Sutuoktinis Ivanas moteriai buvo tikras ramstis – jie viską darydavo kartu: rūpindavosi namais ir vaikais, įveikdavo sunkias akimirkas ir mėgaudavosi kelionių įspūdžiais. Šalia jo R.Šalaševičiūtė sako visada jausdavusis saugi ir mylima.
„Labiausiai ilgiuosi mūsų bendravimo. Būdavo tokia tradicija: kasmet rugpjūčio 31-ąją, mūsų vestuvių metinių rytą nubudusi ant pagalvės rasdavau rožę. O šiemet rožės nebuvo. Sėdome į automobilį ir nuvežėme jam ant kapo dvi rožytes. Dukros pasakė: „Mama, dabar tavo pareiga bus kasmet vestuvių dieną dovanoti tėčiui rožę“, – sunkiai tvardydama jaudulį pasakojo R.Šalaševičiūtė. Nors moteris stengiasi negalvoti apie vyro netektį, net mažiausia smulkmena jai netikėtai gali atgaivinti prisiminimus, kurie suspaudžia širdį.
„Mudu mėgdavome grybauti ir turėjome tokį susitarimą: kai grįžtame iš miško, aš pasiilsiu, o vyras valo grybus. Paskui aš pradedu plauti, virti, konservuoti, marinuoti. O šiemet viską teko daryti pačiai. Kadangi grybų buvo daug, tvarkiausi gal iki penkių ryto. Bet net ir atsigulus negalėjau užmigti, galvojau, kaip man trūksta jo šalia...“ – laidai „Gyvenimas“ prisipažino moteris.
Po vyro netekties jai teko visiškai keisti gyvenimą. Septynerius metus automobilio nevairavusi parlamentarė darbo savaitei iš užmiesčio turėjo persikelti gyventi į miestą. Seimo viešbutyje jai buvo skirtas vieno kambario butukas.
„Prabangos, kaip kai kurie įsivaizduoja, čia tikrai nerasite. Viskas paprasta, bet tvarkinga ir švaru, o man daugiau nieko ir nereikia“, – atvėrusi laikinųjų namų duris šypsojosi moteris.
