Apie bankrotą leidykla „Dvi Tylos“ paskelbė savo feisbuke.
„ATĖJO METAS PRIPAŽINTI KAI KĄ LABAI SVARBAUS.
Tai, kas ir kaip buvo Dvi Tylos, daugiau nebebus...
Leidyklos kelionė gimė kartu su mano pirmuoju vaiku, prieš dešimt metų.
Pamenu, dar gulėdama gimdymo namuose, telefonu suderinau ir patvirtinau pirmųjų knygų viršelius. Ir nors jie išties buvo labai toli nuo to, kuo tapo leidykla vėliau, tą pirmųjų kartų džiugesį, galvojant apie tai, kaip skaitytojai atras šias knygas, pamenu iki šiol.
Vėliau, augant mano pirmagimiui ir man pačiai, augo ir leidykla. Krepšelis pildėsi knygomis, kuriomis tikėjau, kurias išleisti atrodė vertinga ir svarbu. Daugelis knygų gimė iš intuicijos, kad apie jas turi išgirsti pasaulis. Kai kurios knygos, temos, autoriai atėjo, pasibeldė patys, kai kurios knygos buvo patirtos vizijose ir sapnuose, ir jų išpildymui ieškojau, kas galėtų padėti joms įgauti turinį ir formą. Visgi, kiekvienas projektas labiausiai buvo paremtas tikėjimu, kad skaitytojams ir knygų rinkai jų reikia, nesvarbu kokia nišine tema, atrodytų, būsima knyga kalba.
DRĄSA SVAJOTI. Tai visada buvo didžiausia Dvi Tylos stiprybė.
O kartu ir didžiausia silpnybė.
Drąsiai leidome knygas, kurios kitiems atrodė nišinės, nekomercinės ar mažam skaitytojų ratui skirtos. Nors ir būdamos tarpusavyje skirtingos, jos turėjo atpažįstamą leidyklos braižą, stilių, temas, neretai stebindavo unikaliu išpildymu.
Drąsiai leidome žanrus (pvz. poezijos ar labai siauras ir specifines receptų knygas) kelių tūkstančių egzempliorių tiražu, kai tipiškai tokių knygų Lietuvoje per visą jų gyvavimo ciklą parduodama vos keli šimtai vienetų. Tuo tarpu mes svajojome ir tikėjome, kad su dideliu ryžtu, kryptingumu, pasieksime gerokai daugiau.
Svajojome apie fizinį knygyną, kuriame būtų gyvi renginiai, susitikimai, kur lentynose būtų atrinktos tik įdomiausios ir vertingiausios knygos ir dėmesys telkiamas ne tik į rinkos naujienas. Planuose buvo unikalios koncepcijos knygynas, kurio idėjos taip ir nespėjome pilnai išpildyti.
Dar daugiau – svajojome lietuvių kūrybą pristatyti pasauliui ne ieškodami užsienio leidyklų, kurios apsiimtų jas leisti (tai nutinka gana retai), bet patys tapdami tokia leidykla: verčiant ir leidžiant lietuvių autorių knygas anglų kalba patiems.
Ir mums tikrai daug kas pavyko! Kad galime leisti knygas, įdomias ir vertingas visam pasauliui, tikėjome ne tik mes, bet patikėjo ir mūsų partneriai – vieni didžiausių pasaulio knygų distributorių, kurie laukė mūsų knygų, kad galėtų išplatinti visam pasauliui. Taip, buvome ir esame pirmoji leidykla Lietuvoje, turėjusi tokio masto pasaulinius partnerius, įrodžiusi, kad mūsų knygos yra ypatingos ir bus aktualios ne tik vietinei auditorijai, bet ir visam pasauliui.
Tačiau tai, kas yra didžiausia stiprybė, kartais gali būti ir didžiausia silpnybė.
Kai kurie sprendimai galbūt buvo per drąsūs, kai kurie nesavalaikiai, kai kas padaryta per greitai, kartais gal būtų pakakę tiesiog įsiklausyti į kai kuriuos patarimus.
Knygyną atidarėme pandemijos ribojimų įkarštyje, tikėdami, kad šis krizės etapas bus galimybių laikotarpis. Galbūt taip ir būtų nutikę, jei būtume turėję sukaupę tvirtesnį finansinį pagrindą, kad galėtume išlaukti. Kai kurių leidžiamų knygų pardavimų prognozės nekoreliavo su faktiniais pardavimais – kad ir kaip tikėjome knygomis, temomis, kad ir kiek pastangų buvo įdėta, surinkti patiktukai socialiniuose tinkluose nebūtinai konvertavosi į pardavimus. Tad sandėliuose augo neparduotų knygų tiražai, o tuo metu buvome pradėję daug naujų projektų, reikalaujančių laiko, darbo, investicijų ir kitų resursų.
O naujienos leidybos sektoriuje yra itin svarbios: kaip restorane, kada negali pasiūlyti vakardienos patiekalo, turi kasdien gaminti naujai, su nuolaida parduodant nebent vakarykštę duoną.. Taip ir knygų pasaulyje – tam, kad išliktum aktualus, turi pasiūlyti vis kažko naujo. Norėjau tikėti, kad knygoms jų išleidimo data nėra svarbi, ir jos aktualumas nenuvertėja laikui bėgant, tačiau pardavimų eilutės sako, deja, kitaip. Tad iš šono žiūrint, galbūt atrodė, kad mums puikiai sekasi – leidžiame tiek daug naujienų, realybėje žinojome, kad turime sumokėti itin didelę kainą, kad jos atsirastų apskritai.
Padarytos klaidos buvo žinomos, patirti nuostoliai – aiškūs, viskas, ko reikėjo – tai laiko, kada sumažinus kolektyvą, atsisakius fizinio knygyno, leidžiant naujas knygas – dabar jau mažais tiražais, būtume grįžę į sveikus finansinius srautus. Tačiau laiko mums neužteko. Dėl nestabilios finansinės padėties buvome skolingi partneriams, atsidurdavome keisčiausiose situacijose, pvz., kada turime pagamintą naują knygą spaustuvėje, tačiau jos ilgą laiką dar negalime atsiimti, kol nesurinksime reikiamą kiekį likusių reikalingų lėšų gamybai padengti, arba jau turime knygas logistikos centre, bet negalime jų išsiųsti dėl tos pačios priežasties. Visa tai vargino, erzino, sekino ne tik mus, bet ir pirkėjus, laukiančius knygų, autorius, partnerius.
Sprendimų ieškojome daug ir įvairių. Partnerių, investuotojų, galiausiai – siūlėme kolegoms iš kitų leidyklų, kitiems rinkos žaidėjams, turintiems stipresnes pozicijas, perimti mūsų pradėtus būsimus projektus, leisti juos po savo leidyklos vėliava. Tačiau mūsų knygos daug kam atrodė per nišinės, siauros, aukštų gamybos kaštų (taip, kompromisų kokybei nedarydavome), nekomercinės.. Tad dar ir dar kartą susikaupdavome ir darydavome viską, kad dar viena nauja knyga galėtų užgimti.
Visgi šiandien turime pripažinti, kad ir kaip norėjome, toliau tęsti veiklos negalime – vasaros pradžioje leidyklai buvo pradėta bankroto procedūra.
Šią žinutę savo juodraščių aplankale laikiau keturis mėnesius – žinojau, kad turiu tai pranešti pasauliui (nos tai jau daug kam ir nebuvo naujiena), tačiau dar skaudėjo pernelyg daug, kad apie tai būtų galima kalbėti. Visgi, šiandien buvo paskelbtas kreditorių susirinkimas, tad privalau šią žinutę pranešti viešai.
Asmeniškai atsiprašau visų, kuriuos nuvyliau: pirkėjų ir skaitytojų dėl tikrai neprotingų ir uždelstų pristatymo terminų; partnerių dėl vėluojančių atsiskaitymų, autorių dėl nespėtų išleisti knygų, ar ilgo proceso jas leidžiant, vėluojančių knygų pristatymų. Taip vyko tikrai ne dėl to, kad būtume nežinoję, nesupratę ar nemokėję dirbti – priešingai, labai gerai žinojome, ką turime padaryti, tik minėti vidiniai procesai nuolat sudarydavo kliūtis sklandžiam darbui užtikrinti.
KAS TOLIAU?
Knygos, kurios yra išleistos, kurių atsargų likučius turi platinimo partneriai (knygos.lt, patogupirkti.lt, fiziniai knygynai) – ir toliau bus parduodamos tol kol jų bus.
Kai kurios knygos galbūt kita forma užgims naujai kitose leidyklose, jei atsiras norinčių jas leisti.
Būsimoms knygos, kurias dar tik esame pradėję rengti, kuriomis tikime, ir norime, kad jos būtų išleistos – ieškojome sprendimų, kad jos rastų naujus namus, naujus šeimininkus, apsiimsiančius jas išleisti. Deja, nepavyko. Tačiau galbūt kai kurios ateityje ras naujus šeimininkus.
Užsakymai, kurie buvo neišsiųsti, gavus leidimą kreditorių susirinkime, bus išsiųsti.
--
Ačiū, kad buvote šioje knygų kelionėje kartu. Aš pati išeinu su glėbiais patirčių, pamokų, pilna dėkingumo visoms nutikusioms pažintims, įvykiams, klaidoms ir pasiekimams. Viliuosi, kad mūsų kurtos ir leistos knygos nors akimirkai atnešė tikrumo.
Nuo pirmo iki paskutinio puslapio buvusi su jumis – Drasida, Dvi Tylos“, – rašoma „Dvi Tylos“ puslapyje.
Dar prieš šį pareiškimą pasirodė ir nukentėjusių autorių pareiškimai. Viena jų – Julija Steponavičiūtė, „KitchenJulie“, autorė.
„Šių metų birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu Drasidos Žemaitės vadovaujamai leidyklai „Dvi tylos“ buvo iškelta bankroto byla. Diena, kuri tapo simboliu karčios pusantrų metų patirties, išgyventos asmeniškai ir kaip KitchenJulie knygos autorės.
Tam, kad būtų paprasčiau suvokti didžiulę turtinę ir moralinę žalą sukūrusios aferos mastą – bendra Dvi Tylos skola kreditoriams lygi 446 264,87 Eur sumai. Tarp nukentėjusiųjų yra Giedrė Dukauskaitė, Elvina Nevardauskaitė, Viktorija Einorė, ir, oficialiais teismo patvirtintais duomenimis, apie 250 kitų privačių asmenų bei įmonių.
Iki šiandien už kadro ši istorija liko ne tik todėl, kad laukiau oficialiaus patvirtinimo dėl apgavystės mąsto ar dėl laiko, kurio reikėjo, kad susigulėtų teisininkų išnarpliota informacija apie man nesuvokiamo masto apgavystę, bet ir dėl to, kad „Dvi tylos“ buvo mažas, mano akimis įkvepiantis verslas, kuriuo tikėjau visa širdimi, palaikiau ir šilčiausiais žodžiais atsiliepdavau. Sunku suvokti, kad mano vertinami savitarpio supratimas, nuoširdus santykis ir noras atsižvelgti į autorius bei kitus kūrėjus, buvo tik Drasidos Žemaitės painiavos, iliuzija.
Mažiausia ką šiuo metu galiu padaryti tai informuoti, vildamasi, jog bent kažkam iš jūsų, perskaičiusių šį tekstą, ateityje pavyks išvengti panašių situacijų. Apie tai būtina sužinoti kuo platesnei auditorijai žmonių, todėl asmeninėmis istorijomis dalintis raginu ir kitus nuo neatsakingų Drasidos Žemaitės veiksmų nukentėjusius asmenis. Taip pat galite parašyti man, pasižiūrėsime ką galime padaryti kartu.
Visgi šiandien galiu pasakyti, kad Drasida Zemaite ir jos leidykla „Dvi tylos“ sistemingai ir sąmoningai manipuliavo, dėl savo asmeninės naudos, nesugebėdama valdyti verslo, švaistė tuščiais pažadais ir didžiuliais melais patikėjusių laiką bei resursus, žlugdė jų knygų ir kūrinių potencialą“, – rašė J.Steponavičiūtė.
