„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Pramogų verslo atstovas Alkas Paltarokas: „Aš paverčiu žmones žinomais, o naujienas – matomomis“

Kosmopolitas. Įvairių sričių žinovas. Daugelio žvaigždžių draugas... Agentūros „Vilnius LifeStyle“ savininkas, viešųjų ryšių ir renginių organizavimo specialistas Alkas Paltarokas (34) Lietuvos pramogų versle – šiek tiek mistinė persona.
Alkas Paltarokas
Alkas Paltarokas / Viganto Ovadnevo nuotr.
Temos: 1 Alkas Paltarokas

„Aš paverčiu žmones žinomais, o naujienas – matomomis“, – šypteli tarsi koks burtininkas. Bet tai yra tiesa: Alkui žinoma žvaigždžių gamybos metodika. Labiau linkęs šmėžuoti užkulisiuose, prieš kelerius metus jis ir pats tapo žinomu veidu: Lietuvoje populiarindamas užsieniečius atlikėjus, vieną iš jų – seksualią rusaitę Sonią – vedė. Paskui nėrė į kitus verslus, o dabar jo akys vis labiau krypsta į tarptautinę rinką. „Subrendau, sukaupiau patirties. Noriu daryti tai, kas įdomu ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui“, – patikina.

Tavo vardas ir pavardė skamba lyg sceninis slapyvardis, iš pažiūros atrodai kuo tikriausias auksinio jaunimo atstovas. Esi turtingos šeimos palikuonis?

Nepasakyčiau – mano tėvai labiau inteligentai nei turtuoliai. Tėtis Algimantas Paltarokas buvo daugkartinis Lietuvos lauko teniso čempionas, treneris. Mama – istorijos mokslų daktarė, viena žinomiausių muziejų istorijos specialisčių Lietuvoje. Pats nuo vaikystės buvau chuligano ir moksliuko kombinacija: laksčiau po miškus, skaičiau knygas, mokiausi sustiprintos dailės. Tėvai turbūt vylėsi, kad tapsiu gydytoju ar teisininku, o aš įstojau į skulptūrą Dailės akademijoje. Bet teko įsitikinti, jog menai nėra mano arkliukas. Tarp bendrakursių buvo Rimas Valeikis, kiti garsūs menininkai – supratau, kad yra kur kas gabesnių už mane, o vidutiniokas būti nenorėjau. Kurį laiką studijavau filosofiją, o galiausiai nukrypau į verslą: čia atradau savo pašaukimą. Esu nemažai keliavęs ir dirbęs užsienyje.

Kieta ta emigranto duona?

Aš – kosmopolitas iš prigimties, ir ta duona buvo labiau iš smalsumo nei iš būtinybės. Dar studijų metais, kišenėje teturėdamas šimtą dolerių, sumaniau vykti į Bilbao. Ir nuvažiavau autostopu: per keturiasdešimt aštuonias valandas atsidūriau Ispanijoje. Lietuvoje dirbau prie tarptautinio laikraščio „The Baltic Times“ rinkodaros projektų. Kai tik šalis įstojo į Europos Sąjungą, su pirmuoju emigrantų ekipažu išvykau į Londoną: kadangi gerai mokėjau anglų kalbą ir turėjau ryšių, prie konvejerio plušėti nereikėjo – dirbau organizacinį darbą. Mokėjau panaudoti savo komunikabilumą tada, kai man tai buvo patogu. Pamenu, dar mokykloje mokytojai vadino spekuliantu: jie nesuprato, kaip galima ką nors nupirkti ir parduoti brangiau. O aš prekiavau pašto ženklais, būdamas trylikos iš savo uždirbtų pinigų nusipirkau pirmą dviratį ir fotoaparatą. Pardavimas man visuomet sekėsi.

Vienu metu tavo veidą buvo galima matyti per viso pasaulio televizijas...

Buvo toks žvaigždės etapas (juokiasi). 1998-aisiais „Lonely Planet“ filmavimo grupė atvyko į Lietuvą kurti reportažo apie Baltijos šalis. Bičiulė pasiūlė: „Laisvai kalbi angliškai – gal gali jais pasirūpinti?“ Britai jau viską buvo suplanavę: su jais nemažai pasivažinėjome, man teko pasifilmuoti, pašnekėti į kamerą. Grupę labiausiai sudomino cepelinai Vilniaus senamiestyje, pagoniškos Joninės Kernavėje, Gariūnų turgus, Kryžių kalnas, apšiuręs sovietinis „Šiaulių“ viešbutis ir švitrinis tualetinis popierius jame – tokia jiems atrodė Lietuva.

Prekiavau pašto ženklais, būdamas trylikos iš savo uždirbtų pinigų nusipirkau pirmą dviratį ir fotoaparatą. Pardavimas man visuomet sekėsi.

Smagiausia buvo, kai filmuodami Gariūnus paklausė, ko įdomaus čia galima nusipirkti. Į kamerą prunkštelėjau, kad absoliučiai visko – net kalašnikovą. Po kurio laiko giminės iš Amerikos ir Australijos puolė man skambinti: „Alkai, ar tiesa, kad Lietuvos turguje galima nusipirkti kalašnikovą?..“ Pasirodo, tą pokštą, kaip ir visa kita, ne vienus metus transliavo per „Discovery“, „Travel Channel“ ir kitus kanalus... Supratau, kad Lietuvos įvaizdžiui padariau meškos paslaugą. Iki šiol jaučiuosi skolingas.

O kaip įsitraukei į pramogų pasaulį?

Anksti pradėjau klubinėti. Paauglystėje didelio pasirinkimo nebuvo: Vilniuje veikė gal du trys klubai, ir visas įdomiausias veiksmas sukosi juose. Mano bendraklasiai ir draugai kūrė grupes, bandė įvairiausius muzikos stilius, o aš būdavau šalia, kai reikėdavo ką nors prastumti ar suorganizuoti. Rodos, pirmąjį Jurgos Šeduikytės koncertą surengiau aš. Dalyvaudavau Pilies džiazo festivaliuose, Varnių bliuzo naktyse... Juk Vilnius – labai mažas, visi bohemščikai vieni su kitais susiję.

Priskirtum save prie bohemos?.. Juk tikroji bohema neturi nieko bendra su verslu. Ji asocijuojasi su gurkšniu vyno iš svetimo butelio ir cigarete už paskutinius centus, o tu sėdi čia visas kvepiantis, su išlygintais „Burberry“ marškinukais, ir kalbi apie bohemą...

Ir vis dėlto iki šiol sau leidžiu apsilankyti rūsiuose ir studijose, nesibodžiu gatvėje paspausti rankos senam bičiuliui, prastai atrodančiam po vakarykščio... Žinai, pernai pirmą kartą suorganizavau keletą absoliučiai nekomercinių renginių. Tai buvo kritiniai metai mano pasaulėžiūrai: supratau, kad galiu padaryti ką nors gero ir už dyką...

Kas gi tai? Vidutinio amžiaus krizė?

Galbūt – branda (juokiasi)? Noras kurti tai, kas turi liekamąją vertę, ne tik trumpalaikius komercinius projektus?..

Pavyzdžiui, tokius kaip Sonia?

Muzika yra produktas, kad ir kaip negražiai tai skambėtų. Atlikėjas – irgi produktas, kurį reikia pagaminti. Visokių skonių yra, visokių produktų ir reikia. Ir vieną dieną aš pagaminau Sonią... Susipažinau su ja Rusijos klube, man ji patiko rusišku savo paprastumu, ir taip mudu pradėjome jos karjerą. Manau, tas projektas buvo labai vykęs.

Be kita ko, tu tą projektą dar ir vedei...

Vedybos buvo slaptos, lyg kokiame filme... Net mano artimieji sužinojo tik po kurio laiko. Neneigsiu, tarp mūsų buvo ir jausmų, ir aistros, bet iš tiesų vedybos įvyko iš reikalo. Apie priesaiką „iki grabo lentos“ tikrai negalvojau.

Viganto Ovadnevo nuotr./Alkas Paltarokas ir Sonia
Viganto Ovadnevo nuotr./Alkas Paltarokas ir Sonia

Reikėjo susituokti, kad Sonia galėtų likti Lietuvoje?

Būtent. Ji panoro čia likti dėl manęs, o kartu  pamėginti siekti dainininkės karjeros. Kai susipažinome, ji buvo egzotinių šokių šokėja. Paskui viskas vyko labai greitai: vedybos, koncertai, žurnalų viršeliai, sėkmė, gastrolės... Tikras holivudiškas trileris. Į vokalo paslaptis nesigilinome, pakako, kad Sonia pagal fonogramą pataikydavo į natą. Kaip ir daugeliui kitų žinomų dainininkų, svarbiausias jai buvo įvaizdis – gražus kūnas ir seksualumas. Man, kaip vyrui, tai buvo malonu: juk jei tavo moteris verta viršelių ir visuomenės dėmesio, supranti, kad ji juo labiau verta ir tavo dėmesio... Tačiau norint užkariauti didesnes rinkas – pavyzdžiui, Rusijos – gražaus kūno neužtenka. Galiausiai išsiskyrė mūsų interesai, o tada iširo ir bendras gyvenimas.

Ko pasimokei iš tos santuokos?

Supratau, kad esminės vertybės – draugystė, tolerancija, pasitikėjimas – kur kas svarbesnės nei trumpalaikiai džiaugsmai. Iš pradžių atrodė, kad beprotiškas gyvenimo ritmas labai suartina, bet baigėsi tuo, kad jis mus išskyrė. Tas rock star style ilgai nesitęsia. Ilgos naktys, trumpos dienos, kasdien besikeičiantys miestai, viešbučiai... Tai išsekina. Galų gale neįmanoma visą laiką dalytis savo žmona su kitais. Kai žmogus save atiduoda tik scenai ir pramogoms, šeimai ne kažin kas belieka.

Ar judviejų santykius apskritai buvo galima pavadinti šeima?

Nemanau – aš šeimą suvokiu kiek kitaip. Tai buvo susibėgimas į krūvą trumpam laikui, aistringas ryšys, bet ne šeima. Per skyrybas laikiausi minties, kad kiekviena pabaiga yra ko nors naujo pradžia. Santuoką abipusiu sutarimu nutraukė teismas, bendro turto neturėjome, nė vienas nedalyvavome posėdyje. Ką ji veikia dabar, net nežinau – mes nebendraujame. Aišku, jei norėčiau, sužinočiau per dvi minutes. Bet kam?

Kur patraukei paskui?

Kai dirbau su Sonia, atsirado ir daugiau imigrantų, norinčių siekti karjeros Lietuvoje. Jie manimi pasitikėjo, nes mokėjau su jais bendrauti: pats esu buvęs emigrantu ir žinau, kaip sunku pritapti svetimoje šalyje. Taip atsirado Diana Meyo iš Kamerūno, tamsiaodžių grupė „L’Africa“, Lotynų muzikos projektai, teko dirbti ir su Veronika Gordijevskaja... Vienu metu vadovavau šešiems įvairiaspalviams projektams. Kai pramogų verslą ištiko krizė, išvažiavau į Rusiją – dirbau Kaliningrade ir Maskvoje prie viešbučių ir klubų vystymo projektų.

Mėgstu linksmintis Milane, Stokholme, Briuselyje, bet ar ten įmanoma rasti gyvenimo moterį? Nežinau.

Tai tokios vietos, kur lietuvius verslininkus šaudo, grobia, užkasa...

O kiek lietuvių žūva Londone? Dubline? Ar netgi – Vilniuje?.. Visur yra gėrio ir blogio. Galų gale žinojau, kad negyvensiu ten amžinai. Prasuki verslą, išnaudoji tą etapą ir – išvažiuoji. Dabar, pavyzdžiui, žvalgausi į Kazachstaną... Jei ten yra galimybių kurti verslą – kodėl gi ne? Gegužės pabaigoje leisiuosi į tiriamąją verslo ir kultūros ekspediciją „Amber Route BC“, kurios misija – prikelti iš užmaršties daugelį amžių egzistavusį lietuvių prekybos kelią. Keliausime per Gruziją, Azerbaidžaną, Turkmėnistaną, Uzbekistaną, Kazachstaną, Iraną. Bandau tą projektą įsiūlyti „Travel Channel“ ar „National Geographic“ kanalams.

Nori vėl patekti į „Travel Channel“?

Taip (juokiasi). Noriu ten grįžti ir išpirkti savo kaltę Lietuvai.

Ar griebiantis įvairių verslų tau yra tekę patirti nuopuolių? Skaičiuoti paskutinius centus?

Buvo sunkių momentų... Versle tai nuolat nutinka. Bet tam tikrą komforto kartelę visada pavyksta išlaikyti. Kiekvieno ribos skirtingos. Man sunkus metas tada, kai nebegaliu sau leisti sėsti į lėktuvą ir nuskristi į atokiausią pasaulio kraštą.

Bet į kokį nors menką Paryžių visuomet gali nuskristi?

Tai kad dabar tai galima padaryti už porą šimtų litų...

Kaip susiklostė tavo asmeninis gyvenimas po skyrybų?

Kurį laiką nieko neieškojau – kartais vyrui reikia pabūti vienam. Bet nesėdėjau vakarais namie mąstydamas apie gyvenimo prasmę... Kelionės, sportas, pramogos – ir, savaime aišku, gražios moterys. Paskui buvo pusantrų metų trukusi draugystė, kuri neseniai baigėsi. Mūsų su Erika niekas nebesieja. Bet, kaip sakoma, viskas, kas nenužudo, padaro mus stipresnius... Kiekvienas gyvenimo etapas tampa istorijos dalimi.

Kodėl vėl išsiskyrei?

Vėl susiklostė skirtingas požiūris į vertybes. Vėl įsitikinau, kad ilgalaikiai santykiai įmanomi tik tada, kai galima vienam kitu pasitikėti ir kurti ateities planus, o ne gyventi vienkartinėmis akimirkomis. Aš – tik už harmoningus, monogamiškus santykius.

Erika už tave buvo gerokai jaunesnė. Galbūt nuo šiol tavo moterys tik jaunės?

Atvirkščiai – nuo šiol prisiekiu nebepaisyti nei jauno moters amžiaus, nei krūtinės dydžio (šypteli). Tiesą sakant, nežinau, kaip susirasti idealią moterį, su kuria nugyvenčiau iki amžiaus galo. Atrodo paprasta: panašus socialinis luomas, panašūs charakteriai, bendri tikslai...

Lėktuvai, jachtos, auksinis gyvenimas...

Turiu pasiturinčių draugų visame pasaulyje, tenka ir jachtose, ir lėktuvuose pavakaroti... Mėgstu linksmintis Milane, Stokholme, Briuselyje, bet ar ten įmanoma rasti gyvenimo moterį? Nežinau. Kažin ar įmanoma ir Vilniuje, nuėjus į „Bermudų trikampį“...

Kur?!

Nežinai, kas yra „Bermudų trikampis“ (šypteli)? Tai „Kalifornija“, „Absento fėjos“ ir „In Vino“. Savaitgaliais tie patys veidai paprastai prasuka pro visus tris barus. Publika supranta vienas kitą iš pusės žodžio: gražu žiūrėti, kaip vyrai lėtai važiuoja pro baro langus ir žiūri, kokios merginos sėdi viduje, o merginos savo ruožtu žiūri, kokiais automobiliais jie važiuoja... Tokių vietelių yra visuose pasaulio didmiesčiuose. Bet man dabar norisi ne to.

Vėl tas etapas, kai vyrui norisi pabūti vienam?

Turbūt. Lyg tyčia, jaučiu padidėjusį moterų dėmesį. Vienas bičiulis mane labai taikliai apibūdino: „Produktas sugrįžo į rinką...“ Skambina, siunčia laiškučius feisbuke, rašo žinutes ir panašiai... Tai natūralu – juk užsidegė žalia šviesa. Galiu rinktis, kaip į tai reaguoti: arba pulti, taškytis ir mėgautis, arba išlikti santūrus. Bet manau, kad „Bermudų trikampis“ gali ir palaukti. Beprotiški vakarėliai ir alkoholis – jau praėjęs etapas, mityba – pamažu tvarkosi. Treniruotės, tenisas... Nuo tų laikų, kai studijavau skulptūrą, išliko supratimas, kad graži siela turi būti gražiame kūne.

Bet kada nors norėtum šeimos, vaikų, namo užmiestyje?

Aišku. Beveik visi mano bendraamžiai vedę, turi vaikų. O aš gyvenu nuomojamame viengungio bute, nes nežinau, kur rytoj pakelsiu sparnus... Jaučiu jiems šiokį tokį baltą pavydą. Bet noriu susilaukti vaikų tik su ta, kuri bus šalia manęs iki grabo lentos. Pats išaugau nepilnoje šeimoje, todėl man labai svarbu, kad vaikams nereikėtų kęsti tėvų skyrybų.

Ir ji nebus iš pramogų pasaulio?

Jokiais būdais. Atvirkščiai – ji bus kuo toliau nuo jo...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs