Prancūzijos rezidencijos kiemą užpildė šventiškai pasipuošę svečiai – čia jų susirinko net keli šimtai. Tarp priėmimo dalyvių buvo galima sutikti ir daugybę žinomų žmonių, tarp jų – politikų, diplomatų, verslo ir pramogų pasaulio atstovų.
Liepos 14-oji Prancūzijoje – nacionalinė šventė, kurią prancūzai jau nuo 1790-ųjų švenčia su trenksmu. Prancūzijoje nuo 1880 metų ši diena prasideda seniausiu Europoje kariniu paradu Eliziejaus laukuose. Į jį įsitraukia ir šalies prezidentas, prisijungia kitų šalių vadovai.
Čia kaip ir kasmet šventinė ceremonija prasidėjo abiejų šalių – Prancūzijos ir Lietuvos – himnais, kuriuos atliko Jurga Šeduikytė. Čia susirinkusiems sveikinimo kalbą sakė Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe Jeantaud.
Savo kalboje jis pabrėžė glaudų Lietuvos ir Prancūzijos ryšį, šalių draugystę. Ambasadorius kalbėjo, kad rezidencijos sodas – ne šiaip sau sodas, esą čia puoselėjama frankolietuviškoji draugystė ir visi čia susirinkusieji yra šios draugystės veidas – daugialypis, gražus ir stimuliuojantis draugystės atspindys.
„Esame ištikimi mūsų revoliucingiems, laisvės, lygybės ir brolybės idealams esame įsipareigoję Europos vienybei ir saugumui. Įsipareigoję krizių slopinimui, reikliems dialogams su visais, įsipareigoję bendram mūsų planetos gerovei.
Įrodydami tą įsipareigojimą siūlome Jungtinėms Tautoms rugsėjį, per Pasaulinę aplinkosaugos sutartį. Šiuo žingsniu, šiais įsipareigojimais pasireiškia glaudi Prancūzijos ir Lietuvos glaudi draugystė“, – sakė P.Jeantaud.
Pasak jo, 2018-uosius metus išskirtinai paženklins Prancūzijos armijos solidarumas Lietuvai. Šie metai bus paženklinti esminiais europiniais pasirinkimais pasauliniu mastu.
„Tai taip pat bus moderniosios Lietuvos 100-mečio metai. Jo minėjimui bus tikrai galybė renginių tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje. Ir tai mums primena, kad kultūra yra daugiau nei kultūra. Tai atskleis ten ir čia, tai parodys, kokia gili ir gyvybinga Prancūzijos ir Lietuvos draugystė“, – kalbėjo ambasadorius.
Tarp svečių buvo galima sutikti ir kone kasmet šventės nepraleidžiančios stilistės Astos Valentaitės. Prancūzijoje ji – dažna viešnia, šalyje gyvena nemažai jos draugų, bičiulių, todėl radusi progą ji visuomet mielai juos aplanko.
„Pati daug metų sukuosi mados srityje. Mada, stilius – visa tai asocijuojasi su Prancūzija, su elegancija, inteligencija. Ši šalis man labai artima, o ir pati, kai ten nuvykstu, kažkaip labai greit pritampu“, – 15min kalbėjo Asta.
Ji sako itin besižavinti Paryžiumi, tačiau lygiai taip pat vertina ir kitus miestus, vadinamą tikrąją Prancūziją. „Man patinka aplankyti ir jų vadinamas chateau, vynuogynus, susipažinti su vietiniais žmonėmis, jų tradicijomis. Pažinti visą Prancūziją reikia laiko, tačiau verta, tai tikrai ypatinga šalis“, – sakė ji.
A.Valentaitė užsiminė ir dabar jau netrukus planuojanti susikrauti lagaminus į Prancūziją. Kelionės – aistra, kuriai sunku atsispirti. „Mėgstu ir jų maisto, vyno kultūrą, mėgstu skaniai pavalgyti. Apsilankau ir garsių šefų restoranuose, ir „Michelin“ žvaigždėmis pažymėtuose restoranuose, ir tradiciniuose, Pietų Prancūzijoje esančiuose restoranėliuose, kur gaminama pati skaniausia žuvienė“, – pasakojo pašnekovė.
Kad Prancūzija – šalis, diktuojanti madas, neabejoja ir dizainerė Agnė Kuzmickaitė. Pasak jos, tai šalis, kuri visuomet yra jos dėmesio centre.
„Tai yra mados pasaulio lopšys. Visuomet džiaugiuosi, kai galiu sudalyvauti renginiuose, susijusiuose su Prancūzijos kultūra, todėl esu dėkinga, kad esu čia, Bastilijos dienos šventėje“, – sakė ji.
Paryžiuje A.Kuzmickaitė taip pat dažna viešnia, juk čia vyksta didžiausios mados parodos, kolekcijų pristatymai. Tačiau ji visuomet stengiasi aplankyti ne tik su mada susijusias vietas, bet ir įvairias parodas, pamatyti miestą. „Paryžiuje viskas gražu“, – juokėsi ji.
Būdama drabužių dizainere, A.Kuzmickaitė su prancūzų kultūra susiduria ir iš kitos pusės – per filosofiją, ji sako itin besižavinti prancūzų filosofais, tarkime, Jeanu Baudrillardu.
Frankofonų kultūra labai artima ir A.Kuzmickaitės filosofui, profesoriui Bronislavui Juozui Kuzmickui. Dar anksčiau jo gyvenime buvo etapas, kai Paryžiuje tekdavo lankytis itin dažnai, ten vykdavo įvairūs posėdžiai. Todėl kalbant apie Prancūziją ir jos sostinę profesorių aplanko tik patys gražiausi prisiminimai.
„Profesiniu požiūriu, man labai reikšminga prancūzų filosofija, labai graži prancūzų kalba. Mokydamasis aspirantūroje lankiau prancūzų kalbos pamokas, mane tuomet gyrė už gerą tarimą, bet dabar jau kiek primiršęs“, – juokėsi B.J.Kuzmickas.
Pasak profesoriaus, reikėtų nepamiršti, kad moderniosios Lietuvos kultūrai, vadinamosios Smetonos laikų kultūrai, didelę įtaką padarė būtent prancūzų kūrėjai. Daug jaunų gabių žmonių buvo išsiųsti studijuoti į Paryžiaus Sorbonos universitetą.
Prancūzijos kultūra itin žavisi ir Lietuvos kino akademijos tarybos pirmininkė, kinotyrininkė, Gražina Arlickaitė.
Pasak jos, tiesiog neįmanoma nesižavėti prancūzų elegancija, romanu, kinu, skania virtuve, gražiu gyvenimu, gurmanišku supratimu, kad reikia jausti gyvenimo skonį.
„Prancūzija padovanojo moterį ir romaną. Tai gražus, malonus ir mielas, sektinas idealas būti atviriems gyvenimui, ragauti jį, jausti jo skonį, gerai jaustis ir nebūti niurzgomis, kokie esame. Prancūzai mus moko lengviau žiūrėti į gyvenimą, būti atviresniais, moko mus būti sentimentaliais, jausmingesniais – tai gražūs dalykai“, – 15min sakė ji.
G.Arlickaitė neslepia itin besižavinti ir prancūzišku kinu. Ją ypač žavi pačių prancūzų mokėjimas apginti savo kiną. Apginti įstatymais, leisti jam klestėti, leisti jam skleistis, reikštis.
„Kas nėra Prancūzijos kino, Prancūzijos humoro, Prancūzijos elegancijos gerbėjas! Visi mes esame! Kas įmins Godardo mįslę, kas užmirš Naujosios bangos žavesį – jis neužmirštamas. Mes žiūrime prancūzišką kiną ir sakome vau! Juk prancūzai mums dovanojo Kanų kino festivalį., už tai galime būti jiems dėkingi. Kino ir literatūros kultūra visuomet yra su mumis“, – kalbėjo G.Arlickaitė.
Žavingajai prancūzų kultūrai neabejingas ir socialinių mokslų daktaras, mados žinovas Eugenijus Skerstonas. Jo teigimu, nėra kitos tautos pasaulyje, kuri taip jaustų grožį, kaip jį jaučia prancūzai.
Todėl kai tik gali, jis visuomet stengiasi bent trumpam pakvėpuoti prancūziškumu, nesvarbu, ar tai būtų susitikimas su bičiuliais, ar apsilankymas autentiškose vyno pilyse.
„Matyt, praeitame gyvenime buvau prancūzas, nes man ši šalis, neskaitant Lietuvos – pati mylimiausia“, – šypsojosi jis.
TAIP PAT SKAITYKITE:
