„Lygiai prieš dešimt metų, kai viena mano pagrindinių veiklų buvo dukters Evelinos Anusauskaitės-Young vadyba, po maratoninės dienos su trimis koncertais grįžusi namo apie pirmą valandą nakties nusprendžiau peržvelgti 15min.lt portalą ir pasitikrinti, kas pasaulyje vyksta.
Žiūrint naujienas staiga tiesiai į mane susmigo dvi labai protingos akys. Atsidariusi straipsnį pradėjau skaityti: ,,Įdomu, kokius pirmuosius žodžius išgirsta tik gimęs šunelis? Aš išgirdau: „Gal užkasam juos?“.
Tokiu tekstu prasidėjo beveislės kalytės Jumos, kuri ieškojo namučių, laiškas. Pajaučiau, kad tas kailinis kamuoliukas pradžioje apsigyveno kažkodėl mano gerklėje, veidu ėmė riedėti ašaros ir tada savo baltomis pėdutėmis nuėjo tiesiai man į širdį. Labai gerai pamenu, kaip prikėliau naktį nustebusią visą šeimą ir sakiau: čia – mūsų šuo!
Kitą dieną iš pat ryto nuvažiavau pasiimti Jumos. Po dešimties fantastiškų bendro gyvenimo metų, galiu tvirtai pasakyti: meilė neturi kilmės dokumentų. Niekada nebuvo svarbu, kad Juma yra beveislė.
Laimės sąskaitoje yra šimtai tūkstančių prisiglaudimų, lyžtelėjimų, džiugių sutikimų prie durų ir milijonas uodegos pavizginimų! Visus tuos metus ji dovanojo meilę ir džiaugsmą, stebino savo išmintimi ir džiugino grožiu. Juma yra švelnioji ir pūkuota mūsų šeimos dalis“, – laiške rašė Jurga Anusauskienė.
15min susisiekus su Jurga, ji pasakojo iki šiol puikiai prisimenanti, kad tos akys, kurios susmigo į ją vos atsidarius straipsnį, jos laiškas, parašytas pirmu asmeniu, prieškalėdinis laikotarpis ir neteisybė ką tik gimusio šuniuko atžvilgiu lėmė, kad jis atsidūrė J.Anusauskienės namuose.
„Iš tikrųjų tai buvo man pačiai netikėtas sprendimas. Juma nėra pirmasis mūsų šuo, esu turėjusi augintinių ir anksčiau, bet kurį laiką buvau priėmusi sprendimą, kad negalime turėti augintinių.
Tuo metu gyvenome labai aktyviai, daug keliavome su Evelina ir jos koncertine veikla. Visą laiką maniau, kad augintinis yra šeimos narys, jam reikia skirti pakankamai dėmesio. Bijojau, kad negalėsime to suderinti, bet visi trys vaikai vis sakydavo: „Mama, norime šuniuko“, – prisiminė J.Anusauskienė.
Kaip juokavo Jurga, iš prieglaudos pasiimta kalytė labai tinka prie jos specifinės menininkų šeimos aplinkos. Augintinis, anot fotomenininkės, turi didelę širdį, kiekvienam šeimos nariui moka parodyti daug dėmesio ir meilės.
„Toks jausmas, kad ji suvokia visą savo gyvenimo istoriją ir dovanoja savo gerumą bei džiaugsmą. Ji pakenčia ir mūsų darbo grafikus, kurie ne visada galbūt yra teisingi. Tai yra visiškai mūsų šuo“, – šypsosi pašnekovė.
Jurga pabrėžia, kad meilė neturi kilmės dokumentų, o Juma yra puikus šuo, nepaisant to, kad paimtas iš prieglaudos. Ne vienas jos pažįstamas žmogus augina gyvūnus, kurie anksčiau yra gyvenę prieglaudose, jie tampa nepakeičiami šeimų nariai.
„Esu visomis keturiomis už tai, kad žmonės įsivaikintų beveislius šunelius ir kačiukus“, – sako Jurga.
Prisiminus prieš kelis mėnesius publikuotas istorijas apie siaubingomis sąlygomis auginamus, dauginamus, neprižiūrimus gyvūnus, Jurga pastebi, jog negerų ir neteisingų dalykų žemėje yra labai daug, bet džiaugiasi, kad žmonės šiai situacijai neliko abejingi.
„Abejingumas yra labai bloga savybė. Manau, nuostabu, kad buvo padaryta pakankamai daug, jog ta situacija pasikeistų. Tikiu, kad šiandien yra kur kas geriau“, – kalbėjo menininkė.
Paklausta, kaip atrodė pati Juma, kai buvo paimta iš prieglaudos, Jurga prisiminė, kad ji buvo labai miela, lyg pūkų kamuoliukas: „Tačiau vos įžengusi į namus parodė savo kovingumą. Namuose buvo pastatyta didelė baltoji meška. Tai buvo pirmas taikinys, kurį Juma užpuolė ir nukovė. Kartais į ją kreipdavausi, sakydama: „Kačiuk tu mano“, bet tuomet Juma iškrėsdavo kokią nors šunybę primindama, kad vis dėlto yra šuo.“
Prieš 10 metų į Jurgos Anusauskienės namus atkeliavusi augintinė yra baigusi dresūros mokslus, moka ne tik pasisveikinti, bet ir drausmingo elgesio viešumoje.
