„Kalėdinė dvasia tvyro ir tai yra labai smagu. Taip jau gyvenime sutapo, kad 2-ąją Kalėdų dieną gimė Ingrida. Sako, kad žmonės, kurie gimsta žiemą, būna labai užgrūdinti ir savarankiški, bet kaip ir kiekvienam vaikui, tėvų rankos, žodžio ir patarimų tikrai reikia“, – 15min pasakojo L.Kazlauskienė.
Liveta teigė, kad nei viena mama nepamiršta dienos, kai gimsta jų atžala. „Tą dieną sėdėjome prie Kalėdų stalo ir viskas aplinkui kvepėjo... Aš taip norėjau viską valgyti, kad tą vakarą šventiniais patiekalais mėgavausi už du. Kai pradėjau lauktis, svėriau 47 kg, o kai ėjau gimdyti, tą dieną svėriau net 83 kg. Negalėjau net apsiversti pati, tik su kitų pagalba nebent. Buvo be galo sunku, todėl labai laukiau tos dienos, kai gims Ingrida“, – prisimena L.Kazlauskienė.
Vaikščioti Ingrida pradėjo būdama jau 9 mėnesių, o pirmas ištartas žodis buvo tikrai ne „mama“.
„Lempa! Nėščia mokiausi Tauragės politechnikume apie elektrą, tai supratau, kad vaikas žinojo, ką mama mokėsi...“, – juokėsi L.Kazlauskienė.
Liveta pasakojo, kad Ingrida vaikystėje buvo išdykusi, todėl prisimena ne vieną jos nuotykį: ir kaimynų daržus apšvarindavo, ir namuose „pasižymėdavo“.
„Ingrida visko turėjo vaikystėje, bet... kaimynė skųsdavosi, kad Ingrida su kitais vaikais vagia braškes. Buvo ir tokia istorija – moteris išnešė iš tvartelio kiaušinius ir padėjo lauke. Ingrida pribėgo ir tuos kiaušinius užkasė. Buvo labai išdykusi, nuo pat mažens“, – su šypsena prisimena Liveta.
„Kai Ingrida buvo maža, dar buvo sovietmetis. Nebuvo makiažo priemonių tiek daug, kiek dabar yra. Vienas latviškas lūpdažis buvo labai geras, jau jei kokia spalva atsiranda, pavyzdžiui ruda, tai visos su rudom lūpom ir vaikščiojo. Kai šokau tautinių šokių kolektyve, prekybininkės man parūpindavo tų lūpdažių. Bet jie dingdavo ir dingdavo... Galvojau, kas čia dabar yra. Kai ruošėmės daryti remontą, nuo sienos nuėmėme tokį pliušinį briedį ir supratome, kad visi lūpdažiai buvo virtę pieštukais, kuriais Ingrida margino sienas. Dar prisimenu, pas tetą į gimtadienį prisiruošėm, visa giminė jai nupirko pietų servizą. Nuėjau apsiauti batų ir girdžiu „tekšt“... Servizas guli ant žemės, Ingrida stovi akis išplėtusi“, – juokėsi L.Kazlauskienė.
Kad ir kokia išdykusi buvo I.Kazlauskaitė, mokykloje ir universitete ji buvo stropi mokinė. „Nenuorama žiauri, karstytis, laipioti visur norėjo, tačiau dabar juk viskas gerai“, – šypsojosi L.Kazlauskienė.
Ingridos gimtadienis – antrąją Kalėdų dieną, tad ir dovanas tekdavo pirkti dvi.
„Mes iš anksto pirkdavome dovaną ir sakydavome, kad „čia jau bus tau gimtadieniui“. Bet kai ateina gimtadienis, vis tiek reikia kažką dar padovanoti. Taip pat ir per Kalėdas – visi vaikai randa po eglute dovanas, tai kaip Ingrida neras...
Petras sugalvojo tokią užduotį: Kalėdų rytą Ingrida gaudavo laišką nuo Kalėdų Senelio, kad ji privalo nueiti į pašto dėžutę, nes Kalėdų Senelis jai siunčia žinią. Pašto dėžutėje vėl rasdavo laišką, o ten – užduotis ieškoti lentynoje, kurioje rasdavo dar vieną laišką. Jame parašyta, kad ji turi pasakyti eilėraštį tėčiui ir mamai. Galų gale, ji prieidavo prie savo dovanos... Paskui pavargdavo ir pykdavo, kad kaip tas Kalėdų Senelis jai netingi laiškų rašyti“, – pasakojo L.Kazlauskienė.
Dabar I.Kazlauskaitė gimtadienius švenčia su draugais. „Mes esame tokie tėvai: pasveikiname, o jau paskui tegul savo gimtadienį ji švenčia su kuo nori. Taip vaikams smagiau ir tėvams jau geriau nesikišti“, – sakė ji.
Ko linkėjote gimtadienio proga? „Laimės ir pasisekimo. Taip pat, kad susitvarkytų savo gyvenimą sklandžiai, tvarkingai ir kad būtų ateityje gera žmona bei mama savo vaikams. Tegul tas gaidys šiais metais prikakariekuoja jai visų slapčiausių svajonių išsipildymo“, – 15min pasakojo L.Kazlauskienė.
