Nesutikau baleto šokėjos, kuri apie savo kelią scenos link kalbėtų be patirto skausmo ir kančios.
Esu iš tų laimingųjų, kurioms nereikėjo laužyti savo prigimties dėl profesijos pasirinkimo apskritai, tačiau nesu iš tų, kurios užsibrėžtų tikslų pasiekė lengvai mostelėjusios ranka. Mokykloje buvo matuojamas kiekvienas kūno centimetras, ribojamas maistas, o savaitgaliais ir švenčių dienomis, kai kitos bimbinėdavo, aš iš užmiesčio belsdavausi į Vilnių ir daug daug dirbdavau, kad tik nepriaugčiau papildomų gramų, kad palaikyčiau fizinę formą, raumenų ištvermę ir tonusą. Sunkiausi buvo paskutiniai vidurinės mokyklos metai, kai nežinojau, kaip susidoroti su greitai augančiu ir bręstančiu kūnu, kai turėjau derinti studijas Miunchene su besibaigiančiais darbais Vilniuje, o prieš akis – dar trys tarptautiniai konkursai (visuose pavyko laimėti po sidabro medalį).
Elegijus Bukaitis buvusiuose Profsąjungų rūmuose pastatydavo mane ant palangės ir liepdavo visiems žiūrėti, kaip taisyklingai daromos figūros.
Iš mamos ir protėvių paveldėjau begalinę ištvermę. Mačiau, kad nei mamai, nei metais už mane vyresnei seseriai gyvenimas nieko lengvai neduoda. Ir man niekas iš dangaus nenukrinta, turiu nuolat kopti į kalną. Visa laimė, kad kalnas, į kurį kopiu, yra mano kalnas ir jis man labai patinka.
Kiek save pamenu, vaikystėje šokdavau visada, kai tik išgirsdavau skambant muziką, nesvarbu, kokio žanro. Pasiimdavau šluotą ar grindų šepetį ir prieš veidrodį kurdavau įsivaizduojamus personažus. Gimiau Rusijoje, nes ten mama studijavo aktoriaus meistriškumą, tačiau niekada savo profesijos taip ir nepanaudojo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, iš Saratovo grįžome į Vilnių, tačiau, tėvams išsiskyrus, mes trys likome vienos.
Lankiau sportinius šokius, labai lėtai augau, buvau labai žemo ūgio, tad choreografas Elegijus Bukaitis buvusiuose Profsąjungų rūmuose pastatydavo mane ant palangės ir liepdavo visiems žiūrėti, kaip taisyklingai daromos figūros. Vėliau jis pasiūlė mamai mane bent pusmečiui užrašyti į gimnastiką, kad dar labiau prasitampyčiau, gal šiek tiek ūgtelėčiau, o paskui – į baleto mokyklą. „Per atranką ten taip ir pasakykit: Bukaitis atsiuntė“, – prisimenu savo profesinio krikštatėvio pastūmėjimą.
Manęs buitis ir po šiai dienai neišderina: štai grįžtu iš gastrolių Meksikoje, skrydis trunka beveik parą, o vakare jau šoku Amsterdame.
Nė akimirkos nesudvejojai, kad apsisprendimas išvažiuoti iš Lietuvos – vis dėlto tikras ir neginčijamas?
Gal nuskambės žiauriai, bet išvažiavau labai ramia širdimi, be skrupulų ir didelių sentimentų, nepaisydama gąsdinimų, atkalbinėjimų ar draugiškų mėginimų sulaikyti. Ir tai nebuvo pragmatiškas sprendimas žūtbūt pabėgti į Vakarus – tiesiog nenorėjau užsidaryti tarp vienos kurios baleto mokyklos rėmų, siekiau išmėginti įvairius šokių stilius, ieškojau ir tebeieškau kūno kalbos universalumo.
Užtat dabar, kai tik pakviečia sušokti nors ir vieno spektaklio, į Lietuvos operos ir baleto teatrą parvykstu be galo didžiuodamasi, kad jame vėl galėsiu pasirodyti, kad publikai pademonstruosiu tai, ką pasiekiau per ištisą dešimtmetį. Atskleisti savo stilistiką, kurią suformavo ne tik Stokholmas ar Amsterdamas, bet ir daugybė pedagogų, choreografų, šokių partnerių, sutiktų gastroliuojant po visą pasaulį: nuo Meksikos iki Japonijos, – būtent tai yra mano, kaip menininkės, tikslas.
O buitis visur – ar gyventum bendrabutyje Vilniuje, ar Miunchene – labai panaši. Manęs ji ir po šiai dienai neišderina: štai grįžtu iš gastrolių Meksikoje, skrydis trunka beveik parą, o vakare jau šoku Amsterdame. Prieš tai Meksike iš lėktuvo lėkiau tiesiai į sceną, kur apie pusiaudienį buvo reguliuojamas apšvietimas, tada – kelios valandos miego, po pietų – repeticija, vakare – spektaklis. Po jo – į viešbutį, į dušą, ir iškart į lėktuvą. Esu atspari ir klimato, ir laiko juostų, ir skirtingų šalių virtuvių pokyčiams. Egzistuoja du kriterijai: jei šviečia saulė, vadinasi, diena, taigi, einu į repeticiją, o jei jau tamsu, vadinasi, naktis, metas miegoti – juk viskas taip paprasta (šypsosi). Nepatikėsite – toks režimas mane tik įkvepia. Apie jį pasakoju ne kaip apie katorgą, o kaip apie džiaugsmą.
Visas interviu su Jurgita Dronina – kovo mėnesio žurnale „Laima“.
