Ilgą laiką gyvenusi kitame pasaulio krašte, JAV imigrantė spėjo patirti amerikietišką svajonę – studijuoti jau nuo mažens norimą profesiją viename geriausių pasaulio universitetų ir susipažinti su kita kultūra bei jos žmonėmis. Tačiau R.Misūna teigia net ir svetur nepamiršusi savo gimtųjų šaknų.
Rūta atvirauja, kad visgi europietiškas gyvenimo būdas, kultūra, architektūra, mažesni miestai ir Lietuvos gamta jai atrodo artimesni, todėl po studijų ji nusprendė grįžti į gimtinę bei apsigyventi Vilniuje – be bilieto atgal. Daug patirties per studijų metus įgavusi Rūta turi ir ateities tikslą – savo karjerą pradėti būtent čia, Lietuvoje.
Emigrantė dalijasi savo istorija apie gyvenimo Amerikoje įspūdžius, architektūros studijas viename geriausių universitetų, abejones dėl pasirinkimo sukėlusią diskriminaciją ir netikėtą sprendimą savo gyvenimą tęsti gimtojoje šalyje.
– Rūta, nuo mažens žinojote, kad norite būti architekte. Kodėl jus sužavėjo būtent ši sritis? Deja, tačiau visuomenėje vis dar pasitaiko įsišaknijusių stereotipų – ši ir kitos panašios profesijos kartais laikomos „vyriškomis“...
– Pradinėje mokykloje, šeštoje klasėje, kiekvieną semestrą mokiniams leisdavo pasirinkti papildomą kokios nors specialybės pamoką. Mano mokykla siūlė meno, muzikos, kulinarijos, siuvimo bei architektūros klases. Tuo metu tėvų verslas buvo susijęs su nekilnojamuoju turtu ir namų renovacijomis, galbūt todėl ir užsirašiau į architektūros klasę. Man ji labai patiko, nekantriai laukdavau pamokos ir su malonumu atlikdavau visas užduotis.
Sunku prisiminti, kiek mergaičių buvo šeštoje klasėje, bet gerai pamenu, kad gimnazijos architektūros pamokose buvome tik dvi. Bet tai manęs negąsdino ir aš toliau siekiau savo tikslo – tapti architekte.
– Kas jus pastūmėjo šios svajonės siekti būtent Amerikoje, o ne gimtojoje šalyje? Galbūt tai lėmė studijų kokybė, o gal noras plaukti į tolimesnius vandenis?
– Mano santykiai su tėvais, broliu ir sese yra labai artimi ir šilti. Todėl, tik pabaigus vidurinę mokyklą, niekur toli nuo namų nenorėjau išvažiuoti. Likau mokytis Čikagoje, Ilinojaus universitete (University of Illinois at Chicago – UIC).
Universitete lankiau profesoriaus Giedriaus Subačiaus paskaitas apie lietuvių kultūrą ir literatūrą. Išklausiusi kursą, 2013-ųjų metų vasarą turėjau galimybę tobulinti lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Tada teko pagyventi Saulėtekio bendrabučiuose, todėl galiu sakyti, kad patyriau lietuvišką studentų gyvenimą.
– Architektūrą studijuoti nusprendėte Prinstono universitete. Kodėl pasirinkote šią vietą ir kiek pastangų reikėjo norint čia patekti?
– Paskutiniais bakalauro studijų metais žinojau, kad prieš stodama į magistrantūrą noriu padaryti metų pertrauką. Nebuvau nusprendusi, kokiame universitete noriu mokytis toliau. Patarimų ieškojau pas savo profesorius, kurių dauguma yra baigę prestižinius „Ivy League” universitetus. Nesitikėjau, tačiau jie visi mane skatino nebijoti ir siųsti anketas būtent tik į tuos universitetus.
Tada pradėjau domėtis, kurie universitetai turi geras architektūros programas. Su mama nuvykome apžiūrėti Prinstono universiteto. Aš iš karto susižavėjau miestelio architektūra, studijų patalpomis, įvairių paskaitų gausa, ir, žinoma, pavardėmis žymių architektų, kurie dirbo architektūros fakultete.
Ruošdama stojimo į Prinstoną anketą įdėjau labai daug darbo ir pastangų – perrašinėjau, pildžiau ir taisiau milijoną kartų. Žinojau, kad turiu surašyti visus savo pasiekimus: studijuodama UIC buvau aktyvi įvairių studentų organizacijų narė, dirbau profesorės padėjėja ir mokslinių tyrimų asistente. Laisvalaikiu savanoriaudavau ir ieškodavau finansavimo savo asmeniniams projektams, kurie buvo susiję su Lietuvos kolektyviniais sodais. UIC ir Amerikos architektų institutas mane parėmė finansiškai ir aš praleidau keletą vasarų Lietuvoje, tyrinėdama.
Jei turėčiau spėti, kas Prinstono komisiją mano anketoje įtikino, kad esu kažkuo ypatinga ir perspektyvi, tai sakyčiau, kad, ko gero, rašinys apie mano ryšį su Lietuvos architektūra ir profesorių rekomendaciniai laiškai.
– Sakykite, tai koks tas jūsų ryšys su Lietuvos architektūra? Minėjote, kad ne vieną vasarą čia praleidote tyrinėdama. Į ką labiausiai atkreipėte dėmesį?
– Mane sužavėjo sodo namelių unikalumas. JAV, ten, kur aš užaugau, gyvenvietėje visi namai atrodo vienodi, nes yra statyti iš to paties katalogo. Nors tarybiniais metais sodų nameliai irgi buvo statomi pagal standartinius projektus, kiekvieno sodininko namelių individualumas pasireiškia per apdailą, ypatingas vėjalentes ir lėkius, išdrožinėtas tvoreles bei skirtingomis orientacijomis sudėliotus skydus. Man labai įstrigo tai, kad sodininkams buvo svarbu apdailinti savo namelius, nors tai užtrukdavo daug laiko – būdavo sudėtinga gauti medžiagų. Pradėjusi tyrimus galvojau, kaip galima ne tik išsaugoti Lietuvos tradicinę architektūrą, bet ir atnaujinti ją šiuolaikiniame kontekste.
– Kokius įvardytumėte esminius skirtumus tarp Lietuvos ir JAV universitetų stojimo sistemų?
– JAV moksleiviai vienuoliktos klasės pavasarį laiko egzaminą, kurį sudaro keturios dalys: anglų kalba, skaitymas, matematika, gamtos mokslai (fizika, chemija, biologija) ir rašymas pasirinktinai. Jeigu moksleivis nepatenkintas egzamino rezultatais, jį gali perlaikyti tiek kartų, kiek nori. Šio egzamino rezultatai yra labai svarbūs stojant į universitetus.
Stojantysis taip pat turi parašyti keletą rašinių, vienas jų turi būti apie užklasinę veiklą: sportus, būrelius, organizacijas ir kitus užsiėmimus. Kiti rašiniai – apie asmeninį gyvenimą, pasirinktą specialybę ir kodėl mokinys nori stoti būtent į pasirinktą universitetą.
JAV moksleiviai anketas turi išsiųsti dvyliktoje klasėje iki gruodžio 31 dienos. Galima siųsti į tiek universitetų, kiek norima – nors ir į šimtą. Tik reikia susimokėti „anketos mokestį“ (application fee – angl.). Jau pavasarį abiturientai žino, kokie universitetai juos priima, ir vasara lieka tik malonioms atostogoms – nereikia nervintis ir panikuoti dėl rezultatų taip, kaip Lietuvoje.
– Kaip sekėsi studijuoti Prinstone – viename geriausių pasaulio universitetų?
– Mano grupėje buvo tik dvidešimt magistrantų – palyginus su Harvardo arba Kolumbijos universitetų aštuoniasdešimties magistrantų grupėmis, tai tikrai labai maža grupė. Dėl to mūsų paskaitos buvo intymios ir intensyvios. Kiekvienoje klasėje vykdavo nuo 30 minučių iki valandos trukmės paskaitos, kurias skaitydavo profesoriai, po to dvi valandas turėdavome aktyviai diskutuoti apie pristatytą temą. Iš anksto būdavau perskaičiusi krūvą medžiagos – net negalvodavau ateiti į paskaitą nepasiruošusi. Po paskaitų ruošdavau dizaino projektą. Modeliukus tekdavo statyti ir iki paryčių. Visi kursiokai buvo labai draugiški, todėl smagiai leisdavome laiką net ir per intensyviausius momentus.
Prinstono programa ypatinga tuo, kad profesoriams nebuvo tiek svarbu, jog studentai sukurtų kuo daugiau brėžinių. Daug svarbiau buvo tai, kad mes galėtumėme detaliai paaiškinti savo projektą, iškelti arba kritikuoti svarbią temą architektūros srityje ir apginti savo pasiūlymą. Pavyzdžiui, viena garsiausių architektūros kritikių Sylvia Lavin uždavinėja sudėtingus klausimus viso fakulteto žmonių akivaizdoje, o tu privalai greitai, apskaičiuotai ir nesudrebinant balso jai atsakyti.
– Bet ar per tuos intensyviausius momentus jautėte labai didelį krūvį, stresą ir spaudimą?
– Didžiulis darbo krūvis krisdavo semestro gale, prieš didesnes prezentacijas. Spaudimo ir streso irgi buvo – nors profesoriai reikalaudavo daug, bet, sakyčiau, studentai labiau spausdavo patys save, nes visi norėjo tobulėti ir visi turėjo perfekcionisto savybę. Mes visi vieni kitiems daug patardavome ir padėdavome. Konkurencijos tarp studentų buvo mažai, bet, žinoma, kartais pasitaikydavo.
– O ar galėtumėte palyginti, kuo skiriasi žmonės Amerikoje ir Lietuvoje?
– Gyvendama JAV turėjau nemažai draugų, dauguma iš jų buvo imigrantai kaip aš. Mano draugai buvo atvykę iš Meksikos, Kinijos, Indijos ir kitų šalių. Pastebėjau, kad mus suartino imigrantų patirtis. Amerikiečiai būna labai malonūs ir draugiški sutikti pirmą kartą, bet surasti nuoširdžių draugysčių JAV nėra lengva, viskas labai paviršutiniška. Su lietuviais nėra lengva tuoj pat tapti draugais – artimiau susidraugauti reikia laiko. Tačiau nors su lietuviais susidraugauti užtrukdavo ilgiau, nesvarbu, JAV ar Lietuvoje, visos mano artimiausios ir ilgiausios draugystės yra būtent su lietuviais.
– Su kokiomis kliūtimis, o galbūt ir diskriminacijos apraiškomis, lyčių nelygybės atvejais susidūrėte būdama imigrantė moteris Amerikoje?
– Aš asmeniškai kokių nors didelių diskriminacijos apraiškų nesu patyrusi, neskaitant komentarų dėl mano „keisto“ vardo ar tėvų anglų kalbos akcento.
Gal tik vienas atvejis gimnazijoje buvo ryškesnis. Stojimo į JAV universitetus sistema yra visai kitokia nei gimtojoje šalyje, o dar prieš 30 metų Lietuvoje mokslus baigę tėvai man patarti negalėjo. Būdama vyriausia dukra šeimoje, turėjau daug klausimų, todėl atsakymų į juos ėjau ieškoti pas gimnazijos patarėją. Pirmame mūsų susitikime, man pareiškus savo norą studijuoti architektūrą, patarėjas mane nutraukė ir pareiškė, kad aš neįstosiu, nes architektūra yra „vyrų profesija”, tad aš, moteris, nebūsiu priimta.
Jo pasakymas mane labai įžeidė, todėl pradėjau abejoti, ar verta siekti architektūros specialybės, nes toje klasėje buvome tik dvi panelės. Bet man ši klasė taip patiko, kad visos abejonės greitai dingo ir vis tiek bandžiau bei įstojau į UIC architektūros fakultetą.
– Kaip manote, ar Lietuvoje egzistuoja lytinė profesinė įvairovė?
– Sunku pasakyti, nes dar nesu labai susipažinusi su Lietuvos architektūros darbo sritimi, bet per savo darbo paiešką pastebėjau, kad nors firmose dirba nemažai moterų, kartais net daugiau nei vyrų, jos rečiau užima aukštesnes vadovaujančias pozicijas. Žinoma, yra architektūros studijų, kurių įkūrėjos yra moterys, kas labai džiugu ir tai mane įkvepia, tačiau tikiuosi, kad su laiku jų padaugės.
– O kaip ilgesys tėvynei – ar dažnai jį jautėte? Galbūt Amerikoje teko susidurti su aktyviu gimtosios šalies patriotizmo puoselėjimu? Pavyzdžiui, Lietuvos valstybinių švenčių minėjimu.
– Lietuvos ilgėdavausi dažnai, ypač per šventes. Vaikystėje tėvai mane išleisdavo vasarai pasisvečiuoti pas senelius Panevėžyje. Kai įstojau į UIC, pati surasdavau visokių priežasčių sugrįžti į Lietuvą vasarai – patobulinti lietuvių kalbą VU, sudalyvauti Lithuanian International Student Services (LISS) programoje ar vykdyti tyrimus.
Čikagos priemiesčiuose yra įsikūręs Pasaulio lietuvių centras (PLC). Ten dešimt metų šeštadieniais lankiau Maironio lituanistinę mokyklą, žaidžiau krepšinį, buvau jūrų skautė ir užsiėmiau kitomis veiklomis. Lituanistinėje mokykloje švęsdavome visas lietuviškas šventes, šokdavome tautinius šokius ir dainuodavome lietuvių liaudies dainas. Žinoma, Kūčias, Kalėdas, Velykas visada švęsdavome su šeima ir draugais.
– Nors į JAV išvykote būdama vos 3-ejų ir emigracijoje praleidote net 24 metus, gana puikiai bendraujate lietuviškai, kas nebūdinga daliai emigrantų – kai kurie gimtąją kalbą pamiršta vos per kelerius metus.
– Žinoma, kartais būna, kad pamirštu kai kuriuos žodžius lietuviškai. Bet kai pasakau žmonėms, kad JAV pragyvenau 24 metus, jie visada nustemba, kaip gerai kalbu gimtąja kalba. Dėl to aš esu be galo dėkinga tėvams, kuriems buvo svarbu, kad mes, vaikai, išlaikytumėme ryšį su Lietuva ir mokėtumėme kalbėti lietuviškai. Be to, mano mama yra Maironio lituanistinės mokyklos direktorė, tad kur aš dingsiu – neturėjau kito pasirinkimo (šypsosi).
– Šiuo metu esate Lietuvoje ir kol kas neplanuojate grįžti atgal. O kaip jūsų artimieji? Ar jie vis dar gyvena Amerikoje?
– JAV liko mano tėvai, močiutė (mamos mama), brolis ir sesė, su kuriais susirašau ar susiskambinu kasdien. Sesuo dar yra gimnazijos moksleivė, todėl šiuo metu tėvai planų grįžti į Lietuvą neturi. bet niekada nežinai, kaip viskas gali pasikeisti ateityje.
– Kokie tolimesni tikslai, planai jūsų laukia gimtinėje? Ar manote, kad architektės karjeros siekti gimtojoje šalyje vis dėlto yra geriau?
– Aš tikrai noriu pradėti kurti savo karjerą Lietuvoje, bet manau, kad jei siekiant tikslų savo darbą atlieki su meile bei įdedi daug pastangų, tai sėkmė seks bet kurioje šalyje. Bet, ar geriau siekti architektės karjeros gimtojoje Lietuvoje, ar JAV – sunku pasakyti.
Tačiau jau ilgą laiką seku Lietuvos architektūros firmas. Man asmeniškai Lietuvos dizaino estetika patinka labiau nei JAV. Lietuvos miestai plečiasi, o seni pastatai reikalauja renovacijų, todėl manau, kad darbo projektams čia tikrai yra.
– Ar negąsdina tai, kad galimybės Lietuvoje gali būti mažesnės? Kai kurie emigravę žmonės grįžti nebenori, nes pripranta prie gero gyvenimo svetur, o jūs priešingai – parvykote atgal.
– Kol kas mano patirtis rodo, kad Vilniuje yra nemažai galimybių. Kai paminiu žmonėms, kad esu architektė ir kad ieškau darbo, daug kas nori padėti ir siūlo supažindinti su savo draugais architektūros srityje. Vilniuje yra tikrai daug architektūros ir dizaino firmų, kurių projektai mane labai domina. Be to, galimybių kiekis manęs negąsdina, nes aš tikiu, kad galima sukurti galimybes sau.
– Kiek patirties šiuo metu jau turite sukaupusi kaip architektė?
– Esu atlikusi praktiką įvairiuose miestuose – Čikagoje, Niurjorke, Vilniuje ir Orhuse. Studijuodama universitetuose padėjau profesoriams projektuose, kurie buvo eksponuojami Čikagos ir Venecijos bienalėse bei MOMA PS1 (viena didžiausių meno institucijų JAV – aut. past.). Po bakalauro studijų atlikdama praktiką dirbau prie kultūrinio pastato Orhuse, taip pat Yuanjiango, Kinijos miesto, išplanavimo, Čikagos 2050 miesto plano. Per magistro studijų vasaros atostogas dirbau Niujorko firmose, padėjau renovuoti penkių milijonų vertės butą ir net teko dirbti prie klimato kaitos parko projekto su lietuvių kilmės profesoriumi Mario Gandelsonu, San Paulo bienalės.
Manau, kad mano patirtis yra labai plati, ir tikiuosi, kad taip pat pavyks įgyti daugiau patirties Lietuvos rinkoje.
– Kaip jūsų, kaip emigrantės, akimis per keletą dešimtmečių pasikeitė Lietuva?
– Kiekvieną kartą, kai grįžtu į Vilnių, žaviuosi, kaip greitai keičiasi miestas – nauji pastatai, restoranai, atsidarinėja galerijos. Man labai smagu, kad mano srityje visada yra tiek daug visokių renginių, kuriuose man įdomu dalyvauti. Susipažinau su daug jaunų žmonių, kurie mokėsi ar dirbo užsienyje, mums visada įdomu pasidalinti patirtimi ir įspūdžiais. Be to, man labai džiugu matyti, kad Lietuvoje yra apsigyvenę skirtingų kultūrų žmonės iš viso pasaulio.
