Kita problema, pastebi psichologas Antanas Mockus, kyla, jei meilė suvokiama kaip euforiška, nuolatinio sujaudinimo būsena, kurią paprastai žmonės vadina aistra: „Tada labai bijomasi buities, kai aistros nebebus. O kai tokio emocinio sužadinimo nelieka, atrodo, kad meilės nebėra. Tačiau būti nuolatinio susijaudinimo būsenos tiesiog neįmanoma, nes išsenki.“
Jūs esate vyras ir žmona, abu psichologai. Turėtumėte apie meilę žinoti viską.
A.Mockus: Be abejonės, viską žinome ir viską pasakysime. Ypač tai, kas nėra meilė.
Regis, kalbate ironiškai. Kodėl?
A.Mockus: Nes kiekvienas turi savo įsivaizdavimą, kas yra meilė. Taigi ir mes. Tik galbūt mes, kaip psichologai, turime kitokių žinių ir patyrimo.
A.Mockuvienė: Visko žinoti apie meilę neįmanoma. Tikrai nesijaučiu žinanti, kas yra meilė, ir turbūt niekada taip nebus. Tai – kažkoks idealas, siekiamybė.
O kas meilė nėra?
A.Mockus: Žiūrint iš akademinės pusės, yra trikampis meilės modelis, kurį sudaro trys dalys (arba trys kampai): aistra, intymumas ir įsipareigojimas. Kai visi tie dalykai yra kartu, tai vadinama tobula meile. O jei nėra intymumo, įsipareigojimo, aistros, tai ir nėra meilė. Tačiau visokie moksliniai modeliai yra reiškinio, kurį mes vadiname meile, supaprastinimas.
A.Mockuvienė: Neįmanoma kalbėti apie tai, kas nėra meilė, nekalbant apie pačią meilę. Meilė visada pasireiškia esant santykiui su kitu. Labiausiai ir norėtųsi kalbėti apie tokią meilę. Argi galima meile vadinti meilę žvaigždei, kurios nemačiau, ar kaimynui, su kuriuo neturiu jokio realaus santykio?
Kodėl meilė mums tokia svarbi?
A.Mockuvienė: Pradėčiau nuo žmogaus gimimo. Jei nebūtų poreikio būti kartu, būti prieraišiam, nežinau, kaip ilgai žmonija galėtų išlikti. Kai gimsta vaikas, mama turi poreikį būti su juo kartu. Ir vaikas turi poreikį – jis vienas negali išgyventi. Mes visą gyvenimą esame susiję su kitais žmonėmis, esame socialūs, labai retai žmogus pasirenka gyventi vienas, apskritai ne bendruomenėje, nors teoriškai ir yra tokia galimybė. Tyrimai rodo, kad vaikui neužtenka vien pavalgyti ir būti šiltai – jam būtinas prisilietimas, sūpavimas, emocinis santykis, kitaip jis gali tiesiog numirti. Taigi, man atrodo, meilė yra prigimtinis dalykas.
Kaip meilė suvokiama šių dienų visuomenėje ir kaip ją pateikia žiniasklaida, kur gausu patarimų, kaip suvilioti moterį ar kaip išlaikyti vyrą?
A.Mockuvienė: Man atrodo, kad dažnai žiniasklaida nėra labai atsakinga. Jos pozicija – parduodu tai, ką perka. Be to, daug orientuojamasi į pačius žemiausius instinktus – seksą, baimę. Be abejo, žmonėms tai aktualu, todėl jie skaito. Bet tada išnyksta atsakomybė formuoti idealus, kurti kažką daugiau, gražiau. Santykiai nėra vien suvilioti, pagauti ir turėti. Todėl tai sukelia labai primityvius lūkesčius.
A.Mockus: Suprantu, kad jaunesniems žmonėms aktualu, kaip susirasti draugę ar draugą, kaip suvilioti merginą ar vaikiną. Bet problema, kas ir kaip rašoma: ar reikia kažką nenatūraliai daryti, dirbtinai flirtuoti, ar kažkuo domėtis, būti savimi, turėti interesų, kad būtum patrauklus. Taigi turinys – kitas klausimas.
Gal galime kalbėti ir apie labiausiai paplitusius mitus, iliuzijas? Viena jų paremta populiaraus prancūzų rašytojo knyga „Meilė trunka trejus metus“. Kas iš tikrųjų trunka tuos trejus metus?
A.Mockuvienė: „Meilė trunka trejus metus“ yra romano pavadinimas, todėl į tai ir žiūrėčiau kaip į romano pavadinimą. Psichologijoje nėra tokių teorijų, kurios sakytų, kad meilė trunka du mėnesius, trejus metus ar dar kažkiek. Tai nesusiję su laiku. Tai susiję su realiu santykiu, su kitu žmogumi, kiek tas santykis trunka ir kaip mes galime išbūti. Taip, aistra trunka neilgai, nebūtinai trejus metus – gali ir tris dienas. O nuo to, ką darome paskui, kiek randame artumo, kiek atsiveriame, kiek turime bendrų interesų, priklauso, kiek ilgai būsime kartu, ar mums bus gera, ar mes skaudinsime vienas kitą, ar mums tiesiog pasidarys nuobodu, todėl praeis treji metai, atsisveikinsime ir ieškosime kito įdomaus objekto.
A.Mockus: Įsimylėjau, praėjo treji metai ir meilė baigėsi. Kodėl? Tiesiog meilė trunka trejus metus. Šiuo atveju meilė suvokiama kaip kažkoks objektas, kuris yra pats savaime, nuo mūsų pastangų ir indėlio nepriklausantis dalykas, kuris pats gyvuoja, miršta, todėl pats nieko negali padaryti. Bet svarbus atsakomybės aspektas – o kur mano pastangos, o kas toliau?
A.Mockuvienė: Tai toks bandymas objektyvizuoti, kad meilė nepriklauso nuo realaus santykio, nuo realių veiksmų, realaus buvimo. Tarsi meilė objektyviai baigiasi ir galime skirstytis.
A.Mockus: Yra tokia trijų veiksnių teorija. Kad būtų meilė, reikia kito objekto, kuris būtų patrauklus ir atitiktų tavo lūkesčius, turi būti tas, kuris įsimylėtų, ir turi būti sujaudinimo būsena. Tačiau laboratoriškai sukelti to jausmo neįmanoma. Kodėl? Nes nežinai, ar atitiksi kito žmogaus lūkestį, ar tikrai jam patiksi, ar interesai atitiks. Suderinamumas labai sudėtingas dalykas: jei vieno vertybės vienokios, kito – kitokios, kiek įmanoma būti kartu.
Užsiminėte apie lūkesčius. Kokie lūkesčiai yra realistiški, o kokie su brandžia meile nesusiję?
A.Mockuvienė: Labai dažnas nebrandus lūkestis yra manymas, kad viskas turi vykti savaime, daryti nieko nereikia, sakyti savo lūkesčių, jausmų, puoselėti santykio, rūpintis nereikia. Bet brandi meilė nevyksta savaime, tai tikrai sunkus darbas, reikia labai daug savęs investuoti. Ir pyktis reikia, ir konfliktuoti reikia, ir atsiverti reikia, ir būti pažeidžiamam reikia, dažnai reikia peržengti per save. Mes visi dažnai manome, kad kitas tiesiog turi mus suprasti, ir įsivaizduojame, kad tas lūkestis yra teisėtas, nereikia nieko sakyti. Tai sukelia labai daug nusivylimo.
A.Mockus: Kiekvienas meilę supranta savaip. Jei meilė suvokiama kaip euforiška, nuolatinio sujaudinimo būsena (ją paprastai žmonės vadina aistra), tada labai bijomasi buities, kai aistros nebebus. O kai tokio emocinio sužadinimo nelieka, atrodo, kad meilės nebėra. Tačiau būti nuolatinio susijaudinimo būsenos tiesiog neįmanoma, nes išsenki.
Ar nemanote, kad meilės tema pernelyg susiaurinama iki meilės santykio tarp vyro ir moters ir per mažai akcentuojama šeima, vaikai?
A.Mockuvienė: Šis susiaurinimas dažniausiai yra, kai kalbama apie pradines santykių stadijas. Be abejo, meilė plečiasi. Vaikai, šeima yra meilės tęsinys.
A.Mockus: Sociologas Zygmuntas Baumanas sako, kad dažnai tarpasmeniniai santykiai tampa vartotojiški – kaip pardavėjo ir kliento. Kai pardavėjas manęs nebetenkina, ieškau kito. Labai gerai, kad vyresnė karta primena, jog šeima yra kaip vienetas, o meilė tęsiasi vaikams, anūkams, proanūkiams. Tai ir sudaro pagrindą.
Užsiminėte apie Z. Baumaną ir jo mintį apie vartotojiškumą. Kada turėtume sunerimti, kad esame ne mylimi, o greičiau išnaudojami?
A.Mockuvienė: Pirmas kriterijus – tai, ką aš jaučiu. Jausmai – viskas, kuo galime vadovautis. Tik dažniausiai mes neleidžiame sau jausti, nepasitikime tuo, ką jaučiame. Be to, mes patys leidžiamės kankinami: jis geria, pinigų neparneša, muša, bet moteris vis tiek su juo gyvena...
Labai patiko mintis, kad dažnai įsivaizduojame, jog meilė yra savaiminis procesas. Ko turėtume išmokti, kad meilės santykis vestų į harmoningą buvimą tiek su savimi pačiais, tiek su kitu, o ne taptų tik kaltinimų, priekaištų, pykčio ir meilės, kaip naštos, šaltiniu?
A.Mockus: Pirmiausia – atpažinti savo jausmus. Kartais sunku pripažinti, kad jaučiame nepasitenkinimą santykiais su artimu žmogumi, todėl atsiranda slopinimas, neigimas ir pan. Kitas dalykas – konfliktų vengimas. Manoma, kad jei jau pasakysiu, kas nepatinka, bus viskas, santykiai grius. Bet taip nėra. Konfliktai nėra tik rėkimas ant kito. Konfliktas gali būti ir kitai pusei ne visai malonus poreikių, nepasitenkinimo išsakymas ir įsitikinimas, kad kitas išgirdo. To irgi reikia mokytis, nors ir sunku keisti savo įpročius.
A.Mockuvienė: Meilė yra dalijimasis. Kuo atviresni ir pažeidžiamesni išdrįsime būti, tuo toliau nueisime.
