Dirbu vyrų kolektyve, kažkada buvau patraukli mergina, bet jaučiu, kad mano gyvenimas taip pasikeitė, jog seniai jo nebekontroliuoju. Nesu prietaringa, bet kartais ima rodytis, kad kas prakeikė. Ar gali būti, kad priežastis slypi tame, jog aš labai save kaltinau įskaudinus buvusį draugą? Man 28-eri ir, ko gero, būtų pats laikas judėti pirmyn, tačiau neįsivaizduoju, nuo ko pradėti. Santykiai su tėvais gana nutolę, draugai manęs visiškai nesupranta ir, ko gero, kaltina mane, kad užsisklendžiau savyje. Kad ir kaip ten būtų, nebeįsivaizduoju savęs su artimu žmogumi. Kartais atrodo, kad kelio atgal nebėra. Prašau, patarkit jei galit. Ačiū. Su pagarba, Nora.
Laba diena, Nora. Atrodo, kad šiuo metu jautiesi bejėgiškai, tarsi įkalinta šios situacijos. Susvyravo tavo tikėjimas savimi, gyvenimu, ateitimi. Rašai, kad negali pajudėti į priekį. Manau, tau labai svarbu suvokti, kad judėjimas pirmyn visai nebūtinai yra išorinių santykių užmezgimas. Tiesą sakant, kur kas svarbiau gyvenime yra geras, tikras ir nuoširdus ryšys su savimi, sutarimas, pritarimas sau.
Draugas, vaikinas gali išduoti, nusisukti, apleisti, susirgti, mirti, žūti, o vidiniai santykiai visada lieka. Joks kitas žmogus neužpildys tuštumos, nepanaikins liūdesio. Taigi, Nora, pirmiausia, megzk gerus santykius su savimi: girdėk save, leisk sau klysti, priimk savo jausmus tokius, kokie jie yra, nemeluok sau, paisyk savo poreikių, leisk sau liūdėti ir būti nusivylusia, taip pat - užsisklendusia, vieniša. Galų gale – leisk sau kartais jaustis bejėgiška, tai irgi patirtis. Pradėk matyti save kaip vertingą asmenį, simpatišką moterį. Kai pajusi komfortą su savimi, šalia atsiras ir žmogus, kokio norėsi.
Draugas, vaikinas gali išduoti, nusisukti, apleisti, susirgti, mirti, žūti, o vidiniai santykiai visada lieka. Joks kitas žmogus neužpildys tuštumos, nepanaikins liūdesio.
Ko gero, tas ryšys su buvusiu draugu tavęs netenkino, kažko, matyt, labai trūko jame, jei atsirado vyras, kuriam pajutai tokią stiprią trauką. Taigi, santykiai su draugu nutrūko ne atsitiktinai, ne šiaip sau. Tu tikrai nenorėjai jo skaudinti, o vien iš gailesčio likti kartu juk negalėjai.
Labai svarbu, kad suprastum, jog tu negali prisiimti atsakomybės už jausmus, kurie kyla tavo draugui dėl jūsų išsiskyrimo. Būdami suaugę, už savo jausmus esame atsakingi patys. Polinkis įsiskaudinti už draugą greičiausiai yra tavo būdas pabėgti nuo savo pačios jausmų, nekreipti dėmesio į savo tikruosius poreikius, gyventi ne savo, o kitų gyvenimą. Nenuostabu, kad taip gyvendama nejauti ryšio pati su savimi.
Viskas, ką rašai apie save, rodo, kad tam, jog pasijustum pilnaverčiu žmogumi, tau reikia kitų įvertinimo. Jei aplinkiniai tavęs nevertina, nepalaiko, nemano, kad esi patraukli, tau atrodo, jog tokia iš tikrųjų nesi. Galbūt tai, ką rašau, gali pasirodyti kaip kritika, tačiau mano tikslas ne toks: noriu, kad suvoktum labai svarbų dalyką – tu prastai save vertini, ir taip bus iki tol, kol nepradėsi matyti savęs atskira asmenybe, kuri gali funkcionuoti nepaisydama kitų nuomonės, požiūrio ar vertinimų.
Tapti savarankiška asmenybe reikia tikrai nemažai darbo su savimi. Tikiu, Nora, kad ilgainiui išmoksi labiau orientuotis į savo pačios jausmus ir poreikius ir mažiau prisiimsi atsakomybės už kitų žmonių norus bei jausmus. Sėkmės tau!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
