Iš tų aplinkinių, su kuriais jis bendrauja, sužinojau, kad jis mane labai apgaudinėja su kitom merginom. Labai juo nusivyliau, jis ginasi, sako, „ne“. Bet Anglijoje viena pažįstama mano prašymu jį nufotografavo su kita besibučiuojant, man buvo šokas... Dabar jau kuris laikas, kaip esu jį palikusi, negaliu naktimis užmigti, dieną naktį jis yra mano galvoje. Manau, pradėjau netgi depresuoti.
Aš juo labai pasitikėjau, o jis mane nuvylė. Norėčiau jūsų patarimo, ką man daryti toliau? Kaip man jį pamiršti? Galvojau apie atleidimą, bet kad ir atleisčiau jam ir su juo susitaikyčiau, niekada šito negalėčiau pamiršti. Žinau, kad jam visada prikaišiočiau kitas merginas ir vėliau išsiskirtume... Todėl nusprendžiau kreiptis pas specialistą, kuris man galėtų padėti. Lauksiu jūsų atsakymo, iš karto ačiū jums. Solveiga
Sveika, Solveiga. Suprantu, kaip tau dabar yra skaudu, pikta, liūdna, baisu. Gerai, kad parašei ir klausi patarimo. Ko gero, vienas pačių svarbiausių dalykų bet kokiuose santykiuose yra abipusis pasitikėjimas.
Nuolatinis tavęs apgaudinėjimas – ženklas, kad pasitikėjimas yra sulaužytas ir santykiai niekada nebebus tokie, kokie jie buvo anksčiau. Žinoma, viskas tampa gerokai sudėtingiau, kai žmogus, kuris išdavė, yra tavo dukrytės tėtis. Iš vienos pusės, tu jauti, kad nebegali bendrauti su juo kaip su vyru, iš kitos, net ir būdamas tau neištikimas, jis buvo, yra ir bus tėvas tavo dukrai.
Vaikinas išdavė tave tuo metu, kai tampi labai pažeidžiama, kuomet labiausiai reikia jo dėmesio, paramos, rūpesčio, globos. Nėštumo metu ir pogimdyviniu periodu neretai suaktyvėja visos vidinės problemos, kompleksai, baimės: nepasitikėjimas savimi, nesaugumas, nerimas, abejonės dėl išvaizdos, baimė dėl ateities ir pan. Kartais iškyla net tokie jausmai ir mintys, apie kuriuos apskritai niekada nežinojome ar nebūtume pagalvoję: mirties baimė, ligų, susižalojimo baimė, prasmės klausimai. Taigi, vaikinas sugriovė tavo pasitikėjimą, saugumo jausmą.
Galvojai ir svarstei apie atleidimą. Pažvelkime į patį atleidimo mechanizmą. Atleidimas yra abipusis procesas, vykstantis keliais lygmenimis: fiziniu ir emociniu. Fiziniame lygmenyje kaltasis turėtų tinkamai atlyginti žalą, o tas, kuris patyrė skriaudą, priimti žalos atlyginimą, jei mano, kad tas atlyginimas yra adekvatus patirtai žalai. Emociniame lygmenyje kaltininkas, atlygindamas žalą, nebeturėtų jausti kaltės, o patyręs skriaudą – nebekaltinti kaltininko, nebejausti nuoskaudos, skriaudos.
Kad atleistum, vaikinas turėtų atlyginti žalą, o kad tęstumei santykius – vėl įgyti tavo pasitikėjimą.
Kalbėdama apie fizinį žalos atlyginimą turiu omenyje pačius įvairiausius būdus – pradedant atsiprašymu ir baigiant pinigine kompensacija. Visgi atleidimas nebūtinai reiškia, kad jam įvykus, kaltininko ir patyrusiojo žalą santykiai vėl sugrįš į tas pačias vėžes.
Tarkime, jei tave tenkintų vaikino atsiprašymas ir sąmoningi jo elgsenos pokyčiai (kaip žalos atlyginimas), tačiau tęsti poros santykių su juo jau nebenorėtumei, tai būtų visiškai adekvatus sprendimas.
Taigi, kad atleistum, vaikinas turėtų atlyginti žalą, o kad tęstumei santykius – vėl įgyti tavo pasitikėjimą. Kaip? Tik tu pati ir gali atsakyti į klausimą: kas turi pasikeisti, kad vėl juo pasitikėtum, ir ar apskritai tai yra įmanoma ir tu to nori? Iš tavo laiško atrodo, kad nebe.
Taigi belieka atsispirti nuo dugno ir judėti toliau į priekį, į viršų, nors ir kaip temptų atgal. Tiesiog – augti kartu su savo dukra, mokytis drauge, rūpintis savimi ir ja. Tokia būsena kaip dabar (negali užmigti, ištisai verki, jautiesi depresiška) nesitęs amžinai. Praėjo nedaug laiko. Žinoma, jeigu ji nepraeitų mėnesį, reiktų kreiptis į specialistus. Dabar savo tokią jauseną priimk kaip natūralų gedėjimo ir atsiskyrimo procesą.
Juk esi įskaudinta, išduota, sugriuvo tavo viltys, lūkesčiai sukurti šeimą. Suprantama, kad tau labai baisu, liūdna, pikta, vieniša. Taigi, Solveiga, visiškai normalu dabar šitaip klaikiai jaustis. Ypač, kai tau yra aštuoniolika metų ir esi su kūdikiu ant rankų, nors pati dar greičiausiai jautiesi kaip vaikas.
Dabar sunkiausias dalykas – „kaip man jį pamiršti?“
Senas kaip gyvenimas posakis „laikas gydo“ yra teisingas, visgi su tam tikromis išlygomis. Laikas gydo, tačiau gydymasis gali būti paspartintas tavo pačios pastangų. Tam, kad greičiau išsivaduotum iš situacijos pinklių, pirmiausia svarbu, kiek įmanoma, mažiau apie ją galvoti.
Paprašyk pagalbos draugės ar draugo, kuris moka išklausyti. Tiesiog išsakyk susikaupusius jausmus. Jei neturi tokių artimų žmonių, išrašyk tai, kas susikaupė.
Taip, taip, žinau, lengviau pasakyti nei padaryti – mintys apie tavo vaikino neištikimybę, ko gero, dar ilgą laiką šmėžuos tavo galvoje. Visgi tu gali šiek tiek kontroliuoti savo mintis: kai tik pagauni tokią mintį, sąmoningai gali nukreipti dėmesį kitur, galvoti apie tai, kas tau yra malonu. Jei labai sunku, gali užrašyti savo mintis. Rašymas šiek tiek padeda sumažinti minčių emocinį krūvį.
Leisk sau jausti. Išsiverk, išsiraudok, išpyk. Paprašyk pagalbos draugės ar draugo, kuris moka išklausyti. Tiesiog išsakyk susikaupusius jausmus. Jei neturi tokių artimų žmonių, išrašyk tai, kas susikaupė. Jei ir tai sudėtinga padaryti, gali kreiptis pagalbos į psichologą.
Pasirūpink savimi. Neištikimybės sukeltas stresas gali kaip reikiant išmušti iš vėžių: gali sutrikti ne tik miegas, bet ir mityba, prasidėti kiti psichosomatiniai simptomai. Kad ir kaip jaustumeisi, stenkis sveikai maitintis, nepamiršk judėti, sportuoti.
Prisimink, kad dabar esi mama – stenkis kuo daugiau dėmesio skirti dukrai. Tavo mergaitė šiuo metu tikrai jaučia, kad su tavimi kažkas yra ne taip, todėl jai reikia daugiau dėmesio nei įprastai, o tau pačiai kryptingai sutelktas dėmesys taip pat bus į naudą.
Bendraudama su vaikinu (kaip jau rašiau anksčiau, greičiausiai tai neišvengiama) išlik mandagi. Jūsų santykiai pasikeitė, taigi bendravimas taip pat turi keistis. Perdėtas pyktis ar draugiškumas gali būti klaidingai interpretuojami, tad dalykinis, tačiau draugiškas tonas tokiose situacijose geriausias komunikavimo būdas.
Džiaukis mažomis pergalėmis. Išsivadavimas iš tokio sukrėtimo reikalauja laiko ir kantrybės, todėl nepamiršk, kad tai lėtas procesas. Daugiau šypsaisi vieną dieną – tai jau pergalė, mažiau nerimauji dėl ateities – irgi, visą dieną negalvojai apie tave skaudinančią praeitį – triumfas. Lėtas, tačiau matomas progresas – tinkamas būdas žvelgti į ateitį.
Laikykis, Solveiga, linkiu tau stiprybės ir kuo didžiausios sėkmės!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
