Mano manymu, vaikus reikia ne rikiuoti į vietas, o pagal amžių atitinkamai bendrauti, auklėti, rodyti dėmesį. Vyrui aiškinu, kad reikia patiems tėvams parodyti, ką galima daryti, o ko ne, nes vaikai ir mokosi iš tėvų, iš aplinkos. Tačiau vyras įsitikinęs, kad jis jau pakankamai didelis ir gali pats susivokti, ką daryti, o ko ne. 4-metį sūnų lygina su suaugusiu žmogumi, tačiau draudžia į rankas paimti piešimo priemones, žirkles, klijus ir panašiai.
Sūnus yra pakankamai sukalbamas ir suvokiantis, ką galima daryti. Kai reikia, paaiškinu pagal situaciją, kas tinkama, o kas ne. Iš kur ta vyro baimė, kad sūnus padarys kažką netinkamo? Kaip pakeisti vyro požiūrį į vaiką? Ar turi įtakos, kad jam 37 m. ir anksčiau neturėjęs vaikų ir tik dabar turi savo pirmagimę? Ar tai gali būti susiję su jo paties tėvų griežtu auklėjimu vaikystėje? Rita
Laba diena, Rita, tai, ką rašai apie savo vyro elgesį su sūnumi, atvirai tariant, labai liūdina. Tai ne priekaištas tau, o mano jausmai, skaitant apie šią situaciją. Skaudu matyti, kaip traumos, patirtos vaikystėje, gyvai persikelia į tėvų ir vaikų santykį. Tavo sūnus išgyvena tikrą pragarą. Jis ne tik kenčia nuo sumažėjusio tėvų dėmesio jam (tai neišvengiama, kai šeimoje atsiranda naujagimis), tačiau dar ir turi paklusti taisyklėms, kurios jo amžiaus vaikui dažnai yra nesuprantamos ir nesuvokiamos – vaikas dar tik mokosi gyventi pasaulyje.
Manau, kad vyras stipriai traumuoja tavo vaiką ir daro iš jo nevykėlį. Vyras greičiausiai pats nepasitiki savimi ir tuomet jam atrodo, kad ir vaikas netinkamai ką nors darys, būtinai sugadins, išteps, nesugebės.
Galbūt jis net konkuruoja su tavo vaiku dėl tavo dėmesio, pavydi meilės, skirtos ne jam ir ne jo vaikui. Akivaizdu, kad jis yra netinkamas tėvas sūnui. Tavo keturmetis dar yra labai mažas berniukas, kuriam tikrai daug kas neaišku ir nesuprantama, juolab kad daugelis draudimų dažnai yra absurdiški, beprasmiški. Vaikui reikia labai smulkiai argumentuoti, paaiškinti, kodėl jūs vienaip ar kitaip prašote jo elgtis, jam reikia daug palaikymo, padrąsinimo, o ne kritikos, priekaištų ar bausmių, juolab dar tokių žiaurių, kaip statymas į kampą ar išvarymas iš kambario.
Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad smurtas yra tik mušimas, toli gražu taip nėra.
Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad smurtas yra tik mušimas, toli gražu taip nėra. Vaiko ignoravimas, draugiško bendravimo nebuvimas, neteisingos bausmės, pasitikėjimo savimi žlugdymas ir kiti galios naudojimo būdai kartais gali būti net žiauresni. Tai, kaip aprašai savo vyro elgesį, tai yra labai stiprus atstūmimas, žala ir neteisybė vaiko atžvilgiu. Baisiausia, kad vaikas turi išmokti priimti visa tai kaip normalų elgesį.
Pakalbėkime apie tavo vyrą. Taip, Rita, tu teisi: greičiausiai tavo vyras elgiasi taip su vaiku dėl to, kad ir su juo pačiu vaikystėje buvo žiauriai elgtasi. Akivaizdu, kad būdamas vaikas, tavo vyras buvo taip pat traumuojamas. Traumos akivaizdoje vaikas nebegali pakelti jį slegiančių emocijų ir disocijuojasi – nebereaguoja į tai, kas su juo vyksta, ką jis jaučia.
Tai gelbsti tuo metu, kai reikia išgyventi traumuojantį elgesį, tačiau žmogui vystantis tai tampa nebe naudinga našta: disociacija padeda nebejausti – tavo vyras dėl griežto auklėjimo nebeturi saviempatijos, atjautos sau, o dėl to nebegali įsijausti ir suprasti, ką jaučia kiti. Jis situaciją mato iškreiptai: jis negaili mažo berniuko, taip pat kaip ir vaikystėje jo negailėjo jo tėvai. Ir... kad ir kaip būtų liūdna, jis taip elgsis tol, kol neįsisąmonins, kas su juo atsitiko vaikystėje, kol nepripažins, kokius jam jausmus kėlė žiaurus tėvų elgesys su juo ir kol neišjaus tų jausmų, kuriuos jis atsineša iš savo praeities.
Vyras pats turi norėti keistis
Vyro požiūris į vaiką, deja, taip greitai nepasikeis, net jei vyras ir norėtų jį pakeisti. Vaikystėje tavo vyro psichika normalizavo smurtą – kaip ir rašiau, tai apsauginė organizmo reakcija, kad smegenys „neperkaistų ir nenumirtų“, todėl smurto prieš vaiką vyras nepastebi, jam tai – normalus elgesys. Vienintelis būdas, galintis padėti pakeisti situaciją – ilgalaikė psichoterapija, kurios metu tavo vyras įsisąmonintų tai, ką pats patyrė vaikystėje. Žinoma, vyras pats turi norėti keistis, suprasti, kad tai, kas vyksta su jo ir sūnaus santykiais, yra didelė problema.
Normalizuodamas šiurkštų elgesį su tavo sūnumi, vyras ateityje, paaugus dukrai gali pradėti taip pat neteisingai elgtis ir jos atžvilgiu – griežtai ją bausti ar priešingai – būti per daug nuolaidus jai. Sūnui bus dar didesnė trauma matyti neteisybę savo atžvilgiu, kurią jis greičiausiai išreikš per neapykantą sesei, jei iki šiol to nedaro.
Jei tokia situacija tęsis ir toliau, greičiausiai toks vyro elgesys galutinai užmuš sūnaus iniciatyvą ir pasitikėjimą savimi, jis pradės visko bijoti, gėdytis, arba atvirkščiai: visą laiką jaus pyktį savo patėviui ir išsikraus skriausdamas kitus, silpnesnius už save, jis turės įvairių elgesio sutrikimų, gali vystytis asocialaus elgesio psichopatija ir tu turėsi reikalų su nepilnamečių reikalų institucijomis. Kaip mama taip pat esi atsakinga už vaiko traumavimą. Jei visa tai matai ir leidi, kad ir toliau tai tęstųsi, tu savotiškai prisidedi prie viso to.
Manau, turėtum nebeleisti vyrui žaloti vaiko, apginti sūnų, o jei reiks, galbūt net nutraukti santykius su tokiu žmogumi. Kaip rašiau anksčiau, tavo vaikui ir taip yra didžiulis iššūkis, nes gimė sesutė: jis dabar nebe svarbiausias, ir jam reikia dalintis tave su sese, tad sūnui dabar reiktų ypatingo dėmesio, svarbu pabrėžti jo reikšmę šeimoje.
Tačiau berniukas, atvirkščiai, kasdien gauna neigiamas reakcijas, lyg kokias nuodų dozes. Juolab jis galbūt žino (arba greit sužinos), kad tai yra jo netikras tėvas, o sesuo turi abu tėvus – tai gali kelti nežmonišką skausmą. Sūnus gali pradėti jaustis (jei dar nesijaučia) labai apleistas, nereikalingas, taip pat kaltas, kad dėl jo konfliktuojate, blogas, kad susilaukia tiek smurto. Vaikai paprastai linkę jaustis kalti ir prisiimti visą atsakomybę už nesėkmes, už tai, kas vyksta šeimoje, jiems per sunku suvokti, kad suaugę artimieji yra neteisūs, jų nemyli, vaikai yra visiškai nuo jų priklausomi, jų išlikimas priklauso nuo suaugusių.
Galbūt iš mano atsakymo situacija gali pasirodyti dar labiau komplikuota ir nepalanki. Tikrai labai tave užjaučiu. Visgi neturėtum manyti, kad ji yra visiškai beviltiška. Kaip ir bet kuris suaugęs žmogus, tu turi pasirinkimą savo gyvenime. Dabar mano išvardintas galimybes turėtum priimti tik kaip variantus – aš nežinau tavo aplinkybių, resursų, gebėjimų, praeities ir kaip reikėtų pasielgti konkrečioje situacijoje, turėtum nuspręsti pati, ir, kaip sakiau, Rita, visada turi pasirinkimo laisvę.
Tuo tarpu tavo vaikai jos neturi – jie yra priklausomi nuo tavęs ir vyro. Taigi, kokie yra galimi variantai, kurie galėtų padėti pakeisti situaciją, į kurią esi patekusi tu ir tavo sūnus.
Gali pasikalbėti su vyru apie tai, kas vyksta, gali parodyti jam mano atsakymą, gali eiti su juo į šeimos ar psichologines konsultacijas dėl vaikų, gali keisti savo elgesį su vyru ir vaiku, galų gale, jei vyras ir toliau traumuos sūnų – tu gali pakeisti jūsų santykių statusą. Pagalvojus, kad tu turi pasirinkimų, manau, kad išeičių rastum dar daugiau, svarbiausia prisimink – tu gali rinktis!
Linkiu, Rita, kuo daugiau teisingų pasirinkimų!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
