Visai atsitiktinai vyro telefone pamačiau susirašinėjimą su kita moterim. Jų pažintis trunka jau 4 mėnesius, iš pradžių tai buvo tik sms žinutės, vėliau tai peraugo į artimesniu santykius su ta moterim.
Ji vyresnė už mano vyrą 9 metais, pasiturinti, savim pasitikinti moteris, turi nuostabų vyrą, sūnų, nuosavą verslą. Visai nesenai sužinojau, kad ji investavo nemažą pinigų sumą į mano vyro verslą, na, tiesiog nupirko jam verslą. Iš kur aš viską žinau, o gi atsitiko taip, kad vyras šokinėdamas tarp dviejų ugnių neišlaikė įtampos ir pasinėrė į alkoholį.
Kad jai iš mano vyro nieko nereikia aš tikiu. Bet jis į šitą moterį įsimylėjęs, su telefonu gulasi miegot, su telefonu keliasi, rašo jai, skambina.
Būdamas neblaivus man viską išdėstė, išsipasakojo, kad jis jai skolingas didelę pinigų sumą, kad jis pririštas prie jos ne tik jausmais, bet ir finansiniais įsipareigojimais. Viską sužinojusi aš susisiekiau su ja ir susitikau.
Kadangi mes, kaip bebūtų, esame šeima, ir dėl vyro neapgalvotų sprendimų, kuriuos jis darė man už nugaros, imti ant savęs atsakomybės aš nenorėjau, tad nusprendžiau apie tai pasikalbėti su vyro meiluže, kad mano vaikų ir manęs tai neturi niekaip liesti.
Mes susitikom, pabendravom, apkalbėjom man rūpimus klausimus, ji man pasakė, kad iš mano vyro ji nieko nenori, ir slaptas bendravimas tarp jų bus baigtas, bus tik darbiniai klausimai. Kad jai iš mano vyro nieko nereikia aš tikiu, bet jis į šitą moterį įsimylėjęs, su telefonu gulasi miegot, su telefonu keliasi, rašo jai žinutes, skambina po 15 kartų per dieną, pasidarė neramus, jei ji neatrašo, jis pradeda verkti ir be saiko maigyti telefoną.
Aš su juo mėginau kalbėtis, jis man tiesiai šviesiai pasakė, kad jis be jos gyvenimo neįsivaizduoja ir nenori. Kad tarp jų nieko negali būti, jis lyg ir supranta, kad ji niekada nepaliks šeimos, bet su savim nieko padaryti negali. Tai jau peraugo į priklausomybę nuo jos. Aš kankinuosi žiūrėdama į visą šitą košmarą, man gaila jo, gaila savęs.
Stengiuos laikyti save rankose, nepriekaištauti jam, bet ne visada tai pavyksta. Nežinau kaip man elgtis, ką daryt. Buvau pas skyrybų advokatą, nes rimtai buvau nusiteikusi skyrybom, tačiau kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad labai myliu savo vyrą. Kaip man elgtis? Gintarė
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Sveika, Gintare, ačiū kad kreipeisi. Įsivaizduoju, kiek tvirtybes tau reikia ištveriant tokią situaciją. Manau, tau svarbiausia įsisąmoninti, (galbūt, tą ir taip žinai, bet vargu, ar iki galo suvoki ir pagal tai elgiesi), kad bet kokiems santykiams, porai reikia dviejų žmonių, kurie abu būtų nusiteikę savo santykius išlaikyti ir gerinti, todėl svarbu, kad neprisiimtum visos atsakomybės už jūsų šeimos išsaugojimą.
Nesvarbu, kokius jausmus jauti savo vyrui, net jei mylėtum jį didžiausia, visų pasaulio žmonių meile, jo paties sprendimas, kaip jūsų santykiai rutuliosis toliau, ar jūsų šeima išliks ar subyrės, yra labai svarus.
Vyras taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jūsų abiejų šeimoje. Rašai, kad jis dabar yra labai priklausomas nuo ryšio su minėta moterimi ir tas ryšys jam trukdo gyventi. Jei taip, tai vyro reikalas ir išspręsti tą priklausomybę – savarankiškai ar su specialisto pagalba – susivokti situacijoje ir priimti sprendimus, ką daryti toliau.
Žinoma, tam būtina, kad jis pripažintų savo problemą ir norėtų ją spręsti. Bėda gal ir yra tame, kad jis vargu, ar nori. Stiprus susižavėjimas kartais gali gerokai aptemdyti protą, tačiau net ir tokiais atvejais pagalba yra galima, jei pats žmogus to sąmoningai nori. „Išsimylėti“ ir atsistoti ant žemės dažnai labai nemalonus procesas, todėl žmonės linkę bėgti nuo realybės, kol bėgasi...
Šioje situacijoje tu gali tik pasiūlyti vyrui pasikonsultuoti su specialistu, ar tiesiog išmintingu žmogumi, o neprisiimti jo bėdų sau ir bandyti jas spręsti už jį.
Ir, žinoma, visų svarbiausi yra tavo pačios jausmai ir elgesys. Situacija siaubingai skaudina, tad iš pradžių kilo noras viską nutraukti, kai apsilankei pas advokatą dėl skyrybų. O kaip situaciją matai dabar, kai jau praėjo kažkiek laiko? Ar ji keičiasi? Kaip manai, ar tavo vyro poelgis nepaliks tokio gilaus rando, kad tolimesni santykiai tiesiog nebegalės tęstis?
Kaip manai, kodėl vis dar tebemyli tą žmogų, kuris tave išdavė ir skaudina iki šiol?
(Kartais atrodo, kad galime atleisti, tačiau paslėptas apmaudas ir toliau nuodija santykius, kol jie visiškai apmiršta.) Kas turi įvykti, kad atleistum vyrui ir kada tam tikra riba jau bus peržengta negrįžtamai? Kaip manai, kodėl vis dar tebemyli tą žmogų, kuris tave išdavė ir skaudina iki šiol? Kaip jis pats mato jūsų tolimesnius santykius? Kas turėtų pasikeisti jūsų šeimoje, kad tokia situacija nebepasikartotų?
Visi šie klausimai, galbūt padės pamatyti situaciją labiau iš šono, gal kitu kampu ir užves ant kelio ieškant atsakymo į klausimą: „kaip elgtis toliau“.
Kokie gi patarimai? Tavęs nepažįstant iš tiesų sunku kažką pasiūlyti. Rašai, kad kuo toliau, tuo labiau supranti, kad savo vyrą labai myli. Jei tikrai turi tiek meilės savyje, kad gali ištverti jo “meilę” kitai moteriai, galima bandyti išlaukti, kol jis prablaivės, sugrįš į save, jei tik, žinoma, tai įvyks...
Garantijų nėra, nors ir yra tokia tikimybė. Galbūt verta patikėti tos moters pažadu, kad ji atsitrauks ir nebepils žibalo į ugnį, galų gale, pabijos dėl savo šeimos, jei, pavyzdžiui, sugalvotum kreiptis į tos moters vyrą... Jei ji nebepalaikys romantinio ryšio, ko gero, jo jausmai po truputėlį blės.
Žinai, pati rašau racionalius pasvarstymus ir tarsi nelabai tikiu tuo gražiu idealios žmonos paveikslu – begaline kantrybe, palaikymu ir supratimu. Visgi tai labiau panašu į mamos meilę paklydėliui sūnui, gelbėtojos, pasiruošusios viską ištverti ir ištraukti iš duobės savo gelbėjamąjį, tikėjimą ar psichoterapeutės atsidavimą savo sutrikusiam klientui, o ne į moters meilę vyrui.
Visgi tai labiau panašu į mamos meilę paklydėliui sūnui, o ne į moters meilę vyrui.
Tai juk didelė išdavystė! O gal taip ir gali būti, gal net turėtų būti, kai santykius ištinka krizė? Ką pati apie tai manai? Jei iki galo būtum sąžininga su savimi pačia, kaip manai, kaip jausiesi, jei vyras išsipagiriojęs grįžtų pas tave? Ar nesijausi sumenkinta?
Man labai užstrigo tavo vyro frazė, kad jis ne tik negali, bet ir NENORI be jos gyventi. Kaip jautiesi tai girdėdama? Ar vis tiek išlieka stipri tavoji meilė jam?
Iš to, ką aprašai savo laiške, atrodo, kad ta moteris kažką jame labai giliai kabina, kažkokias jo vidines traumas ir dėl to jam taip „surezonuoja“. Tikrai atrodo, kad jis yra labai stipriai emociškai įsitraukęs į tą ryšį, net „įsikabinęs“. Jis elgiasi tarsi mažas vaikas, laukiantis pradingusios mamos – darosi neramus ir net verkia, kai ji neatsako į jo žinutes ir skambučius.
Toks įspūdis, kad jis šiuo metu visiškai regresavęs į vaiko būseną: viena mama davė verslui pinigų, kita mama rūpinasi jo emocine būsena ir šeimos išsaugojimu. O jis, matai, tiesiog “negali ir nenori kitaip gyventi”...
Manau, Gintare, jei tai būtų gili ir tikra meilė, vyras jaustųsi ramesnis, saugesnis. Dabar tai labiau panašu į apsėdimą, priklausomybę ir kankinantį santykį, kuris jame atveria kažkokį gilų liūdesį, skausmą. Galiu tik kelti hipotezes, su kuo tai yra susiję, galbūt jam trūko mamos, akivaizdu, kad yra likusių skausmingų žaizdų, iš santykių su jam reikšmingais kitais, ir, ko gero, tai yra iš ankstyvo laikmečio.
Ką gi tau dabar daryti? Jei tai pirmas atvejis per tuos 20 metų, gal tikrai nereikia skubėti skirtis, gal verta pagalvoti apie jūsų ryšį, kodėl jame atsirado ta spraga, į kurią ir įsiterpė ta moteris, ko jūsų santykiuose buvo per mažai ar buvo per daug. Juk kai poros santykiai yra pilnaverčiai ir harmoningi, neištikimybė tiesiog neaplanko. Galbūt verta pagyventi atskirai, kol viskas taip, nesiskaudinant ir kiekvieną dieną nematant to sutrikusio savo vyro vaizdo.
Bet kuriuo atveju nuspręsti teks pačiai, ir nepamiršk, kad tame sprendime neturėtumei prisiimti visos atsakomybės, o jei tavo vyras bus pasyvus ir linkęs ją permesti tau, tuomet verta gerai pagalvoti, ar verta toliau gyventi nelygiaverčiuos santykiuose. Juk vaikus jau du turi. Stiprybės tau ir išminties.
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
