Kodėl? Vienos tiesiog nemoka atsisakyti, o kitos pačios pasirinko aukos vaidmenį, ieškodamos kažkokios paslapties, siekdamos išmintingo tikslo.
Suaugdamos, ištekėdamos, dirbdamos mes praplečiame ratą žmonių, kuriems esame įsipareigojusios. Mes jaučiame pareigą padėti pagyvenusiems tėvams ir savo vaikams, kuriuos kartais laikome mažyliais iki tol, kol jie sulaukia pensijų. Mes įsipareigojame mylimajam vyrui, kuris mielai priima mūsų rūpestį, tačiau ne visada atsako tuo pačiu.
Įsipareigojusios griežtam viršininkui — juk nė vienas bosas dar nepasakė: „Tu pasėdėk, pailsėk, o darbas savaime pasidarys“. Rezultatas: mūsų pačių beveik nebeliko! Namie ir darbe amžinai kažką darome kitiems — rūpinamės, stengiamės dėl jų, įsiteikiame, nepalikdamos gyvenime vietos savo interesams ir asmeniniams malonumams. Viskas — tik kitiems! Kas verčia moterį kažko atsisakyti, tačiau kitiems dovanoti savo laiką ir jėgas, paaukojant mylimus pomėgius — užmirštus jaunystėje eilėraščius, grojimą gitara, siuvinėjimą, muziejų lankymą, keliones po pasaulį — arba paprasčiausiai pasirūpinti savimi, mylimąja?
O gal mums vadovauja išgirtas įsipareigojimų jausmas? Nejaugi tai perdėtos atsakomybės rezultatas — daugelio šiuolaikinių žmonų ir motinų „liga“? Psichologų požiūriu, klinikinis vaizdas yra truputį sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Su draugais ir artimaisiais
„Brangioji, balandėle, šiandien paimsi mylimą sūnėną iš darželio? — klausia vyresnioji sesuo, net nenumatydama, kad gali išgirsti neigiamą atsakymą. — Man po darbo reikia užbėgti į advokatų kontorą, o ten tokios eiles! Niekur nesuspėju!“.
Ir jūs paklusniai sutinkate. Juk jūs — vieniša, neištekėjusi, o sesuo turi tiek daug problemų! Be to, ji vyresnė, o jūs, kaip jaunesnė, nuo vaikystės įpratote visų klausytis.
Arba draugė prašo: „Būk gera, paskolink 200 litų iki atlyginimo, nes prieš mėnesį iš katalogo užsisakiau suknelę, užsakymas atėjo pavėluotai, o namie, kaip tyčia, nėra nė cento!“ Žinoma, jūs supratote draugę ir savanoriškai suteikiate jai materialinę pagalbą. Nors pačiai tie 200 litų galbūt būtų ne pro šalį, nes ruošėtės nusipirkti mikrobangų krosnelę, tačiau jeigu draugė taip prašo... Ką gi, krosnelė palauks.
Arba, pavyzdžiui, susirgo vyro pagyvenusi teta ir jis maldauja, kad jūs ja pasirūpintumėte: aplankytumėte, nupirktumėte produktų ir vaistų — juk teta vieninteliam sūnėnui žadėjo palikti butą. Kaip nepadėsi tai, kuri nusprendė apdovanoti jūsų šeimą?! Dviejų kambarių butai miesto centre šiaip sau niekam nedalinami!
Ir jūs skubate į pagalbą. Keiksnodama save ir tetą, klausotės vakarais jos monologų apie prabėgusią jaunystę ir skundų dėl skausmų sąnariuose, užuot su draugėmis būtumėte nuėjusi į teatrą arba tiesiog pasiilsėtumėte po darbo. Pagaliau, praradusi jėgas ir kantrybę, jūs klausiate anytos: „Ar negalėtumėte jūs bent retkarčiais aplankyti savo ligotą seserį? Gal geriau pasamdyti medicinos seselę arba slaugę?“ — ir tuojau pat suprantate, kad padarėte nepataisomą klaidą, kadangi išgirstate, kad esate nejautri, godi ir neturite sąžinės... Ir vėl jūs pasiduodate.
Kas verčia panašiais atvejais jautriai reaguoti į kitų padėtį, sakyti „taip“, sutikti ir galiausiai aukotis?
Priežasčių gali būti kelios.
* Jums atrodo: jeigu turite laiko arba pinigų, privalote padėti. Nieko panašaus! Jūs — laisvas žmogus ir turite teisę su savo laiku, asmeniniu biudžetu elgtis savo nuožiūra. Ir nebijokite, kad kitų akyse atrodysite nejautri arba godi. Įsižeisti į jūsų atsakymą arba ne — asmeninis prašytojų reikalas.
* Manote, kad be jūsų pagalbos neapsieis, nesusitvarkys. Dar ir kaip susitvarkys! Tiesiog jūsų artimieji įprato, kad jūs neatsisakote, todėl ir naudojasi tuo. Jiems taip paprasčiau ir patogiau. O jums? Pabandykite bent kartą atsisakyti ir įsitikinsite, kad „beviltiška situacija“ išsispręs ir be jūsų dalyvavimo.
* Galbūt, širdies gilumoje tikitės dėkingumo. Jums atrodo, kad gyvenime — pagal energijos Iš dalies tai tiesa. Tačiau realiai, deja, nutinka kitaip. Ypač, jeigu žmonės įprato jus matyti kaip gelbėjimosi ratą: jūsų kilniaširdiškumą jie priima kaip privalomą, o kartais spekuliuoja tuo, jog niekada neatsisakote, žodžiu, sėdasi ant sprando ir nukabina kojas. Neleiskite jiems to daryti!
* Gal paprasčiausiai nemokate griežtai sakyti „ne“. Nenorite įskaudinti žmogaus, bijote, jog jis supyks, nenorite kitų akyse atrodyti bloga. Tai protingas noras: būti ir atrodyti gera. Tačiau visiems žmonėms vis tiek neįtiksite, o baimė kam nors nepatikti būdinga žemos savivertės žmonėms. Reikia save mylėti, puoselėti savo interesus ir suprasti: kaip save vertinate pati, taip jus vertins ir aplinkiniai. Išmokite griežtai ir susivaldydama pasakyti „ne“ ir svarbiausia — tuo metu nesiteisinkite! Taip, jūs padarėte tokį sprendimą, nors jis kažko netenkina, tačiau jūs turite pasirinkimo teisę.
Su vaikais ir namiškiais
Visai kas kita, kai motina pasiaukoja dėl šeimos. Tokia moteris visiems namiškiams tampa globėja, mamyte ir aukle, tarp jų ir savam vyrui. Gamindama pietus, tvarkydama kambarius su dulkiu siurbliu rankose arba jaunėliui sūnui padėdama atlikti pamokas — tokia moteris tik garsiai nešaukia: „Kaip jūs be manęs gyventumėte?!Be mano pagalbos jūs esate kaip kūdikiai!“.
Tokios rūpestingos žmonos vyras neįsivaizduoja, iš kur atsiranda vakarienė ant stalo, produktai šaldytuve ir švarūs marškiniai spintoje. Jis paprasčiausiai gali pasakyti: „Paduok man šakutę!“ — ir žmona kaip tarnaitė prišoks prie spintelės su stalo įrankiais: juk pagaminti, paduoti ant stalo, atnešti ir išnešti — jos šventa pareiga!
Žinoma, po vakarienės vyras priguls ant minkštasuolio ir žiūrės futbolą, o žmona tęs budėjimą prie kriauklės: šiuose namuose vyras, plaunantis indus — nonsensas. O moteris — paklusni vergė, buitinių rūpesčių auka. Kas visa tai padarys? Juk ne vyras!
Su vaikais panaši situacija: „Ma-a-a! Kur kojinės? O balti marškinėliai? Kur padėjai sportbačius?“ — klausia paauglys sūnus, ruošdamasis eiti į mokyklą. Arba: „Mama, išlygink man greitai palaidinę, gerai? O kur paslėpei žieminius šalikus? Kur pas mus laikomi sidabriniai stalo įrankiai svečiams?“ — sako trisdešimtmetė dukra, kuri nė žingsnio negali žengti be mamos palydos.
Nejaugi suaugę vaikai tokie bejėgiški, tingūs, visiškai neprisitaikę prie gyvenimo? Ne! Esmė ta, kad mama sąmoningai viską padaro taip, jog be jos pagalbos niekas negalėtų susidoroti net su menkiausia problema, kad namie ji būtų pagrindinis reguliuotojas, Visatos centras. Jai patinka, kai kiekvienas iš namiškių prieina ir klausia: „Mama, o kur? O kaip?“ — tai džiugina jos savimeilę. Juk taip malonu, kai namie niekas nedaroma be tavo dalyvavimo!
Dažniausiai tokia moteris savo karjerą padeda ant šeimos gyvenimo altoriaus, tačiau kiekvieną tinkamą akimirką primena: „Aš dėl jūsų... Jeigu nepaskirčiau gyvenimo skalbimui, gaminimui ir tvarkymui, dabar būčiau — oho-ho!“.
Žinokite: tokia moteris tik vaizduoja esanti šeimos buities auka. Iš tikrųjų ji siekia lyderio vaidmens. Kartais namai, buitis — vienintelė sfera, kur ji jaučiasi valdove. Visa tai jai padeda pakelti savivertiškumą. Jai labai reikia būti naudingai ir nepakeičiamai. Jeigu tokia „auka“ bus jūsų mama arba anyta, žinokite — tai melagingas aukojimasis. Ir būkite pakanti.
Su kolegomis ir bosais
Psichologai teigia, kad kiekviename kolektyve maždaug 20 proc. darbuotojų bijo pasakyti vadovybei „ne“ ir neatsisakydami imasi savo ir kitų darbo. Taip, apimtį, kurią turėtų atlikti, tarkim, dešimt žmonių, atlieka septyni: kiekvienas dirba vos ne už du, o vadovybė tokiu būdu taupo. Kas verčia žmones pavirsti vergais? Kodėl jie sutinka dirbti viršvalandžius, „už save ir už tą vaikiną“?
Priežastys skirtingos.
* Svarbiausia — baimė būti atleistam. Tačiau susimąstykite: ar verta bijoti prarasti darbą, kuris atima visą jūsų asmeninį ir laisvą laiką? Tokį darbą, kur esate be galo apkrauta, kur nežinia, ar pakels atlyginimą ir leis pakilti karjeros laiptais, reikia palikti, ir kaip galima greičiau.
* Noras pakilti karjeros laiptais. Jūs biure sėdite iki nakties? Tikriausiai norite užsitarnauti vardą darbinio arklio, kuris paklusniai traukia savo vežimą. Be to, jeigu nepranešate, jog dirbate už du, vadovybė sudarys klaidingą nuomonę, kad jūs tinginė arba vidutiniokė, nesugebate atlikti laiku savo įsipareigojimų.
* Siekimas sukurti nepakeičiamo darbuotojo įvaizdį. Šiuo atveju kertate šaką, ant kurios sėdite: bandydama atlikti neįmanoma, jūs būtinai pabloginate savo darbo kokybę ir suteikiate vadovybei galimybę jus smerkti: „Nesusitvarkote?!“
* Vėl nemokėjimas sakyti „ne“. Atrodo, vadovybė turėtų džiaugtis nuolaidžiais darbuotojais, paklusniai atliekančius visus jų nurodymus. Tačiau patirtis rodo, kad daugelis bosų vis dėlto gerbia pavaldinius su charakteriu, kurie moka apginti savo požiūrį. Nenorite išgarsėti kaip darbo kolektyvo auka? Tuomet mokykitės mandagiai, bet griežtai atsisakyti. Remkitės darbo krūviu, nurodytu jūsų sutartyje — tai įtikinamas argumentas.
TESTAS
Ar leidžiate kolegoms ir namiškiams lipti jums ant sprando?
