– Vaidinate Vilniaus mažajame teatre, kuris šiuo metu mini 20-metį. Jums tai šventė, kaip ir tiems aktoriams, kurie teatre nuo jo gimimo?
– Šventė yra didžiulė. Nebūtina dirbti nuo pat pradžių, kad galėtum švęsti gimtadienį. O pats įvykis labai smagus: džiugu, kad toks teatras atsirado, kad galime jame dirbti. Tai didžiulė garbė. Kaip tik įvyko naujo spektaklio „Mistras“ premjera. Antrą dalį planuojame pristatyti rudenį. Būtent su šiuo spektakliu ir siejami didžiausi mūsų kurso, mūsų vidurinės kartos planai. Šis spektaklis – didžiulis įvykis teatro gyvenime.
– Neseniai pats atšventėte 30-metį. Aktoriui tai daug ar mažai?
– Aišku, nedaug. Tai tik pradžia, bet jau ne visiška. Pavyzdžiui, galėčiau dabartinę savo karjerą palyginti su vaiku, kuris jau moka kalbėti ir vaikščioti. Jeigu kalbame apie asmeninius siekius... neturiu rimtų planų. Norėčiau dar bent trisdešimties sulaukti.
– Scenoje ir ekrane esate ir blogiukas, ir linksmuolis, ir naivus kvailelis... Koks personažas jums mieliausias?
– Taip gal neskirstyčiau. Vaidmuo – tai didelė atsakomybė. Stengiuosi pamilti tą vaidmenį, kurį gaunu. Noriu jį kaip galima geriau sukurti. Labai nemėgstu frazės, su kuria dažnai tenka susidurti: „Gerai bus, tiks ir taip.“ Aš jos vengiu, mėgstu įsijausti į vaidmenį ir jį kurti su meile, skrupulingai. Viskas priklauso nuo aktoriaus. Jeigu savo personažą mylėsi, jeigu jį kursi, tai jis ir bus toks, kokio ir norėtum, kad būtų.
– Vis dėlto žmonės jus, ko gero, geriausiai pažįsta kaip komiką (Žentų parodija, „Dar pažiūrėsim“). Toks sukurtas stereotipas – pliusas ar minusas?
– Tą stereotipą dažniausiai kiti ir prilipdo. Jeigu jau porą vaidmenų atliko tokių, vadinasi, toks ir yra. Aišku, televizija yra stipri jėga – vienu metu ją gali stebėti daugybė žmonių. Taip ir prisilipdo tokie stereotipai. Tačiau teatre turiu aš ir rimtų vaidmenų. Aktoriaus profesionalumas čia ir yra, kad nuo pirmo išėjimo, nuo pirmų ištartų žodžių žiūrovas pamirštų, ar tu „Žentus“, ar dar ką nors parodijavai. Jeigu aktorius profesionalus, jis sugeba žiūrovą įtraukti į veiksmą, į spektaklį. Bent jau aš to siekiu ir manau, kad kartais pavyksta.
– Koks skirtumas vaidinti teatre, kine ir televizijoje?
– Iš asmeninės patirties galiu pastebėti, kad didelio skirtumo nėra. Na, jeigu dirbi televizijoje, turi akimirksniu reaguoti į viską, iš karto ką nors daryti. Teatre tu tiesiog repetuoji: per repeticijų etapą randi tam tikrų niuansų. Tai ilgesnis procesas. Tačiau didelio skirtumo, kur vaidinti, aš bent jau nepajutau.
– Esate jaunas dviejų sūnų tėtis. Kaip sekasi suderinti tėvystę ir aktorystę?
– Kažkaip sekasi. Sunku atsakyti į šį klausimą. Šiaip nelabai mėgstu apie asmeninį gyvenimą kalbėti, noriu jį sau pasilikti.
– Vis dėlto dar klausimas apie asmeninį gyvenimą. Kaip vertinate kalbas, kad žmoną palikote dėl kolegės Rimantės Valiukaitės?
– Absoliučiai tokių kalbų nevertinu.
Trumpa dosjė
Ramūnas Cicėnas gimė
