Savo laiško tęsiniu R.Kirilkinas sutiko pasidalinti ir su 15min skaitytojais.
„Vakarykščio post’o tęsinys.
Dažnas jūsų viešojoje erdvėje klausiate, kaip ir iš kur gi atsiranda tie gėjai? Su nuostaba man yra tekę skaityti jūsų komentarus. Tiksliau – legendomis apipintas pasakas, išvadas, žinias ar teorijas apie homoseksualumą, tų pačių mūsų „vietinių mokslininkų” ir visų sričių ekspertų, apsigyvenusių komentarų skiltyje. Dažnai pasidarydavo itin baisu, nes gyvenime aš labiausiai bijau durnių.
Atsiradau aš, kaip ir daugelis kitų homoseksualių vaikų, savo amžinatilsį tėvo ir mamos dėka, visiškai natūraliu būdu, tradiciškai.
Ir vis dėlto, gal pagaliau šioje vietoje nustokime kalbėti apie kažkokius mūsų pačių galimus pasirinkimus, nes jų paprasčiausiai nėra, kai yra kalbama apie žmogaus prigimtį. Kitokios prigimties, kaip ir kiti homoseksualūs žmonės, pasirinkti neturėjau galimybės. Tai nėra kaip kokia profesija. Tai ne pasirinkimas, baigus vidurinę, kuo tapti: teisininku, pedagogu ar šiuo atveju dainininku.
Na, o kol aš dar mokiausi mokykloje, fizinio ir darbų lavinimo pamokų aš labiausiai nemėgau tol, kol pagaliau pradėjau jausti ir suprasti, priimti ir bandyti susitaikyti su savimi, su savo prigimtimi, su tokiu koks esu. Aš pradėjau slaptai nužiūrinėti vaikinus persirengimo kambaryje. Bandžiau visais įmanomais būdais kovoti su tokiomis mintimis ir hormonų audromis. Bet, kad ir kaip tai slėpdavau ir būdavau atsargus, matyt jie intuityviai tai pajusdavo. Kai jau visa tai pasidarė visiems aišku ir taip akivaizdu, kaip dienos šviesa, kartais jie sugalvodavo mane provokuoti žaidimo formoje. Kitaip tariant stebėti mano reakciją į jų lengvai apnuogintus šokančius kūnus priešais mane. Įspraustas kampe. Jausmas lyg koks prigautas vagis... Žinoma, tuo metu aš bandydavau suvaidinti bent kokį nepasitenkinimą ir apsimesdavau, kad nesuprantu, kas vyksta, bet mano nuleistos išdavikės akys, veidu žliaugiantis prakaitas ir raudoni skruostai viską demaskuodavo. Nemokėjau meluoti ar taip gerai apsimesti, kad man tai nepatinka ir kad aš apie tai nefantazuoju.
Vėliau aš tiesiog nustojau lankyti šias pamokas, nes prie patyčių prisidėdavo ir pats mokytojas, kuris nepraleisdavo progos sumenkinti, kad aš niekam tikęs, mergaitiškas, nevyriškas, ne toks kaip visi. Aš nebuvau fiziškai stiprus. Labai bijojau, tačiau būdavau kaskart priverstas nesėkmingai lipti virve į aukštį. Jei atvirai, net iki šiol turiu aukščio baimę. Nepatikdavo ir būdavo taip pat baisu šokinėti per ožį. Na, o žaidžiant krepšinį, neduok Dieve aš ir čia susimaudavau – geriausiu atveju aš būdavau išvarytas iš aikštelės, palydint gėdingais ir baisiausiais žodžiais savo adresu. Būdavo ir kamuolio smūgių tiesiai man į galvą ar pilvą, lyg pamoka ar paskata kitą kartą pasistengti labiau būti kaip visi. Jiems buvo galima klysti, neįmesti ar susimauti, tuo tarpu man – ne.
Keisčiausia būdavo stebėti tą patį fizinio lavinimo mokytoją verkiant per mokyklos šventinius koncertus man dainuojant. Giliai širdyje tuo metu aš tikėjau, kad jis nėra blogas žmogus, na, bent jau ne blogiausias.
Aš tik laukiau tos išsvajotos dienos, kai galėsiu pagaliau pabėgti iš Telšių, iš miesto, kuriame gimiau ir užaugau. Aš tikėjau ir žinojau, kad kitur yra tokių kaip aš. Tik po kiek metų sužinojau, kad gretimame kieme gyveno homoseksuali mergina, kuri kaip ir aš, baigus mokyklą pabėgo iš miesto, kuriame trūko šviesos ir oro.
Po 10 klasių aš įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Man būnant 16 metų vaikinui iš provincijos šis miestas asocijavosi su Amerika. Aš jaučiausi toks laisvas, savas, kad Jūs bent įsivaizduotumėte, kiek džiaugsmo manyje tuo metu buvo.
Kiek dar jaunų žmonių mirčių, savižudybių ar sugriautų likimų pareikalaus mūsų visų nužmogėjimas? Juk kalbame apie jūsų vaikų gerovę.
Tad šiam vakarui tiek, na, o rytoj aš pratęsiu tai, ką pradėjau. Bus visko“, – istorijos tęsiniu pasidalijo R.Kirilkinas.