– Rūta, nusikelkime į pačią pradžią. Koks vaizdinys šiandien išlikęs iš pirmos pažinties su Mariumi dienos?
– Marių pirmą kartą gyvenime pamačiau 2015-ųjų liepos 6 dieną. Kaip dabar pamenu, skubėjau į namus, nes kažką buvau pamiršusi, ir pamačiau jį lauke, prie pat daugiabučio. Atkreipiau dėmesį, nes jis buvo aukštas, išvaizdus, labai gražiai šypsojosi. Bet labiausiai įsiminiau žvilgsnį. Toks šelmiškas pasirodė.
– Jūsų atveju tai – meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Manau, kad tai išties buvo susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio. Ir, matyt, dar likimas. Nes jį sutikau vėl vos po kelių dienų, liepos 11 dieną, jo pusseserės vestuvėse. Ji buvo mano kaimynė, kurią „netyčia“ supiršau su kitu savo pažįstamu, todėl tądien pirmą kartą savo gyvenime buvau tikrų tikriausia svočia.
-
44-erių Rūta Lukoševičiūtė susilaukė antros atžalos: gimė dukra
-
Kai amžiaus skirtumas meilei – ne kliūtis: atsako žinomos poros ir psichologas
-
Olimpietis J.Bernotas su žmona mini medines vestuves: pasidovanojo medinius laiptus
-
„MaNNazz“ nariai mini 5-ąsias vedybų metines: daugiausia pamokų suteikė dukra
Visų pirma, į galvą neatėjo mintis, kad čia ir vėl tas pats vaikinas, o kai supratau – negalėjau patikėti, kad vėl susitikome. Vakare jis įsidrąsino ir pakvietė šokiui. Pajutau tokią stiprią trauką, kad iki šiol galėčiau nupasakoti tą vakarą: kaip kalbėjomės, kaip šokome, kaip nesinorėjo, kad ta diena pasibaigtų (šyptelėjo)...
– Bėgant laikui, išryškėja ir pagrindiniai partnerio bruožai. Kokios Mariaus asmeninės savybės jums labiausiai patiko?
– Man labiausiai patiko, kad jam rūpėjau. Kaip žmogus. Kažkada sutikęs po darbo manęs paklausė: „Pavargai?“ Ir mane tas nuoširdumas sužavėjo. O vėliau pamačiau ir daugybę kitų jo savybių, kurias labai vertinu: vyriškumą, stiprumą, jo begalinę meilę mūsų Sakmėjai (Rūtos ir Mariaus dukrai – aut. past.), rūpestį Lėjai (pirmagimei Rūtos dukrai – aut. past.), jo kulinarinius gebėjimus, jo jaunatvišką maksimalizmą. Jo užsidegimą viską padaryti pačiam: regis, neįveikiamų kalnų Mariui nėra – jie gali būti tik per maži.
– O kuo Marių, anot jo, jūs sužavėjote?
– Jis nuolat juokauja, kad labiausiai jam patiko mano krūtinė (juokiasi). O šiaip, dažnai kartoja, kad manyje patinka viskas. Nemanau, kad esu tobula, bet galbūt tas netobulumas jį labiausiai ir sužavėjo.
– Galiausiai Marius ryžosi lemtingam žingsniui – pasipiršo. Kaip prisimenate šią dieną? Ar tardama „taip“ labai jaudinotės?
– Jis pasipiršo man daugiau nei po metų pažinties, bet nebuvo taip, kad išsyk būtume pradėję draugauti. Realiai tikrai bendrauti pradėjome nuo kovo vidurio, o rugpjūtį, per mano gimtadienį, jis pasipiršo. Aš tikrai nežinojau apie jo ketinimus: nors jis tądien buvo sugalvojęs pasipiršti skrendant lėktuvu (buvome aviacijos šventėje), bet nežinojo, kad turiu baimę skraidyti mažais lėktuvais, todėl skrido vienas su pilotu.
Būtume apsivedę jau kitą dieną po piršlybų: taip smarkiai vienas kitą pamilome.
Visą dieną taip ir buvome kartu, o aš nenumaniau, ką jis ruošiasi man pasakyti. Bet vakare, visai prieš vidurnaktį, paklausė, ar aš būsiu jo žmona. Mane apėmė toks kvailas juokas, kad juokiausi nesustodama, o jis gerokai suglumo. Galbūt manė, kad susigraudinsiu arba nualpsiu. Bet aš tikrai nestandartinė moteris, čia faktas (šypsosi). Pagaliau besijuokdama pasakiau, kad tikrai noriu būti jo žmona.
– Neilgai trukus, praėjus vos mėnesiui nuo sužadėtuvių, žengėte ir vedybinio gyvenimo link. Kodėl nusprendėte susituokti taip greitai?
– Mes būtume apsivedę jau kitą dieną po piršlybų: taip smarkiai vienas kitą pamilome, ir taip norėjome būti kartu. Bet, pagal taisykles, anksčiausiai galima tik po mėnesio. Tad šiaip ne taip išlaukėme.
– Dauguma porų, kalbėdamos apie savo vestuvių dieną, išskiria šventės pagrindinius akcentus, įsimintinas akimirkas. O kas jums patiems patiko jūsų vestuvėse?
– Spontaniškumo jausmas, begalinės laimės jausmas. Nors viskas vyko prieš penkerius metus, prisimenu tą dieną, lyg ji būtų vakar... Savo nuostabius tėvelius, energingąją anytą, visus, kurie prisidėjo prie mūsų šventės, kurie sveikino, kurie nuoširdžiai džiaugėsi mūsų laime. O diena buvo tokia pat graži kaip šiandien.
Vestuvių akimirkos:
– Meile vienas su kitu dalijatės jau penkerius santuokos metus. Ką per šį laiką vienas apie kitą sužinojote ir ko išmokote?
– Išmokome būti kartu – čia didžiausias ir mokslas, ir menas. Dabar vienas kitą pažįstame tiek, kad galime net nekalbėdami, neištarę nei žodžio, susikalbėti. Iš savo pusės galiu pasakyti tiek, kad tikrai labai pasikeičiau – tiesiog jaučiu, tarsi gyvenčiau antrą gyvenimą. Ir tai savotiškai žavi (šypsosi).
– Kartais nutinka ir taip, kad santuokos metu užplaukia juodi debesys, o į iškilusias problemas juk visi esame linkę reaguoti skirtingai. Ar teko patirti sunkesnių momentų, skaudesnių kivirčų? Kaip tokias problemas sprendžiate?
– Na, kažkokių ypatingų pykčių nebuvo – elementarūs nesutarimai, kurie būna kiekvienoje šeimoje. Ir labai noriu tikėti, kad ir toliau gražiai gyvensime.
Visuomet stengiamės išsikalbėti, pasitarti. Draugystės pradžioje dažnokai buvo nekalbadienių, bet tai jau praeitis. Išmokome ilgai nepykti, išmokome greičiau atsiprašyti, nes gyvenimas per trumpas, kad jį švaistyti neigiamoms emocijoms.
Išmokome būti kartu – čia didžiausias ir mokslas, ir menas.
– O kokie momentai penkerius metus trunkančioje santuokoje jums patys gražiausi?
– Labiausiai džiaugiamės, kad galime gerti kavą ir žiūrėti į tolį nuosavame sklype – taip, kaip ir svajojome, stovėdami daugiabučio balkone su kavos puodeliais rankose. Ir, žinoma, dėl dukters Sakmėjos. Mes esame nepaprastai apdovanoti: kaip ir visi tėvai, kurie laukia savo mažųjų stebuklų ir sulaukia.
– Kaip minite medines vestuves?
– Šiandien kurį laiką buvome visiškai vieni, kalbėjomės apie vestuvių dieną, prisiminėme penkerius bendro gyvenimo metus, gražiausias akimirkas, pasvajojome, kas dar bus, kas mūsų laukia...
– Kalbant apie tai, kas laukia, ko palinkėtumėte sau ir Mariui šios gražios sukakties proga?
– Kad niekada nepamirštume, kaip jautėmės pirmą kartą susitikę, ir kad meilės, prisirišimo, partnerystės ir draugystės saitai niekada nenutrūktų.
