„Dabar taip gera, tokia ramybė“, – šypsosi garsi pajūrio verslininkė Rada Matulevičienė (50). Žinoma, ta „ramybė“ daug kam atrodytų beprotiškas bėgimas – viena valdo, plečia įmonę, priklauso fotografų būreliui, teniso klubo valdybai, organizuoja galybę renginių, daug ir egzotiškai keliauja. „Man taip įdomu viskas, ką darau!“ – sako tildydama ištisai skambantį mobilųjį.
Elegantiška, pasitempusi, stilinga trumpute šukuosena Rada kažkodėl neprimena verslininkės „iš vadovėlio“. Lyg ir racionali, tačiau jautri, aštraus proto, bet didelio polėkio, dažnai pasikliaujanti nuojauta, pinigus leidžianti ne tik verslo plėtrai, bet ir menininkų simpoziumams, sporto renginiams. Gali rinktis bet kokį patiekalą iš didžiulio restorano valgiaraščio, tačiau mieliausiai gamina savo virtuvėje. Juk gardžiausios salotos, ridikėliai, pomidorai – iš pačios šiltnamio. Žaismės įvaizdžiui dar suteikia ir neatskiriami bičiuliai – Jorkšyro terjerai Manis ir Žiogas, smagiai straksintys šeimininkei prie šonų. „Mano asmens sargybiniai, visur kartu. Abu sėdės, kantriai lauks, kiek reikės. Labai mėgstu gaminti, bet nebeturiu kam, tai valgį ruošiu... šuniukams. Gėda ir pasakyti. Būna, grįžusi namo į puodą – truputį jautienos, truputį vištienos, užkaičiu. Užbėga vyresnioji duktė Laura: „Kas čia kvepia? Vėl šunims verdi?“ Sesuo anksčiau už mane įsigijo nedidelį šuniuką. Atvažiavusi pamačiau, kad jis miega ant lovos. Pasibaisėjau: „Ovidija, niekada to neleisčiau.“ Praėjo pusmetis... mano lovoje miega du. Kaip niekada negalima niekuo stebėtis... Vaikai užaugo, anūkai – su jais. Užtat vyresni žmonės, ypač moterys, dažnai ir laiko kokius nors gyvūnėlius. Joms reikia ką nors globoti“, – dėsto Rada.
Žodis „vyresni“ jai nelimpa, nors pasiusk. Gal dėl to, kad akys džiaugsmu žiba, nors ir ką kalbėtų? Kad neapniuktų prisiminusi skaudžias akimirkas – bankrotą, skolas, vyro alkoholizmo, neištikimybės priepuolius, prieš trejus metus įvykusias skyrybas, – turėjo praeiti laiko. O visa kita iš jos lūpų skamba lyg smagiausi nutikimai. Veterinarijos akademijoje įsimylėjo bendramokslį Juozą, po antro kurso susituokė, dvidešimties jau pagimdė dukterį Laurą. Jaunai šeimai reikėjo pinigų prasimanyti. Vaizduotės ir drąsos abu turėjo į valias: kimšo ir pardavinėjo dešras, žiemą į dėžes sodino pašaldytus tulpių svogūnėlius, kad prieš kovo 8–ąją jau stovėtų turguje su raudonų žiedų kibirais, augino pomidorus, laikė ožkas.
Taip jau atsitiko, kad mano ir artimo žmogaus santykių krizė sutapo su ekonomikos. Pora praėjusių metų buvo tokie sunkūs finansiškai, kad jau galvojau, kaip čia išsilaikysiu. Krizių krizė!
Laura ir dvejais metais jaunesnis sūnus Matas mokėjo melžti karves. Gal kiek mažiau ūkio darbų teko mažėlei Aidai. Dabar jai 23-eji, Šveicarijoje studijuoja viešbučių ir restoranų verslą, turi pasiūlymą dėstytojauti Korėjoje, bet galbūt imsis verslo, kurį mama netrukus ketina įsukti Vokietijoje.
Didžiausiam Rados džiaugsmui – sūnaus Mato atžalai, ketverių Metui, ir Lauros dukrytei, dvimetei Mintėjai, – močiutės patirtis kada nors galės būti puikus gyvenimo vadovėlis. Tik šiandien jiems tai nerūpi: auga laimingi prie pat miško, gražioje Žibininkų gamtoje, atskiruose Matulevičių vaikams padalytuose namuose, kurie stūkso prie pat to, kuriame įsikūrusi Rada. Buvusiame jos šiltnamyje dabar baseinas. Šeimininkė plaukioja anksti rytą. Vėliau turškiasi anūkai.
Šalia jaukių namų – ūžiantis restoranų, viešbučio, miške nusidriekusio pramogų parko „Lūšies kelias“ kompleksas, įrengiamas žvėrinčius, populiariojo alaus ir gardžios „Rados giros“ gamyklos. „Bus dar visko – ir SPA centras, gydyklos, stadionas“, – vardija nenurimstanti Rada.
Kaip atrodė Žibininkai, kai čia atsikėlė jauna Matulevičių pora?
Tebuvo vienas senas namas plyname lauke. Atvykome kaip jauni specialistai į kolūkį. Įsikūrėme netoliese: vyriausiasis inžinierius, statybos inžinierius, pirmininkas, buhalteris ir mes, zootechnikai. Namus pasistačiau pati. Apie 1990–uosius reikėjo blato norint ką nors gauti. Būdavo, Rietavo turguje prisikraunu priekabą plytelių, renkuosi vinis. Man visada patiko statybos, kurdama namus, daug apie tai skaičiau, mąsčiau, bendravau su meistrais. Nesikvietėme nė vieno dizainerio – visko ėmiausi pati. Kai dabar rekonstravau namus, beveik nieko nekeičiau. Vieną sieną tik išgrioviau. Baldus pakeičiau, bet išdėsčiau taip pat.
Kai kolūkiai iširo, kažkaip juk gyventi reikėjo. Tada ir pradėjome verslą, jam jau penkiolika metų. Pabradėje paragavome bavariško HB alaus. Pasirodė labai skanus. Pirkome technologiją, statėme bravorą. Juozas sėdėdavo prie gamyklos ir alų gerdavo, o aš bėgdavau valgio ruošti. Tada turėjome penkiolikos kvadratų restoraną, dabar per visas sales gal 3000 kvadratinių metrų susidarytų. Yra 1500 sėdimų vietų, o prieš penkiolika metų tebuvo dvidešimt. Tada maniau, kiek padirbsime ir užsidarysime. Bet man patiko gaminti ir tai, kad galėjau save realizuoti. Paskui patiko, kad galiu dar ir ką nors kitą to išmokyti.
Su vyru atlaikėte rimtus išbandymus, bet išsiskyrėte, kai verslas jau klestėjo...
Prieš trejus metus Juozas išėjo. Jis buvo geras vadovas. Stiprus, charizmatiškas, bet labai spontaniškas. Galėdavo žmogų labai aprėkti, o paskui apsisukęs apkabinti. Tai daug ką traumuodavo. Ir dabar jis kartais pasirodo. Ypač pirmais metais po skyrybų norėjo vadovauti, visus kontroliuoti. Būdavo, aš sakau vienaip, jis – kitaip. Dabar ramiau. Esu viena savininkė, man priklauso šimtas procentų akcijų. Bet mes viską padarėme kartu, todėl jam sumokama dalis pelno – finansiškai atsiskaitome.
Kai išsiskyrėme, atrodė, slysta žemė po kojomis, verkiau, nemiegojau naktimis. Ir rūkyti pradėjau. Anksčiau buvau rūkiusi pripuolamai tam tikrais gyvenimo etapais – penkerius metus parūkau, metu, vėl parūkau. Po skyrybų išvažiavau nardyti į Galapagus. Su kompanija savaitę gyvenome laive, o ten rūkoma tik tam tikrose vietose. Pagalvojau: negaliu. Psichologiškai nepersilaužiau, nenorėjau, kad į mane rūkančią kiti žiūrėtų.
Jei žmonės išsiskiria, nereikia kaltinti kito, kad išėjo, paliko. Kiekvienam gali taip nutikti. Ir negaliu pykti ant moters, kuri su juo. Daugybė porų išsiskyrusios gražiai sutaria. Mums neišėjo. Jis nesileidžia į draugystes. Dabar toks mūsų bendravimo etapas, kai sutikusi jį restorane pasisveikinu ir einu pro šalį. Lyg tuščia vieta man. Nežinau, ką veikia, kur gyvena. Nebeįdomu. Bet kas nors vis pasistengia papasakoti...
Taip jau yra, kad kai turi žmogų, gyveni su juo, atrodo, kitaip ir negali būti. Kada atsitinka taip, kaip mums, neišvengsi visko – pykčių, ašarų, kaltinimų. O dabar galvoju: kur anksčiau buvau? Kodėl tiek kentėjau? Išsiskyrus niekas nebegadina nervų, nesako moralų, neaiškina. Mes dirbame ramiai. Kolektyvas – apie 130 žmonių – labai geras, visi vieni kitus supranta. Aišku, reikia kartais pabarti – kaip šeimoje. Bet šiaip vyrauja susiklausymas.
Verslą perėmėte ne pačiu geriausiu laiku.
Taip jau atsitiko, kad mano ir artimo žmogaus santykių krizė sutapo su ekonomikos. Pora praėjusių metų buvo tokie sunkūs finansiškai, kad jau galvojau, kaip čia išsilaikysiu. Krizių krizė! Bet visada sakiau: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir teigiamų dalykų krizė davė. Anksčiau tie, kurie baigę mokslus gyveno gerokai prasčiau nei tie, kurie nieko nebaigę. Buvo laikas, kai virėjai bijodavau pasakyti, kad kažką daro blogai. Kas tada, jei ji vidury vasaros trenks durimis ir išeis? Reikėjo ir tokį etapą patirti.
Pernai rudenį sukau galvą, kaip suktis iš padėties: pajamos mažesnės, mokesčiai – didžiuliai. Palūkanos ir visi kiti įsipareigojimai be proto slėgė – juk ir paskolų turim. Dabar jau bankai normaliai šneka, terminus pratęsia.. O tada... Pagalvojau, kad turiu susikaupti ir peržiūrėti viską, pradedant darbuotojų sąrašu. Ėmėme taupyti. Anksčiau, būdavo, elektra plieskia reikia nereikia, valytojos chemiją pilsto, kiek tik nori. Susiėmėm ir labai stipriai viską sumažinom.
Anksčiau skubėjome, liko daug iki galo nebaigtų dalykų. Šiuo metu viską baigiu. Jau turime puikų dviračių taką – juo tuos septynis kilometrus iki Palangos, kur žaidžiu tenisą, kaipmat numinu. Svečiams patogu iki mūsų atlėkti. Dar ketinu plėsti patalpas – naujose įrengti buhalteriją, konferencijų salę. Norime prekiauti gira ir Vilniuje. Jei samagonas taptų legalus, netoli restorano, miške, buvusioje sodyboje įrengčiau bravorėlį, lyg paveldo muziejų.
Kaip sumąstėte mėginti dirbti svetur?
Kadangi Lietuvoje verslas – labiau sezoninis, viliojo pamėginti užsienyje. Įsitikinau, kad man tereikia sugeneruoti mintį, ir ji materializuojasi. Galvojau, gal rinktis Ispaniją, o tuo metu – pasiūlymas iš Vokietijos gražiame kalnų slidinėjimo kurorte įrengti panašų kompleksą kaip Žibininkuose. Barų Vokietijoje daug, bet mažai tokių, kaip pas mus, kur yra pramogų ir vaikams. Įkurtume ir parką, ir laipiojimo medžiais trasą.
Taip sutapo, kad su dukterimi nusipirkusios bilietus į Vokietiją nuėjome pas astrologę – juk jei dangaus kūnai daro įtaką potvyniams, negali neveikti žmonių. Astrologė sako: „Netrukus gali skristi į užsienį, labai pasiseks.“ Su dukra tik susižvalgėme...
Rytais geriu kavą tarp gėlių įstiklintoje terasoje ir stebiu tekančią saulę. Pašeriu žuvytes, šuniukus, išleidžiu papūgą, įjungiu muziką. Tokia ramybė viduje!
Iš kur tas jūsų aktyvumas, entuziazmas?
Kad visi mano giminėje tokie... Energijos pasikraunu keliaudama. Juozas buvo namisėda, niekur judėti nenorėjo. O aš po keturiasdešimties pasakiau: jei taip, keliausiu viena. Šitaip ir darau: kartą per metus kur nors važiuoju su teniso klubo draugais, kartą – slidinėju, paskui nardau, dar būtinai leidžiuosi į pažintinę kelionę: traukia Sibiras, Karelija, aplankiau Peru, Indiją. Ten, beje, sužinojau savo vardo reikšmę: Krišna turėjo galybę moterų, bet Rada buvo mylimiausia, gamino jam valgį. Nemoku energijos pasikrauti iš kitų žmonių, man būtina arba į kalnus užkopti, arba į gelmę įlįsti. Grįžusi energiją atiduodu darbui, kolegoms. Tada sutvarkau reikalus, palieku viską kolektyvui ir vėl kur nors lekiu.
Šįmet per savo penkiasdešimtmetį iškėliau superinį balių. Niekur nebuvo parašyta skaičiaus „50“. Visus kviečiau švęsti pavasario. Aprangos kodas – aštuntojo dešimtmečio mada. Privažiavo visokių elvių preslių, eltonų džonų... Viso – apie 70 žmonių. Pasisiuvau kliošines kelnes, išsinuomojau batus su nerealia platforma. Nebuvo jokios pompastikos, sveikinimo kalbų, padėkų. Kepėme kiaulę ir ištisai šokome! Labai džiaugiuosi tą gimtadienį prisiminusi.
Apskritai dabar nepaprastai džiaugiuosi viskuo. Kartais pagalvoju, ar ne prieš gera čia taip? Bet jei įveikiau tas baisias krizes, susidorosiu su bet kuo. Ir minčių visokių turiu. Prie lovos esu pasidėjusi šratinuką su lempute – dažnai naktimis gerų idėjų kyla, tai užsirašau, kad atėjus rytui nepamirščiau. Kuriu, judu į priekį, nebijau improvizuoti, klysti, statyti, paskui griauti.
Vis daugiau darbų perleidžiu vaikams. Matas atsakingas už lauko pramogas, dažasvydį, rūpinsis giros pardavimu Vilniuje, marti Viktorija atsakinga už giros pardavimą Klaipėdoje, Laura turi menininkės gyslelę, dirba mano įmonėje dizainere. Vaikams visada sakiau: kol studijuosite, už mokslus mokėsiu, išlaikysiu. Paskui pinigų uždirbkite patys. Jie ir dirba. Gera, kad mes visi drauge, šalia. Kartu – kiekvienas savo namuose.
Ir netrūksta artimo žmogaus?..
Rytais geriu kavą tarp gėlių įstiklintoje terasoje ir stebiu tekančią saulę. Pašeriu žuvytes, šuniukus, išleidžiu papūgą, įjungiu muziką. Tokia ramybė viduje! Net pagalvoju: jei reikėtų ką dabar įsileisti į savo gyvenimą, nenorėčiau. Bent jau artimiausiu metu...