Žinia apie tėčio netektį politikė pasidalijo feisbuke. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pasakojo, kad jos tėtis mirė rugsėjo 19-ąją savo gimtinėje Kėdainiuose.
„Šiandien, prieš kelias valandas, mano Tėtis sukniubo savo gimtųjų mylimųjų Kėdainių sode ir iškeliavo į Amžinuosius Sodus.
Šeštadienį dar sėdėjome drauge susiglaudę Sąjūdžio minėjime Kėdainiuose (iš čia ir nuotrauka). Giedant himną, kaip visada, Tėtis graudinos. Nes Jo gyvenimas buvo Lietuva, jos nepriklausomybė ir istorija, Jo gyvenimas ir dar vienas kūdikis be mūsų, trijų dukterų – muziejus Rumšiškėse. Kur nuglostyta kiekviena troba, kiekvienas vinukas, kur džiaugtasi malūno plačiais sparnais ir tarpukario miestelio palikimu. Jam visada rūpėjo parodyti, kad Lietuva ėjo pirmyn – per technologinę ir kitokią pažangą.
Tėtis pažinojo kiekvieną Lietuvos kampelį – jei skambindavau iš, tarkim, Linkuvos, tiksliai pasakydavo, už kurio kampo senovinė karčema, už kiek kilometrų artimiausias vėjinis malūnas. Rūpėjo kultūros paveldas, ypač technikos paminklai, žavėjo tuo, kad už kiekvieno to statinio, rakando – žmogaus atidus ir nuoširdus darbas.
Tėtis Sąjūdžio žmogus, persekiotas KGB už kraštotyrinę veiklą, tėtis buvo pats ir vedėsi mus į nepriklausomybės mitingus, Sausio 13-os budėjimus. Abu su mama neabejotinai parodė Lietuvos visapusišką grožį, įskiepijo meilę jai – ne prikišamai, ne brukdami, o per savo gyvenimo pavyzdį.
Tėčio sumanymų ir darbštumo būtų užtekę keliems gyvenimams. Gal mes, dukros, žentai, septyni anūkai ir aštuntoji mažiausioji bent kažkiek galėsime tai pratęst.
Tėti mano Tėti, tavęs jau trūksta. Tavo drožinėjimų – medinių žaislelių ir šventųjų skulptūrų, tavo nuolatinio darbavimosi muziejaus ir paveldo dalykuose, tavo užrašų ir tavo radijukės, kurioj ištisai klausydavai naujienų iš Ukrainos.
Tėtis buvo sąžiningas ir principingas. Tėtis buvo uždaro būdo, bet taiklus žodžiais, visad duodavęs man patarimus, jei klausdavau. Tėtis buvo jautrus ir labai kūrybiškas. Tėtis buvo be galo sumanus. Neabejotinai viena pertempčiau sofą iš vieno kambario į kitą, pasitelkdama fiziką.
Mano vyras, kol dar nebuvom pažįstami, savo studijų laikais perpaišinėjo Tėčio (iš jo knygos) pieštus malūnus. Keistai gavos, kad išėjo būtent šiandien, per mūsų vestuvių dieną.
Tėčiui buvo labai gražu dainuojančios merginos. Ir mes su sesėm jam dainuosim. Iki pat kol susitiksim vėlek“, – rašė ji.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pridūrė, kad atsisveikinimo su jos tėčiu detales paviešins kiek vėliau.
