Seniai mačiusieji Raigardą sunkiai pažintų. Tvirtos vyriškos figūros, iš po trumparankovių marškinėlių pūpso įspūdingi raumenys. O ir veidas – šviesus, mintys – aiškios. Netrukus bus aštuoneri metai, kai buvęs populiarių televizijos laidų „Paskutinė kryžkelė“ , „Lietuvos žinių“ tyrimas“, „Kryžminė ugnis“ vedėjas nevartoja alkoholio ir nerūko. Jo nedomina viešasis gyvenimas, po pokalbių radijo eteryje su garsiausiais politikais, verslo elito žmonėmis dienas jis leidžia savo name užmiestyje, kartą per savaitę ištrūksta į naktinį klubą.
Sako nekenčiantis protokolo, užtat jo nepamatysi sostinės vakarėliuose, madinguose renginiuose ar politikų susiėjimuose. Pasinėręs į asmenybės tobulinimą, politikos, ekonomikos studijas, astronomiją ir budizmo filosofiją, jis tikina suradęs save ir išmokęs gyventi vienas. O tai, kaip sakė Arthuras Schopenhaueris, jau arti tobulybės...
Prieš aštuonerius metus apsisprendei gyventi blaiviai ir surūkei paskutinę cigaretę savo gyvenime. Kodėl tau to reikėjo?
Todėl, kad sveikata – svarbiausia. Juk visi mes gimstame blaivūs ir be antsvorio, paskui tampame rūkaliais, girtuokliais ir gadiname sau sveikatą. Tai, kad tiek metų negeriu, buvo aiškus mano apsisprendimas.
Daug metų gyvenu vienas. Kai pajauti, kad šitaip gali, nebelieka streso. Vadinasi, dėl ko ir gerti nelieka...
Tik taip atrodo ar išties pramogų pasaulyje alkoholizmas išvešėjęs? Tą bėdą turi didžiausi talentai. Arba – turėjo...
Geria jautrūs žmonės, menininkai, tas tiesa. Tai daryti juos priverčia susidūrimai su sąžine. Alkoholis dažnam yra būdas išvengti tiesos. Jei kas nepatinka, na, išgėriau, gal – patiks? Bet juk priežastys niekur nedingsta, o girtos diskusijos bare, ar tai, kad prabudai ne su tuo, su kuo užmigai, niekur nenuveda...
Vienas mano bičiulis gydytojas pasakojo į namine garsėjantį Dzūkijos kaimą nusivežęs echoskopą. Patikrinęs net ir didžiausius gėrikus, nieko blogo nerado. O Vilniuje ateina verslininkas, pasakoja, kokį brangų viskį geriantis, o kepenų – nėra, beveik suirusios keturiasdešimties. Mieste – kitas tempas, mus kamuoja stresas, įtampa. Alkoholis streso nepanaikina, tik dar viską pablogina, suranda pačias silpniausias organizmo vietas.
Kai dirbi televizijoje, sukiesi pramogų pasaulyje, juk dažnai atsiduri ten, kur vynas liejasi laisvai...
Televizija, pramogų pasaulis – laisvų žmonių sambūris. Kartais čia maišosi dangus su žeme, tame jovale sunku suprasti, kas yra kas. Jauniems, tik pradedantiems, tai pavojinga. Atrodo, maktelėjai ir tarp žvaigždžių jautiesi geriau, beveik toks, kaip ir jos... Gersi kartu – tapsi savas, negersi – bus sunku išsilaikyti.
Raigardai, ar buvo laikas, kai alkoholis trukdė tavo darbui?
Tikras alkoholikas pasakytų: ne trukdė, o padėjo... Anuomet nėra buvę, kad būčiau neatėjęs į filmavimą, idėjos gimdavo per naktį, gal kaip tik būdavau pernelyg užsivedęs ir tuomet sunkumų kildavo tiems, kurie dirbo šalia.
Laidų reitingai buvo didžiuliai, namo aš nepragėriau, na, gal būčiau ne vieną, o du juos pastatęs. Tačiau ta savijauta... Vis pagalvoju, kiek problemų išsispręstų, jei žmogui nereikėtų valgyti! Alkoholis juk irgi – rūpestis. Turi nusipirkti, išgerti, paskui kažkokiais būdais išeiti iš per ilgai užsitęsusios meditacinės būsenos... Maksimalistui tai labai trukdo.
Tada vieną rytą atsikeli ir pasakai sau: viskas, daugiau – nė lašo?
Nors stalas dar viskuo nukrautas... Žinoma, apie tai galvoji! Ir ne vieną dieną. Nesu matęs rūkančio žmogaus, kuris nenorėtų mesti šio įpročio. Bet nemeta, nes nėra paprasta – norisi vėl ir vėl imti cigaretę. Aš nejuokavau, kai apsisprendžiau. Buvau numatęs, kaip elgsiuosi, kai bus sunku. Po dviejų dienų tiesiog pamiršau, kad rūkiau ir gėriau beveik dvidešimt metų!
Iš tiesų didžiausia problema – ne gėrimas, o sąlygos, kurios verčia gerti. Panaikink sąlygas, gali būti, problemos išsispręs. Nesijauti gerai darbe – keisk jį, tau bloga šeimoje – skirkis.
Sakai, jog pamiršai, kad gėrei, o draugai? Kaip atsilaikyti prieš jų įkalbinėjimus?
Man lengviau, daug metų buvau individualistas. Jei ką, juk ir vienas galėdavau gerti. O draugai... Na, jie metė gerti kartu su manimi, niekas neįkalbinėjo. Ir dabar atvažiuoja su alumi į svečius, manęs tai netrikdo. Sakau jiems: turiu ką gerti, mes gersime kartu, tik aš liksiu blaivas, o jūs apsvaigsite. Kai pabosite man, važiuosite namo.
Esu įsitikinęs, kad alkoholis – laiko žudikas, jis lėtina mūsų gyvenimą. Kai mečiau gerti, supratau, kokios trumpos yra mūsų vasaros! Anuomet tai nerūpėjo. Įlendi į kampą, o ten – nei žiemos, nei vasaros...
Reikia suprasti, kad dabar laiko turi daugiau. Kam jį naudoji?
Nuolatiniam savęs tobulinimui. Tikslai, kurie plėšytų mane į gabalus, tiesiog nebeegzistuoja.
 |
| Raigardas Musnickas |
Ir tau nebesvarbu, kad laida, kurią vedi radijuje ar vedei televizijoje, atsidurtų pirmose reitingų lentelės vietose?
Jei tik dėl to kursi laidą, ji ten niekada neatsidurs! Juk, įsėdęs į greitąjį traukinį, nieko nepapasakosi apie savo kelionę iš Vilniaus į Klaipėdą. Visai kas kita, jei mėginsi žingsniuoti pėsčiomis. Štai koks pasakojimas pakels laidos reitingus – televizijai irgi reikia patirties, įspūdžių, plataus požiūrio. Lygiai taip pat ir man – labiau mėgstu kelionę per gyvenimą, o ne šuoliukus nuo taško A į tašką B.
O namas, kurį pasistatei užmiestyje, – tikslas ar savęs tobulinimas?
Labiau – sportinis interesas (juokiasi). Norėjau gyventi arčiau gamtos, esu gamtos vaikas. Gamta juk nemoka meluoti, ji neiškreipia reiškinių...
Gyveni tame name vienas?
Su kate (šypsosi).
Kodėl jame nėra moters?
Dešimt metų gyvenau su moterimi, auginau jos vaiką. Dabar dešimt metų mano namuose negyvena niekas. Tai – etapai. Bet nereiškia, kad neturiu draugysčių ir nebūnu įsimylėjęs.
Ar išduosi, kur tokį žavų vienišių galima sutikti? Naktiniame klube?
Ak, jei Vokiečių gatvėje vakare geriu arbatą, manęs nemato niekas. Bet jei kartą per savaitę pasirodau klube... Na, taip, ten renkasi mano draugai ir aš jau seniai įpratęs būti ten, kur noriu būti, kur jaučiuosi laisvas. Nemėgstu protokolo, vietų, kur sakomos kalbos, kur, anot Williamo Thackeray, renkasi kikiliai su povo plunksnomis, kur žmonės vieni kitiems pudrina smegenis. Ateinu, kur man patinka, ir išeinu, kada patinka. Išsikovoti tokią teisę nelengva, todėl ir nedirbu premjero atstovu spaudai.
Esi gavęs tokių pasiūlymų?
Ir ne vieną... Tačiau žodis „protokolas“ mane gąsdina.
Kaip ir tai, kad tave atpažįsta gatvėje?
Tik šį sezoną nedirbau televizijoje, tad žmonėms mano veidas vis atrodo matytas. Televizija man seniai tapusi pasivaikščiojimų lauku – jau dešimt metų dirbu radijuje. Nesu įsikibęs televizijos, tai – tik būdas papildyti kišenę. Ir man nuoširdžiai gaila tų, kurie mano, kad televizijoje jie – amžini.
Ar apie tai svarstai augindamas raumenis sporto salėje?
Aš nevaikštau į sporto sales! Jei tavo tikslas – turėti penkiasdešimties centimetrų raumenis, juk reikia priemonių – anabolikų, štangų. Bet jei nori tik sportuoti, užtenka ir disciplinos. Žmogus tobulai sukurtas, tik ne visomis savo galiomis moka naudotis. Matėte kada gimnasto kūną? O jis juk jokių svarsčių nenaudoja. Aš kasdien, ryte ir vakare, darau atsispaudimus ir atsilenkimus. Septynias dienas per savaitę, jokių išimčių nėra. Ir daug vaikštau pėsčiomis.
Esu mačiusi tave vienoje populiarioje vyninėje. Stovėjai prie baro su ausinėmis, atrodė, esi ir nesi čia tuo pat metu...
Kiekvienas iš mūsų – teisingai sukonstruotas mechanizmas. Atrodo, ir veikti taip turėtume, tačiau dažnai pasiduodame masių įtakai ir būname tokie, kaip visi. Atrodo, kitoks – tai jau nesveikas. Stovi „In vino“ užsidėjęs ausines, klausosi Grebenščikovo, geria arbatą ir visus stebi... O man reikia judesio, jis – mano smegenų maistas. Įdomu analizuoti vaizdą, kai negirdi kvailų kalbų aplink, pasaulį be garsų...
Galėtum gyventi vienuolyne?
Gyvenimas priverstų – gyvenčiau. Budistai vienuolynuose turi labai įdomios patirties. Ekstremalūs pojūčiai jiems – įminti susipainiojusią gyvenimo mįslę. Aš irgi panašiai gyvenu, tik ne kalnuose. Ieškau prasmės ten, kur kitiems nė minties nekyla ieškoti.
Tačiau, kaip ten sakoma, – žmogus visą gyvenimą ieško kito žmogaus...
Labiausiai žmogų yra užvaldžiusi baimė. Baimė likti vienam, baimė netekti darbo ar statuso, baimė neturėti stogo virš galvos. Mirties baimė – pati stipriausia... Jau daug metų mokausi atsikratyti šių baimių ir gyventi vienas. Prisimenu, man buvo šešeri, kai tėvas išsivežė į vienkiemį. Mane, asfalto vaiką, iš Žirmūnų... Jis ten rašė kino scenarijų, aš leidau vasarą, o rudenį nuėjau į pirmą klasę. Iki artimiausio draugo – du kilometrai, tualetas lauke, naktį pats vienas, jei prireikia, turi žingsniuoti per kiemą. Tėvas, matyt, suprato, kad viso to man prireiks gyvenime, kad privalo mane atriboti nuo miesto kultūros, kitaip nesuvoksiu svarbių dalykų. Ir jis buvo teisus. Kai grįžau, iš silpniausio berniuko kieme tapau stipriausiu klasėje.
Bet jei jau pasakysiu, ką galiu dėl mylimo žmogaus padaryti, tai pažadą ir tesėsiu. Nesišvaistau nei pažadais, nei žodžiais.
Tavęs negąsdina, kad mirsi vienišas senbernis?
Kai ateina mirtis su kapšu ir dalgiu ant peties, juk žinai, kad ji tik tave vieną pakvies, o tie, kurie stovi prie lovos, juk pasiliks. Sakai, senbernis?.. Mano leksikone nėra žodžio „niekada“. Juk jei esi sveiko proto, supranti, kad nežinai, kaip bus. Geriausia, ką gali padaryti, – tapti atsparus situacijoms: senbernystei, senatvei su vėžiu, senatvei be vėžio, vėžiui be senatvės, artimų žmonių praradimams. Tuomet, kai tave tai ištiks, neieškosi virvės.
Savo gyvenime nepasigendi vaikų?
Kad ir kaip juokingai skambėtų, kažkada vedžiau radijo laidą apie šeimą, nors vaikų neturiu. Bet buvo tik įdomiau! Toje laidoje išgirdau tokią frazę: „Šeimai nesutvertas žmogus jos ir neturėtų kurti.“ Kad galiu gyventi šeimoje, jau pasitikrinau, tačiau dabar toks laikas, kai man gerai ir vienam. O visuomenės spaudimas man nerūpi. Nesuprantu žmonių, kurie užsideda ant pečių naštą, ją neša, kenčia, meluoja. Kodėl jie taip daro?
O gal tiesiog neatsiranda moters, su kuria norėtum turėti vaikų?
Negaliu sieti savo gyvenimo su moterimi, jei nemanau, kad gyvensiu su ja ilgai ir laimingai. Visai nenoriu savo būsimų vaikų paversti išsiskyrusių tėvų vaikais. Esu girdėjęs merginas kalbant: „Ai, man nesvarbu vyras, svarbu vaiką pasigimdyti...“ O kas tuomet sūnų mokys inkilėlius kalti, kas rodys vyrišką pavyzdį?
Gal kita moteris, kaip kad šiais laikais jau darosi įprasta?..
Nesuprantu aš tokių dalykų. Ir kai du vyrai atima iš vaiko galimybę sveikinti mamą su Motinos diena... Štai kas yra tikroji Sodoma ir Gomora!
Ir vis dėlto, metams bėgant, kitą žmogų savo vienišiaus namuose pakęsti vis sunkiau…
Santykiuose esu sąžiningas, iškart pasakau, ko iš manęs galima tikėtis. Buvo etapų, kai buvau žiauriai įsimylėjęs, pasirengęs vesti, bet atsitiko, kaip atsitiko... Aš moku įsimylėti, tik įkaistu lėtai, kaip špižinis puodas (juokiasi). Ir kad įkaisčiau, neužtenka tik žvilgtelėti į žmogų, reikia pažvelgti giliau, kaip per rentgeno aparatą.
Kitam mano namuose prisitaikyti nebus lengva, turiu savo įpročių, darbo grafiką ir jo dėl nieko nesirengiu keisti. Ir nebėgu aš nuo atsakomybės, kaip kad kiti mėgina man aiškinti. Gal kaip tik esu per daug atsakingas, kad meluočiau ar gyvenimą pieščiau gražesnėmis spalvomis, nei yra iš tikrųjų. Bet jei jau pasakysiu, ką galiu dėl mylimo žmogaus padaryti, tai pažadą ir tesėsiu. Nesišvaistau nei pažadais, nei žodžiais.
