– Ar pats esi atsidūręs kryžminėje ugnyje, kaip skambiai vadinasi tavo naujoji laida?
– Gyvenime nuolat atsiduri kryžminėje ugnyje. Net grįždamas į televiziją uždaviau sau tūkstantį klausimų: dėl ko? Ar verta? Kam? Mano gyvenime nuolat vyksta lūžiai. Štai, prieš penkerius metus atsisakiau žalingų įpročių. Visų. Ir gerti, ir rūkyti mečiau tą pačią dieną. Iki šiol net negeriu mikstūros, jei sudėtyje yra alkoholio. Gyvenimo būdo keitimas – taip pat atsidūrimas kryžminėje ugnyje. Prieš dešimt metų apsisprendžiau pats statyti namą – tai irgi buvo iššūkis.
– Dabar – naujas tavo gyvenimo etapas?
– Taip – nauja laida. Naujas ruduo... Aš, kaip budistas, galiu pasakyti, kad kiekviena diena yra naujas etapas. Budistas gyvena šia diena. Tuo ir žavu: kiekviena diena yra graži ir ypatinga. Jei planuosi savo gyvenimą metams į priekį... Kaip ten sakoma – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi?
–Negi nieko neplanuoji?
– Dvi vasaras nesugebu išvažiuoti suplanuotų atostogų, nes vis nutinka kas nors nenumatyta. Ilgainiui nusprendžiau, kad reikalingi dalykai ateis ir neplanuoti: ir žmonės, ir įvykiai, ir darbai. Tavo gyvenime vis tiek atsitiks tai, ko esi vertas.
– Kodėl iš naujienų, politikos žanro nepasukai link populiariosios žurnalistikos: šou, bulvaro, pramogų?
– Ką geriausiai moku, tą ir darau. Užtenka veiklos šioje srityje. Žurnalistika yra labai plati sritis, čia daug erdvės. Kai stačiau namą, daug ko išmokau – cementą maišyti, medžius sodinti, todėl net vedu radijo laidą „Super namai“. Bulvaras man neįdomu, juolab man nėra daug Lietuvoje žmonių, kurių gyvenimas būtų vertas dėmesio. Vertinu kai kuriuos poetus, rašytojus, su kuriais būtų įdomu pabendrauti apie jų gyvenimo būdą. Bet asmeniškai, o ne žiniasklaidai. Ir ne apie tai, su kuo miega, bet ką galvoja apie gyvenimą.
– Nuolat vedi diskusijų, pokalbių laidas. Ar koks nors pašnekovas nėra išlaikęs tavo klausimų?
– Šustauskas su Buškevičium yra išėję iš tiesioginės laidos, apkaltinę mane subjektyvumu. Aš dar šaukiau jiems pavymui: „eikit, eikit, nes ir taip nieko gero nepasakėt“. Kiekvienas laidos vedėjas ilgai ieško savo stiliaus. Pradžioje aš irgi buvau iš tų, kurie mano, kad reikia griebti pašnekovą už kaklo, o paskui, ilgainiui, atsiranda plastikos: nereikia karšto lygintuvo ant krūtinės, kad ištrauktum tiesą. Klausimai turi būti diplomatiškai aštrūs, bet ne stačiokiški, chamiški. Be to, nebijau kvailų klausimų. Žurnalistus, kurie nori atrodyti gudrūs, tai pražudo. Turi klausti taip, kaip klausia paprastas žmogus, visuomenė. Nenoriu vaidinti gudrų.
– Kažkada su Ryčiu Juozapavičiumi vedėte „Paskutinę kryžkelę“. Ar dar galėtų atgimti jūsų duetas?
– Išmokau nesakyti „niekada“. Niekada nežinai, kaip susiklostys aplinkybės. Tačiau su Ryčiu beveik nebendraujame, pasikalbame tik atsitiktinai susitikę.
– Daugiau nieko nedirbai be žurnalistikos?
– Taip, ir joje esu jau 22 metus. Aš kaip tas žydas – vis šlifuoju ir šlifuoju deimantą. Nes mano profesija – kaip deimantas. Jei gerai ją išmanai, nėra ko mėtytis. Būdamas studentas taksistu esu dirbęs, moku stogą uždengti, bet gyvenime esu žurnalistas. Plaukioju, sportuoju, susitikinėju su įvairia publika, skaitau paskaitas, vedu renginius. Kas man patinka be žurnalistikos? Mąstyti. Esu mąstytojas. Man patinka žiūrėti į pasaulį ir mąstyti, kodėl jis toks.
– Papasakok apie savo šeimą.
– Mano šeima – tai aš ir mano katinas. Jis turi savo namo dalį, o aš – savo. Dalinamės rūpesčiais. Štai dabar kaip tik ieškau specialaus pašaro kastruotiems katinams. Jis reikalingas tam, kad neužsikištų šlapimtakiai. Kaip tik turiu klausimą šiandienos „Kryžminės ugnies“ laidai, kurioje diskutuosime, ar reikia kastruoti pedofilus. Ar jiems taip pat tada reikėtų specialaus maisto? Aš užsikimšę jų šlapimtakiai – būtų natūrali bausmė už pedofiliją?
