„Net ir žinomiems užsienio treneriams, jei trejas rungtynes gauna į užpakalį, atsiprašau už terminą, – pralaimi, savininkas sako: „Viso gero.“ Nors treneris – superinis, klubui reikia rezultato. Kaip ir rinktinei. Tik dirbti su rinktine sunkiau. Garsusis José Mourinho iš Madrido „Real“ pasakė, jog niekados netreniruos nacionalinių komandų, nes negalima nusipirkti tokio žaidėjo, kurio nori“, – šypteli vis dar rinktinės trenerio kabinete su keliais rungtynių peržiūroms skirtais vaizdo leistuvais įsikūręs Raimondas Žutautas. Jis stebisi: kodėl tiek daug maišančių su žemėmis, bet nė vieno norinčio siūlyti idėjų, pagaliau – treniruoti? „Dabar štai yra laisva trenerio vieta – nuo lapkričio 30-osios nebedirbsiu. Kiek lietuvių pareiškė norą treniruoti nacionalinę komandą? Nulis. Tai palaukit, ko jūs tik kalbat, o paskui neriat į krūmus? Tiems šnekučiams linkiu: ateikite ir iš tų žaidėjų, kuriuos turime, padarykite komandą. Aišku, lengviau sakyt: „Va, Žutautas čia ne taip padarė.“ Manęs nesužlugdysite! Esu žaidęs geruose klubuose. Ir juose žaidžiau, ne ant suolo sėdėjau, 90 procentų rungtynių. Dešimt procentų praleidau dėl traumų arba geltonų kortelių.“
Ne per anksti, beveik neturėdamas patirties, ėmėtės treniruoti rinktinę?
Aš niekados nieko nebijojau. Tik tikėjausi daugiau. Dar pats 2004-aisiais sužaidžiau paskutines rungtynes su rinktine, maniau, joje pilna jaunų žaidėjų: Šemberas, Skerla, Karčemarskas. Jie buvo tokie ambicingi, atrodė, kalnus gali nuversti. Bet dabar, kai pažiūri pasus, jiems po 33–35-erius. Mes nesame tokie profesionalai ir neturime tokių sąlygų kaip italai, žaidžiantys iki keturiasdešimties. Ir medicina, atsistatymo priemonės ne tos. Svetur šilta, o pas mus šiaurinės sąlygos, – greičiau susidėvime.
Visą laiką galvojau dirbti treneriu, gavau licenciją. Tik laukiau, kad truputį pasenčiau. Juk kai ateini į komandą, kur žaidėjai vyresni už tave, būna truputį sudėtinga. Žiūrėdavau, kaip dirba kiti, kas vysta klubuose. Aišku, treniruoti rinktinę sudėtinga, nes žaidėjus gauni daugių daugiausia keturioms paroms. Jie atvyksta iš savo komandų dažnai traumuoti, pavargę. Per tas kelias dienas tegali pasakyti, kaip taktiškai žaisti. Čia lyg loterija: turiu dvidešimt du žaidėjus, į aikštę reikia leisti vienuolika. Gal kurio pavardė garsesnė, o ir klube geresniame žaidžia, bet šiandien – ne jo diena. Bepigu krepšinyje: matai, kad vienam nesiseka, išleidi kitą, trečią. O čia viso labo turi tris keitimus. Daugiau apsirikti negali.
Viešumoje atrodote nepažeidžiamas. Nejau neišliejate tulžies, pavyzdžiui, namie?
Dar kai žaidžiau, stengiausi laikytis principo: pareinu namo, apie darbą – nė žodžio. Aišku, sėdžiu, darau išvadas, bet kad labai išgyvenčiau, jog ką nors ne taip padariau?.. Taip iš tikrųjų nėra. Ką treneris gali padaryti aikštėje? Nieko. Tik ką nors pasakyti, paaiškinti prieš rungtynes, o paskui stadiono neperrėksi.
Koks futbolininkas buvote pats?
Kietas, bet negrubus. Jei matau, kad varžovas ateina, o aš – su kamuoliu, kojos nepatrauksiu. Kartą, pamenu, su italų rinktine sužaidėme 0:0. Jiems atstovavo toks labai garsus Francesco Tottis. Grifais, futbolo batais su spygliukais, truktelėjau vieną kartą – 90 minučių jis bėgiojo krašte, ten kamuolius imdavo, į vidurį aikštės nebuvo įlindęs. Kartais, jei žaidėjas bailesnis, toks vyriškas elgesys veiksmingas. Ne grubumas tai – juk piktybiškai nieko nedariau.
Ką patiria žaidėjas, įmušęs įvartį į „Manchester United“ vartus?
O čia visa istorija. Juk pirmiausia ne kiekvieną dieną žaidi su „Mančesteriu“. Kad taip nutiktų, turi būti atitinkamo lygmens, žaisti atitinkamame klube (tuo metu Raimondas atstovavo „Maccabi Haifai“ – red. past.). Džiaugiesi, be abejo, džiaugiesi. Ne tiek asmeniškai, o kad laimėjo tavo komanda. Juk istorijai lieka tik rezultatas, skaičiukai. Žinoma, tas įvartis buvo gražus (šypteli)... Beje, iš vakaro man paskambino draugas iš Izraelio: „Raimi, sapnavau, kad gausi kamuolį tarp 62 ir 75 minutės, smūgiuosi į vartus ir pelnysi įvartį.“ Ką jūs manot, 65-ą minutę įmušiau! Kaip paskui juokėsi iš manęs: „Kartais ir medis iššauna“, nes įvarčių pelnydavau ne tiek daug, buvau labiau atraminis, gynybinis, saugas – daugiau gindavausi, nei atakuodavau. Paskui, jau rungtyniaudamas Atėnų „Panathinaikos“, Čempionų lygoje įmušiau į Glazgo „Rangers“ vartus. Bet „Mančesteris“, aišku, yra „Mančesteris“. Ta istorija liks anūkų anūkams.
Gargždai žymūs futbolo tradicijomis. Ten gimus tikriausiai neįmanoma neišbandyti šio sporto?
Pirmasis treneris Kazys Repšys buvo labai užsispyręs. Gal ir kokį mano talentą įžvelgė – kai tik praleisdavau treniruotę (buvau pradėjęs kilnoti štangą, lankyti krepšinį), iškart eidavo pas mamą ir mane susigrąžindavo. Paskui įveikiau atranką ir išvažiavau į Panevėžio internatinę sporto mokyklą – verkėm abu su mama. Vėliau apsipratau, internate draugų atsirado. Kadangi ten patekau dvylikos, buvau labai užgrūdintas, savarankiškas. Bendrabutyje turėjau iškart išmokti tvarkytis, išsiplauti drabužius. Niekas už mus to nedarė, o jei netvarkingas pasirodysi stadione, nuo trenerio gausi pylos. Grįžti po treniruotės, vėl skalbi aprangą – o purvinumas! Juk treniruodavomės ant tokių marakanų, lakstydavome po žvyrą. Atsimenu, toje vietoje prie Nevėžio, kur treniruodavomės, toks treneris Dūda žiemomis pripildavo vandens, gaudavome po porą pačiūžų, lazdą ir lupdavome ledo ritulį iki pavasario. Dar visokius pratimus darydavome, mokydavomės kristi, slysti – grūdinomės nuo mažens. Šiandien žaidėjai gal labai greitai bėga, bet juk kartais reikia ir kristi, ir per jėgą kamuolį atimti. Mes anksčiau labiau kovodavome, griūdavome, keldavomės, bėgdavome. Dabartiniai pagalvoja: griūti ar ne. Kita vertus, taip juos nuo mažens išmokė treneriai.
Asmenine pergale galima vadinti gražią jūsų šeimą. Žmona Roma prisidėjo prie jūsų karjeros?
Roma mano gyvenime pasirodė 1992 metais – dar buvau dvidešimtmetis pacaniukas. Jau baigęs internatą, bet sportą truputį apleidęs, nes gerai ėjosi verslai. Buvo toks laikas kupi – prodai: vežėme, pirkome. O Romai labiau patiko matyti mane kaip sportininką, tad tik jai turiu dėkoti už tai, kad grįžau į futbolą. 1992 metais mane pakvietė Mažeikių „Romar“. Tą sezoną likome šešti. Per susirinkimą komandos savininkas Romas Marcinkevičius kalbėjo: „Jei kitąmet užimsime trečią vietą, bus prizų.“ Aš atsistojau: „O jei pirmą?..“ Ir 1994 metais su ta žemaičių banda tapome čempionais. Tuo metu ir žaidžiau, ir verslavau. Iš verslo tikrai uždirbdavau daugiau nei iš futbolo. Vėl norėjau jį mesti, bet žmona dar sykį pasakė: „Turi sportuoti.“ Iš „Romar“ perėjau į Klaipėdos „Arą“, paskui – į „Inkarą-Grifą“. Ir su jais laimėjome auksą.
Tada į Lietuvą žaisti draugiškų rungtynių atvyko Vladikaukazo „Alania“. Po rungtynių chebra mane drožė: „Gal nori į Rusiją, kad taip draskeisi?“ Tikrai neblogai sužaidžiau, ir po to mačo pasiūlė sutartį. 1997-aisiais ten ir išvažiavau. Praėjus porai metų prašiau: „Parduokit mane, pavargau – Rusija didelė, skrydžiai tolimi, namuose mažas vaikas.“ Sūnui buvo treji – gražiausias laikas, o aš grįždavau tai dvylikai, tai septyniolikai valandų, paskui – vėl į lėktuvą. Keliavau po peržiūras Amerikoje, Anglijoje. Galiausiai ketveriems metams atsidūriau Izraelyje, komandoje „Maccabi Haifa“. Vietos žurnalistai suskaičiavo, kad kol buvau aikštėje, klubas nepralaimėjo nė vienų rungtynių šalies čempionate. Pagal jų įstatymus ketverius metus rungtyniauji kaip legionierius, o jei lieki ilgesniam laikui, tampi kaip ir vietinis, tada mokesčiai išauga iki šimto procentų. Klubo vadovai atsiprašė, kad negali tiek mokėti.
Namie pabuvau gal pusantro mėnesio, per tą laiką kvietė ir austrų, ir ispanų klubai. Bet vis kažkaip „neužkibo“, kol atsirado „Panathinaikos“. Pažiūrėjau statistiką: komanda visą laiką pirmame trejetuke, bet gal aštuonerius metus nebuvo čempionė. Atvažiavau – laimėjome auksą. Kitąmet gavau traumą. Klubo prezidentas buvo privačios klinikos chirurgas. Gydytis kitur neleido sutarties sąlygos. Jis man išvalė meniską (tai nieko baisaus, kaip dantį ištraukti), paskui dar turėjau žaisti Graikijos taurės turnyro finale. Daktaras jau tada turėjo matyti, kad nuplyšęs kojos raištis, bet nieko nesakė. Grįžau po atostogų, Graikijoje taip pjaustelėjo, kad ir nebeatsigavau. Atrodydavo, lyg kas peilį į kelį įkišęs būtų.
Baigęs karjerą grįžau 2005-aisiais. Tam ruošiausi porą metų – Lietuvoje vyko statybos, kūrėmės, uždirbtus pinigus investavau į nekilnojamąjį turtą. Tuo metu kainos kilo, bankai visiems į kairę dešinę paskolas dalijo, užtat žmonės ne egzistavo, kaip dabar, bet gyveno – pirko, pardavė, keitė. Būdavo, ateini į kavinę, visi tik varto nekilnojamojo turto bylutes. Baigęs karjerą nuo sporto nenutolau – važinėjau į turnyrus, steigėme Gargždų „Bangą“ – ir dabar esu šio klubo dalininkas.
Šeima nuolat keliavo su jumis?
Šeima palaikė visada. Ir kraustėsi: Lietuvoje – į Mažeikius, Klaipėdą. Kai žaidžiau Rusijoje, su žmona važinėjome vienas pas kitą. Dvi savaitės – ilgiausias laikas, kai nebuvome susitikę. Juk gyvenimas tik sportu nesibaigia: reikia vaikus auklėti, pirkti maisto, drabužių. Manau, vaikams buvau geras tėtis. Užauginome du – Romos sūnui Eimantui 25-eri. Kai mudu pradėjome gyventi drauge, jam buvo septyneri. Mūsų mažėliui Kasparui 17-a. Žaidžia futbolą kol kas neprofesionaliai. Kritiškai žiūrėjau į savo vaiką, žinojau, visi lygins: tėvas buvo toks, sūnus – anoks. Kai daug sportavo, nukentėjo mokslai. Sakiau: kol lietuvių kalbos ir kitų dalykų neišmoks taip, kaip bendraamžiai, sportą užrauksim. Susiėmė, jau pusmetis lanko treniruotes, buvau nuėjęs pažiūrėti rungtynių – visai neblogai!
Kaip išsaugojote tokius puikius santykius?
Turbūt abu laimėjome loteriją tada, kai susipažinome. Nuo pirmos dienos iki dabar kiekvieną rytą džiaugiuosi, kad Roma šalia manęs. Diena su ja – tikra pilnatvė. Manau, kad išsaugosime pagarbą vienas kitam. Juk įveikėme didelius išbandymus. Tie visi skraidymai į Rusiją, išsiskyrimai, verslai...
Nejau nėra dalykų, kurie jus pažeistų, skaudintų? Juk nesate geležinis.
Komentarų ir straipsnių apie save neskaitau. Nežinau, kas turi atsitikti, kad mane išmuštų iš pusiausvyros. Ypač kas susiję su darbu. Esu praradęs tiek pinigų per tuos verslus, kad kitas nežinia kaip būtų ištvėręs. Pamenu žmonos trisdešimtmetį. Buvo viskas suplanuota, užsakytas restoranas, prikviesta svečių. Paskambinau į kompaniją, su kuria darėme verslą, – jai buvau pervedęs 55 tūkstančius dolerių. O 1996-aisiais tai buvo didžiuliai pinigai. Už juos tris keturis namus galėjai nupirkti. Tos įmonės žmonės sako: „Nėra jokių pinigų, nepervedei.“ Pasirodo, jie daugybės kitų pinigus taip pat pradangino. Roma puolė į ašaras: „Baliaus nebus.“ Nuraminau: „Jei su tavimi atsisėsiu drauge paverkti ir tie pinigai atsiras, tada verkime abu. Aš pirmą kartą nusipirkau gražų kostiumą, o tu sakai, baliaus nebus? Bus!“ Ir ką – vėliau atsirado pinigų, juk žmogus dirbi, sukiesi. Paskui visokių kritimų buvo ne kartą. Supratau, kad tie dalykai tik užgrūdina, būni priverstas kilti, ieškoti, galvoti. Tampi stipresnis.
Anksčiau jaunesnis nebijodavau rizikuoti, bet su metais darausi atsargesnis, – juk po dešimties mėnesių man bus keturiasdešimt.
