Turbūt jau matėte visą serialą? Kokie įspūdžiai?
Vertinti galiu labiau ne kaip žiūrovas, o kaip darbuotojas. Keturis mėnesius kartu su visa kūrybine komanda praleidau filmavimo aikštelėje. O kai prasidėjo montažas, gaudavau po vieną sumontuotą seriją, peržiūrėdavau ją keliskart ir montuotojams pasakydavau, ką pataisyti. Kad viskas būtų logiška, atitiktų tai, ką norėjome parodyti. Manau, tai – mano, kaip vieno iš scenarijaus autorių, teisė ir pareiga: noriu, kad viskas būtų padaryta iki galo gerai.
Rėmėtės geriausių meksikietiškų serialų patirtimi?
Tikrai ne! Anksčiau serialų apskritai nežiūrėjau, bet prieš filmavimus skyriau laiko net šitam darbui. Turėjau suprasti, kas tas serialas ir kuo mes skirsimės nuo kitų. Žiūrėjau tik lietuviškus. Tuo metu rodė tris ar keturis. Buvo įdomu juos analizuoti ne kaip žiūrovui. Ir galiu pasakyti: tai, ką padarėme, visiškai nepanašu į serialus, kuriuos žmonės matė iki šiol. Mūsiškio pabaiga, patikėkite, priblokš visus. Devyniasdešimt devyni iš šimto procentų žmonių tikisi tradicinės atomazgos. Bet mes juk sukūrėme šiek tiek kriminalinį serialą... Ne dėl to, kad jame būtų įvykdyta daug nusikaltimų, o todėl, kad visas serialas yra paslaptis: nuo pirmos serijos iki paskutinės.
O meilės scenos kokios ypatingos išėjo! Šviesią vasaros naktį ant rasotos žolės du jauni žmonės bučiuojasi, džiaugiasi vienas kitu, šneka apie pasaulį, meilę, o aplinkui besiganantys žirgai juos uosto, lyžteli... Be galo gražu...
Aš degu viskuo, ką darau. Stengiuosi nedaryti to, kas man neįdomu, kam neturiu laiko ir jėgų.
Jūs visu tuo degate lyg koks paauglys, o ne solidus milijonierius verslininkas, kuris visko gyvenime jau matęs ir turėjęs!
Aš degu viskuo, ką darau. Stengiuosi nedaryti to, kas man neįdomu, kam neturiu laiko ir jėgų. Žmonės dažnai sako, kad man viskas sekasi. Stebisi, kaip viską spėju. Taip yra dėl to, kad viską darau su energija ir jausmu. Jeigu jaučiu, kad nespėju, negaliu, nenoriu, taip ir pasakau: nedarysiu. Tik dėl pelno ar garbės nesiimu.
Nepatikėsiu, kad šlovė jūsų visai nejaudina...
Nesiginčysiu: tai, kad žmogus kiek kitaip mane pamatys, man patinka. Manau, kad daugeliu atvejų nesu nusipelnęs prasto įvaizdžio ir daugybės nemalonių komentarų, kuriais buvau apdovanotas atėjęs į politiką. Žmonės manęs nepažįsta, nes daug kas matė tik politiko kaukę. Jeigu pažiūrėję serialą sužinos, kokie dalykai man svarbūs, manau, tai nebus blogai. Šiais laikais televizijos serialas yra geriausias būdas viešai pasakyti tai, ką nori.
Dauguma verslininkų, iš kurių serialo prodiuseris būtų paprašęs pinigų, tiesiog duotų ir paskui pareikalautų nebent atsakomybės už juos ir garbės...
Turbūt tuo Karbauskiai ir skiriasi nuo kitų verslininkų. Tėvas nuo vaikystės auklėjo, kad viską reikia daryti prasmingai. Mes niekada nerėmėme jokių grožio konkursų, sporto komandų... Kokia prasmė? Užtat visus Šiaulių rajono vaikų globos auklėtinius pažįstu asmeniškai, daugybę kartų esu pas juos buvęs. Ir savo sūnus specialiai vežu ten pabūti, pabendrauti, kad suvoktų: jei nori gauti, turi pirmiausia duoti. Dabartinis jaunimas auklėjamas kitaip: jis mokomas tik imti. Savo vaikams stengiuosi paaiškinti: jeigu turi daug, duok daug. Turi mažai – vis tiek duok. Išmok duoti, tada gausi atgal: džiaugsmą, šypseną, padėką. Pavyzdžiui, vieną dieną Kuršėnuose, Pavenčių vidurinėje mokykloje, vyresniųjų klasių moksleiviams kalbėjau apie verslą, gyvenimą. Kokia man iš to nauda? Jokios. Mane tiesiog pakvietė. O gal nors vienam jaunam žmogui padėsiu apsispręsti, ką veikti gyvenime?! Man tai svarbu. Dažnai girdžiu klausimą: „O kam tau to reikia?“ Bet kas kitas, jei ne aš? Tiesiog man dėl daug ko skauda širdį.
Jau keturiolika metų remiu Šiaulių rajono jaunimo centrą. Kiekvieną vasarų tampu jaunimo vasaros karinių sporto stovyklų vadovu, pats išsidažęs veidą lakstau su vaikais po miškus, žaidžiu, sportuoju. Tie paaugliai mato mane tokį, kokio nepažįsta daugiau niekas. Ten, vidury miškų, tarp trijų ar net penkių šimtų vaikų kartais būnu vienintelis suaugęs vyras. Atsakomybė – milžiniška!
Kaip suvaldote tą būrį?
Turiu su jais ypatingą ryšį. Nedėstau gyvenimo tiesų, neauklėju – tiesiog bandau juos suprasti. Tačiau jeigu kuris nors pažeidžia taisykles, galiu būti negailestingas: nusikeikei – eisi valyti tualetų. Apie alkoholį net kalbos nėra! Per keturiolika metų aš gal tik keturis vaikus esu išsiuntęs namo: paskambinau tėvams ir pasakiau, kad jų vaikas vartoja alkoholinius gėrimus, o šioje stovykloje tai daryti draudžiama.
Šiais laikais televizijos serialas yra geriausias būdas viešai pasakyti tai, ką nori.
Bet negi jūs, būdama paauglys, nenorėjote visko išbandyti?
Esu prisiekęs abstinentas. Niekada gyvenime neragavau alkoholio. Dar moksleivis būdamas pasakiau, kad niekada negersiu. Bendraklasiai jau seniai tuos mano žodžius pamiršo, o aš – ne. Tie, kurie mane pažįsta, puikiai žino: kaip pasakiau, taip ir padarysiu. Keisti, daryti įtaką mano nuomonei beveik neįmanoma. Būtent už tai manęs nemėgo ir nemėgsta politikoje: sakau tai, ką galvoju.
Negi niekada nesate nukentėjęs per savo užsispyrimą ir kietą charakterį?
Kartais taip nutinka versle. Bet jeigu ne mano charakteris, nebūčiau dabar tuo, kas esu. Nebūtų mano verslas šešioliktas pagal dydį Lietuvoje, su milijardo keturių šimtų milijonų apyvarta... Todėl mano nuostoliai ar nesėkmės yra labai mažos, palyginti su tuo, ką laimiu. Kaskart tik patvirtinu pats sau: gerai, kad aš toks. Būna, per verslo derybas žmogų matai pirmą kartą. Jis tave – irgi. „Suraskite bent vieną, kuris pasakys, kad nelaikiau žodžio, ir aš sutiksiu su visomis jūsų sąlygomis“, – metu paskutinį argumentą. Ne kiekvienas verslininkas gali sau leisti taip pasakyti.
Bet nesate gi šventasis, į kurį akmens nebūtų galima paleisti...
(Juokiasi.)...politikoje į mane ne vieną akmenį yra paleidę... Bet kad kam nors tyčia ką nors blogo būčiau padaręs – tikrai neprisimenu. Nenoriu pasirodyti šventasis ir be galo savimi pasitikintis: mėtykite tuos akmenis, kiek norite. Svarbiausia, kad pats visada laikausi principo: „Nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi.“ Kaskart, kai reikia priimti sprendimą, pirmiausia užduodu sau šį klausimą, o tada jau sprendžiu. Esu šaškininkas profesionalas, todėl mano smegenys pakankamai greitai dirba. Kitam gal reikia ilgiau pamąstyti, o mano galvoje viskas vyksta itin greitai. Šita savybė labai padeda versle, derantis su partneriais, klientais, padeda politikoje.
Teko susidurti su nuomone: „Ką jis gali suprasti? Iš kaimo gi...“
Žinoma! Žemės ūkis, kaip verslo sritis, iki šitos krizės buvo žeminamas kaip tik įmanoma. Dabar jau daug kas įvertina: jeigu ne žemės ūkis, šita krizė būtų visiškai tragiška. Jeigu ir vyksta kokių pirkimų–pardavimų, tai tik šiame versle. Žemės ūkis – stabiliausia verslo sritis, nes žmonės visais laikais – ir krizės, ir pertekliaus – nori valgyti. Kad pasirinkau teisingai, žinojau jau prieš penkiolika metų. O dar po penkiolikos žemės ūkio padėtis bus keliskart geresnė nei dabar.
Negi nebuvo laiko, kai gėdijotės, jog esate iš kaimo?
Niekada! Beje, aš atkakliai kovojau už tai, kad serialą pavadintume „Naisių vasara“. Pirminis pavadinimas buvo „Aiškiaregio dukra“, paskui svarstėme pritaikyti kviečius, pievas... ir panašias „popsines“ frazes. O aš įrodinėjau, kad mes turime nusilenkti kaimui. Ne Naisiams konkrečiai, o apskritai kaimui. Norėjau, kad dabartinių vaikų, išeinančių iš tokių kaimų į platų pasaulį, požiūris pasikeistų: jie bijo pasisakyti, kad yra ne iš miesto! O dabar mažų mažiausiai Naisių vaikai išdidžiai sakys: „Aš esu iš TŲ NAISIŲ!“
Aš pats gimiau Naisiuose. Tėtį, žemaitį nuo Varnių, po mokslų „paskirstė“ dirbti agronomu į Naisių kaimą. Po metų jis tapo kolūkio pirmininku. Ko gero, Lietuvos žemės ūkio istorijoje jis buvo jauniausias kolūkio pirmininkas – vos dvidešimt penkerių ar šešerių. Bet tėvai mus su broliu ir seserį auklėjo ne kaip pirmininko vaikus. Svarbiausia šeimoje buvo menas ir kultūra, vaikystėje važiuodavome į Maskvą, matėme geriausius spektaklius. Šiaip aš nuo trečios klasės žinojau, kuo būsiu. Tiesa, tada dar nežinojau, kad pirmininkas nėra profesija, bet labai norėjau juo būti (juokiasi). Tėtis man buvo pavyzdys. Tik dvyliktoje klasėje ėmiau svajoti apie aktorystę. Tada turėjau labai įdomios kūrybinės patirties: pats režisavau ir vadinau spektaklyje, kuris buvo pripažintas trečiu tarp geriausių mėgėjiškų teatrų spektaklių. Bet, ačiū likimui, mintys apie aktorystės studijas praėjo. Jeigu nebūčiau tapęs verslininku, jaunesnis mano brolis Mindaugas tikriausiai nebūtų tapęs tuo, kuo yra: aktoriumi ir garsiu režisieriumi Maskvoje. Mokslams GITI’s reikėjo labai daug pinigų.
Aš – laisvas. O laisvė – didžiausias turtas. Vieniems jaustis laisviems reikia visai nedaug, man – šiek tiek daugiau, nes turiu nemažai įsipareigojimų.
Gal tai stereotipas, bet būnant kolūkio pirmininko sūnumi verslą sukurti ne taip jau ir sunku...
Tikrai ne tėvas man sukūrė verslą. Jis neturėjo nei didelio ūkio, nei pinigų fermoms ar gamykloms privatizuoti. Tėvas prisijungė po ketverių metų, kai mano verslas jau turėjo milijoninę apyvartą. Ir pradėjau jį ne nuo žemės ūkio. Po pirmo kurso tuometėje Žemės ūkio akademijoje keturi studentai draugai įsteigėme įmonę. Tai buvo 1989–1990–ieji – perversmų ir nežinios laikas, patys turėjome sukurti įmonės nuostatus. Kol ją užregistravome, daug privargome. Tada sugalvojome, kad turėdami tokios patirties galėtume kitiems pasiūlyti paslaugą – rengti įmonių įstatus. Paskui Kaune turėjome parduotuvę, kur prekiavome kosmetika iš Vokietijos ir originaliais, bet senesnių kolekcijų drabužiais. Beje, tada buvau vos devyniolikos, todėl nešiojau ūsus, kad būtų sunkiau suprasti mano amžių.
Jaučiatės turtingas žmogus?
Aš – laisvas. O laisvė – didžiausias turtas. Vieniems jaustis laisviems reikia visai nedaug, man – šiek tiek daugiau, nes turiu nemažai įsipareigojimų: remiu vaikų namus, rengiu stovyklas, leidžiu įvairių rašytojų knygas...
Turbūt planuojate, kad į šeimos verslą įsilies ir sūnūs. O jeigu jie visai kita kryptimi norės pasukti? Taip pat kaip jūs kažkada vos netapote aktoriumi...
Jie, aišku, pasirinks tai, ką norės. Kita vertus, esu tėvas ir gana gerai jaučiu savo vaikų polinkius, gebėjimus. Noriu užauginti protingus vyrus, patikimus žmones. Aš, kaip koncerno prezidentas, šiandien valdau daugiau nei trisdešimt įmonių. To neįmanoma būtų padaryti, jeigu šalia nebūtų patikimų žmonių, kurie sugeba priimti sprendimus ir veikti. Manęs dažnai klausia, kodėl mano telefonai tyli. Vadinasi, aš gerai vadovauju! Jeigu būtų kitaip, negalėčiau visos vasaros praleisti Naisiuose, negalėčiau dalyvauti kuriant serialą...
Kalbėjomės apie verslą, politiką, serialą... Kodėl nekalbame apie jūsų šeimą?
Šis sprendimas priimtas seniai – 1996 metais, tada, kai išėjau į politiką. Mano nuomone, šeimai viešumas yra nesveika. Politikai artimuosius luošina, kai įpina į savo politinį gyvenimą. Ant jų galvos krintantys pagrįsti ar nepagrįsti smūgiai neišvengiamai tenka ir šeimos nariams. Nešnekėjimas nėra slėpimas. Nei mano deklaracija, nei kad turiu žmoną ir du vaikus, nėra paslaptis. Bet savo šeimą privalau apginti. Tai – ne mano vieno sprendimas: kol abu su žmona esame atsakingi už vaikus, viešumo nebus. Kai sunūs užaugs, kai baigs aukštąsias mokyklas, patys nutars, ko nori: eiti į politiką, verslą ar viešumą.
Siekiai jūsų be galo dideli, charakteris – kietas, apie šeimą nusistatęs nepasakoti... Kodėl norite atrodyti toks geležinis?
Gal dėl to, kad esu jautrus...
O kam tai slėpti?
Šitoje visuomenėje?! Jeigu pasirodysi silpnas, atsiras daugybė žmonių, kurie norės tuo pasinaudoti. Versle negaliu sau to leisti. Politikoje – juo labiau. Tokį mane, koks esu iš tiesų, mato vaikai: maniškiai namuose ir dar stovyklos auklėtiniai. Kartais netyčia į stovyklą atvažiavę vaikų tėvai net nepastebi manęs tarp išsidažiusių paauglių.
Ar teisingai suprantu, kad širdyje jūs – vis dar berniūkštis?
Gal tiksliau būtų pasakyti revoliucionierius, norintis ne kelti sumaištį, o keisti pasaulį...
