Ramūnai, ar tikrai nedaug trūko, kad taptumėte krepšininku?
Gali būti. Trūko tik fizinių duomenų (juokiasi). Visa mano vaikystė, paauglystė prabėgo žaidžiant krepšinį. Net neprisimenu, kiek kartų mes tapome rajono (Ramūnas gyveno Pagiriuose – aut. past.) čempionais. Pamenu, mama dirbo šiltnamių kombinate, tad ten gavau savo pirmąjį oficialų darbą: klijuodavau kartonines dėžutes, į kurias vėliau būdavo dedami pomidorai.
 |
| Asm. albumo nuotr./Ramūnas Matonis |
Turbūt ne kartą teko atsakyti į klausimą, kodėl pasirinkote darbą policijoje?
Gyvenime labai norėjau kažką veikti, kas susiję su sportu. Mums, pareigūnams, sportuoti sudarytos idealios sąlygos – kiekvieną savaitę mums oficialiai skiriamos dvi valandos fizinei iškrovai.
Tikriausiai Jums neužteko tų dviejų valandų ir nusprendėte dalyvauti šokių projekte.
Oi, tikrai ne dėl to (juokiasi)! Reikėjo žmogaus, kuris šokių projekte atstovautų policijai ir apgintų jos vardą. Suorganizavome atranką. Nors norinčiųjų buvo, tačiau jie atsisijojo dėl įvairių priežasčių. Taigi – teko dalyvauti man.
Neabejoju, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie, norėdami blato, bando su Jumis susidraugauti.
Tokių visada buvo, yra ir bus. Pamenu, kai pradėjau dirbti policijoje, visi draugai ėmė trinti rankomis, esą jie ten turės savą žmogų. Tačiau dabar nebe tie laikai, kad blatas padėtų. Nusižengimai fotografuojami ir filmuojami, mūsų pokalbių klausomasi, tad piktnaudžiauti tarnybine padėtimi niekam nekyla noras. Aišku, yra tokių „draugų“, kurie paskambina tik porą kartų per metus, tiksliau tada, kai jiems reikia pagalbos. Aš tokių žmonių nevadinu bičiuliais.
Žargonas mentas Jus žeidžia?
Retai tokį išgirstu, nors, kad ir kaip būtų gaila, šis žodis žmonėms jau įaugęs į kraują. Tiesa, nereikia pamiršti, kad už pareigūno įžeidimą galima bausti.
 |
| V.Ovadnevo nuotr./Ramūnas Matonis ir Rasa Židonytė |
Koks buvo Jūsų pirmas įspūdis, kai vaizdo įraše pamatėte save šokantį?
Baisu! O dar jaudulys darė savo... Tačiau kuo toliau, tuo geriau. Tiesioginio eterio jau nebebijau ir ant parketo jaučiuosi daug drąsiau.
Aplinkiniai pastebėjo, kad labai sulieknėjote. Kiek kilogramų numetėte?
Tik keturis. Bet ne nuo kilogramų viskas priklauso! Mano kūno proporcijos tikrai pasikeitė. Beveik visos kelnės man dabar per didelės, o vasarą šokiams siūtus drabužius teko jau du kartus siaurinti.
Tris mėnesius gyvenate su širdies drauge Egle. Ar galite pasakyti, kad esate įsimylėjęs?
Žinoma! Draugystės pradžia yra pats gražiausias metas, norisi kuo daugiau laiko praleisti su artimu žmogumi. O mes, lyg tyčia, beveik nesimatome, nes dieną aš dirbu, vakarais repetuoju, o namo grįžtu po vidurnakčio. Taigi miegui lieka 5–6 valandos. Tačiau sekmadieniai yra tik mūsų.
 |
| Asm. albumo nuotr./Ramūnas Matonis |
Ką tuo metu veikiate?
Mes susitarėme, kad savaitgaliais aš gaminu maistą. Rytais dažniausiai kepu lietinius su įvairiais įdarais. Mano ypatingasis patiekalas – blyneliai su varškės ir špinatų įdaru. Labai mėgstu gaminti! Kadangi tėvai augina daržoves, jie mums įdeda lauktuvių, o aš tada gaminu įvairiausius troškinius. Man be galo patinka ne pats gaminimo procesas, o tas momentas, kai lauki galutinio rezultato. Beje, kai gyvenau vienas, vartydavau receptų knygas ir vis eksperimentuodavau. Taigi dabar esu gerai pasikaustęs! Net galiu pasakyti, kad kulinariją išmanau geriau nei automobilius.
Ką veiksite, kai baigsis šokių projektas?
Vėl žaisiu krepšinį, žiemą važiuosiu slidinėti – tai darau jau daug metų. Dievinu aktyvų poilsį, todėl gulėti paplūdimyje man nepatinka. Labai mėgstu keliauti. Plaukioju baidarėmis. Lankausi teatre. Beje, galvoju, kad galbūt pavasarį, kai po šokių projekto būsiu pailsėjęs, pradėsiu lankyti šokių pamokas – tiesiog savo malonumui.
