Šių metų prestižiškiausiose dviračių lenktynėse Ramūnas net šešis kartus pateko tarp dvidešimties pajėgiausių dviratininkų. Pragaru vadinamos lenktynės rengiamos jau daugiau nei šimtą metų ir trunka tris savaites, vos dvi dienas paliekant sportininkams atsigauti. Per dvidešimt vieną etapą dviratininkai įveikia daugiau nei 3600 kilometrų.
„Ar jau atsigavau? – praėjus vos kelioms dienoms po varžybų šypsodamasis perklausė Ramūnas. – Labai norėčiau, bet dar nebuvo kada. Nebuvo nė vieno ryto, kada nebūtų reikėję keltis, kur nors lėkti.“
Dviratininko balse girdėti šioks toks nusivylimas, iš kur jis – ne taip ir sunku suprasti. Juk namo kelioms dienoms Ramūną parginė ne kas kitas, o didelė meilė. Panevėžyje jo mylimosios – profesionalios treko dviratininkės Gabrielės Jankutės (21) – laukė dar vienos varžybos, tad laisvo laiko tarp treniruočių – visai nedaug. O neprasidėjus Gabrielės varžyboms Panevėžyje, Ramūno jau laukė kelionė į Ispaniją. Ir taip – nuolatos...
Dviem profesionaliems sportininkams planuoti romantiškus susitikimus turėtų būti sudėtinga – kada ir kur būsite, žinote tik tada, kai treneriai sudėlioja varžybų tvarkaraščius?
Ramūnas: Ir mano, ir Gabrielės gyvenime dviračiai – pirmoje vietoje, todėl prie jų visada ir derinamės. Kad ir kur važiuotume, visada galvojame, ar bus vietos dviračiui. Jei keliaujame dviese, šis klausimas tampa dar opesnis – juk vietos tenka ieškoti dviem. Kai susikrauname visą sporto amuniciją, daugiau nedaug kam vietos ir lieka.
Prieš kurį laiką pradėjome gyventi kartu, bent jau kai nedalyvaujame varžybose. Ispanijoje nuomojuosi butą, nors jame esame gana reti svečiai. Kai laimė nusišypso susitikti, kartais surengiame sau lengvas treniruotes: nuvažiuojame palei jūrą pusę distancijos, sustojame, išgeriame kavos, pasidžiaugiame saule, žmonėmis ir toliau miname. Smagu, kai gali niekur neskubėti, lengvai minti, šnekučiuotis. Taip pasiseka geriausiu atveju – kartą per savaitę, o visa kita – juodas darbas. Užtat tokias dienas ypač vertiname, jos mums – šventos lyg sekmadieniai (šypsosi).
O treneriai nepriekaištauja, kad važinėjate vienas pas kitą?
Ramūnas: Dabar jau leidžia (juokiasi). Kiekvieno požiūris į sportą yra skirtingas. Paprastai užsienyje dirbantys treneriai žino, kad sportininko neverta laužti. Jei norės, jis ir pats daug pasieks, o jei ne – jokie draudimai nepadės. Kai kažkada atvažiavau kelioms savaitėms pas Gabrielę, treneriai pastebėjo, kad jos darbingumas nė kiek nenukrito, atvirkščiai – rezultatai netgi pagerėjo. Abu puikiai žinome, kada laikas dirbti, o kada – ilsėtis.
Prieš dešimtį metų judviejų keliai susikirto Kvėdarnoje, pas trenerį Kęstutį Česaitį. Jei gimsti Kvėdarnoje, būk tikras, kad užaugęs minsi pedalus?
Ramūnas: Abu su Gabriele čia gimėme ir užaugome: vienas – viename gale, kitas – kitame. Mane, kai buvau vienuolikos, į dviračių sportą pakvietė draugas, Gabrielė pati atėjo.
Gabrielė: Mačiau, kaip kitos mergaitės treniruojasi, šalmai, aprangos – tokie ryškūs, pamaniau, kad ir aš tokių noriu...
Ramūnas: Kvėdarnoje daugiau nelabai buvo ką veikti, o ir treneris – smagus, pakalbantis, žinojo, kaip vaikus pakviesti, įtraukti. Niekada nepabosdavo treniruotis, o juk kiekvieną dieną, regis, tas pats: atsikeli – į mokyklą, grįžti namo – į treniruotę, vakare – pamokų ruošimas, ir – miegot. O kitą rytą – vėl tas pats.
Dviračiai atimdavo daug laiko, nuolat kur nors būdavau išvažiavęs, todėl moksluose nebuvau stiprus... Šiais laikais turbūt kiekvienam sportininkui ateina abejonių laikas, visi bent kartą pasvarsto, ar nevertėtų mesti sporto, kibti į mokslus, baigti universiteto.
Visada žinojai, kad tapsi profesionaliu sportininku?
Ramūnas: Apie profesionalųjį sportą net sapne nesapnavau... Iki dvidešimt trejų apskritai maniau, kad bet kurią akimirką viską mesiu: būdavo, nuvažiuoju į rimtas varžybas, dalyvauju su tais, kurie uždirba iš sporto, ir... nebaigiu lenktynių. Vienais metais bandžiau, kitais... Maniau, turiu stengtis iš paskutiniųjų, negaliu pasiduoti – juk šitiek metų paaukojau dviračiams. Dviračių sporte įveikti distanciją – nemažas pasiekimas, bet lietuviams reikia, kad laimėtum: tada tave pagirs, per petį paplekšnos: „Šaunuolis!“ Bet niekada niekas nepadrąsins, nepasakys: „Siek savo rezultato ir tau pasiseks.“ O juk kartais taip mažai reikia...
2011 metais dėl kelių rekomendacijų patekau į „VC La Pomme Marseille“ komandą. Pasakiau sau: „Pabandysiu paskutinį sykį: jei išeis – valio, jei ne – važiuoju namo ir dėl nieko nesigailiu.“ Tokių sportininkų kaip aš – tūkstančiai, reikėjo labai pasistengti, kad įrodyčiau, jog esu vertas būti komandoje. Tada pradėjo po truputį sektis, atsirado daugiau varžybų, treneriai pasitikėjo, protingai su manimi elgėsi, o atėjus laikui netgi padėjo pereiti į kitą – perspektyvesnę – komandą. Taip atsidūriau dabartinėje amerikiečių „Garmin-Sharp“ komandoje.
Šiemet „Tour de France“ lenktynėse dalyvavai jau trečią kartą, bet tai – labiau atsitiktinumas: pakeitei prieš pat lenktynes susirgusį komandos draugą. Tačiau šios lenktynės buvo sėkmingiausios tavo karjeroje. Regis, dviračių sporte neužtenka vien ištvermės, fizinio pasirengimo, taktikos išmanymo – daug ką lemia ir atsitiktinumai? Juk jei po dvyliktojo etapo iš lenktynių nebūtų pasitraukęs komandos lyderis amerikietis Andrew Talansky, vargu ar devynioliktajame tau būtų buvęs patikėtas lyderio vaidmuo...
Ramūnas: Iš penkerių svarbiausių varžybų tik vienose – pernai vykusiose „Tour de France“ – startavau planuotai. Kai pirmą kartą prieš trejus metus pasiūlė dalyvauti prestižiškiausiose lenktynėse, jaučiausi visiškai tam nepasiruošęs – buvau lyg ką tik apsiplunksnavęs viščiukas. Sakysite, visada galima atsisakyti? Žinoma, bet norinčiųjų į tavo vietą – daugybė, niekas antrąsyk nesiūlys.
Ir vos pradėjus dalyvauti varžybose prie tavo pavardės lipte prilipo epitetas „juodadarbis“...
Ramūnas: Komandoje kiekvienas turi savo vaidmenis, maniškis buvo padėti kitiems dviratininkams. Tik dėl juodo darbo mane pastebėjo komandos strategai, atėjus tinkamam momentui jie man patikėjo lyderio vaidmenį.
Plento dviračių sportas – komandinis, bet asmeniškai laimėjus lenktynes pergalės skonis turėtų būti, oi, koks saldus...
Ramūnas: Žinoma, jis saldus. Iki šiol esu tik kartą laimėjęs vieną „Giro d’Italia“ etapą, bet iškovoti pergalę nors viename „Tour de France“ etape tikriausiai yra visų dviratininkų svajonė. Ačiū Dievui, kad man taip pasisekė ir dabar jau galiu pasigirti, jog esu laimėjęs, bet, kad ir ką sakytumėte, tai – visos komandos nuopelnas, važiuoti vienam ir nugalėti – neįmanoma. Ir sėkmė privalo šypsotis... Štai komandos draugą Jacką Bauerį, ilgą laiką vis laimėjusį vieną iš „Tour de France“ etapų, pagrindinė dviratininkų grupė pasivijo likus vos dvidešimčiai metrų iki finišo – tai apmaudu. Visas pasaulis jį matė etapo nugalėtoju...
O kada pats pasijutai esąs nugalėtojas?
Ramūnas: Po Jacko istorijos žinojau, kad privalau minti iki galo. Nesidairiau atgal, į besivejančią grupę atsisukau tik prieš pat kirsdamas finišo liniją, tada iškėliau rankas į viršų...
Pernai „Giro d’Italia“ varžybose baigdamas vieną etapą taip pat iškėlei rankas į dangų, nors buvai tik antras...
Ramūnas: Tąkart į trasą išvažiavau be racijos ir nežinojau, kad atvažiavau antras, – nuoširdžiai tikėjau, kad lenktynes laimėjau (juokiasi). Bet kokiu atveju ir antra vieta tokiose varžybose man – didelė pergalė, dėl kurios verta džiaugtis ir dėl kurios nėra reikalo sarmatytis. Bet toks jau esu – niekada nekelčiau rankų į viršų dėl antros vietos. Tuokart pasidžiaugiau tris sekundes ir supratau, kad laimėtojas – ne aš...
Antrojo etapo metu, kuris vyko Anglijoje, televizijos kameros užfiksavo, kaip vienam žiūrovui iš rankų išmuši telefoną. Tądien tai tapo bene labiausiai aptarinėjama „Tour de France“ tema, o tavo vardas garsiai nuskambėjo kur kas anksčiau, nei iškovojai pergalę.
Ramūnas: „Tour de France“ lenktynių pradžioje visada būna istorijų, susijusių su žiūrovais. Jiems vis atrodo, kad vietos dviratininkams trasoje – apstu, tačiau jie net neįsivaizduoja, kaip trukdo lįsdami į kelią ir kišdami po nosimi fotografuojančius telefonus. Šioje sporto šakoje egzistuoja nuolatinė kova dėl geresnės pozicijos, niekada nežinai, kada atsiras galimybė aplenkti priešininką. Viskas įvyko kažkaip spontaniškai.
Nusprendžiau surizikuoti ir šauti į priekį, bet tam turėjau važiuoti visai šalia žiūrovų. Vienam, kuris bandė išlindęs į trasą pozuoti asmenukei, trinktelėjau. Vis dėlto jaučiuosi negerai pasielgęs – tokiose situacijose reikia valdytis. Kita vertus, vėliau žiūrovai elgėsi korektiškiau.
„Tour de France“ lenktynės trunka tris savaites, tik dvi dienos skirtos poilsiui. Turbūt ne veltui šios lenktynės vadinamos trijų savaičių pragaru...
Ramūnas: Juokiuosi, kad tai lyg grįžimas į mokyklos laikus: sleep and repeat – pamiegi ir kitą dieną vėl viskas iš naujo. Pirmaisiais metais kartais atrodydavo, kad važiuoju lyg karščio smūgį gavęs: dairausi į kitus dviratininkus, atrodo, jie taip lengvai važiuoja, o man vienam – šitaip sunku. Minu, minu ir galvoju: kodėl, už ką? O gal nulipti nuo dviračio ir viską baigti?
Jėgų atsiranda, kai atvažiuoja palaikyti artimieji. Pernai į „Giro d’Italia“ atvažiavo Gabrielė ir jaučiausi lyg su sparnais – net kalniukai nebeatrodė tokie baisūs. Artimų žmonių palaikymas – didžioji stiprybė. Pasibaigus varžyboms užplūsta pačios įvairiausios emocijos – ir geros, ir blogos, todėl gera, kai yra žmogus, kuriam gali tas emocijas išlieti.
Švęsti pergalės turbūt nebuvo kada – juk kitą dieną ir vėl laukė ilgi lenktynių kilometrai.
Ramūnas: Šampaną vis tiek iššovėme – šventes juk reikia švęsti (juokiasi). Tą dieną esi nugalėtojas, privalai tuo pasidžiaugti, visiems padėkoti, o kitą dieną pamiršti ir vėl važiuoji – pergalė toje dienoje ir lieka.
O kur jėgas atgauni pasibaigus varžyboms? Žinai, ką pavadinti namais?
Ramūnas: Oficialiai mūsų namai – ten, kur gyvena tėvai, tačiau praktiškai keliaujame ten, kur ir mūsų dviračiai. Turime daiktų Ispanijoje, keletą mėnesių daug jų buvome palikę Šveicarijoje, nemažai liko Lietuvoje.
Gabrielė: Man patinka toks čigoniškas gyvenimas, man nebūtina prisirišti prie vienos vietos. Jaučiuosi laiminga ten, kur yra Ramūnas, net jei tenka keliauti paskui dviračius.
Ramūnas: Esame jauni, kol kas apie vaikus negalvojame, tad ir būtinybės surasti vienus vienintelius namus nėra. Abu žinome realią savo kaip sportininkų situaciją: kada, jei ne dabar...