Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ramūnas Vyšniauskas: tiek metų jos ieškojau... (papildyta vasario 17 d.)

„Laimėti aukso puodą lengviau, nei rasti žmogų visam gyvenimui“, – įsimylėjusiomis akimis į savo žmoną Inesę (28) žiūri sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas (34). Galima pamanyti, kad sutikęs Inesę jis ir laimėjo tą aukso puodą. Užtat be menkiausios dvejonės paprašė pagimdyti jam vaiką ir tapti žmona. Praėjusį savaitgalį juodu susituokė, o kovo pradžioje į pasaulį atkeliaus šeimos pirmagimis, kurį Ramūnas ir Inesė jau vadina Ąžuolu.
Ramūnas Vyšniauskas
Ramūnas Vyšniauskas / Nerijaus Jankausko nuotrauka

Berniukas suaugo. Po daugybės blaškymosi metų sako pagaliau atradęs ramybę. „Aš taip džiaugiuosi!“ – krykščia it vaikas. Iš tiesų Ramūno gyvenime dabar – pokyčių laikas: „Po vestuvių laukia kojos operacija. Pasitariau su gydytoju, jis sakė, kad būtinai reikia, jei dar noriu sportuoti. O aš noriu! Nė neįsivaizduoji! Jaučiu potencialą, privalau sugrįžti, juk sunkiaatlečiui 34–36 metai – pati jėga. Kitą savaitę Kaune išoperuos koją, tada pusantro mėnesio – reabilitacija, vasaros pabaigoje, tikiuosi, jau galėsiu dalyvauti varžybose, paskui – Lietuvos čempionatas, o lapkritį pasaulio čempionatas Paryžiuje, turiu iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Kol kas savo gyvenimo be sporto tiesiog neįsivaizduoju. Ir tikrai viskas bus taip, kaip noriu!“

„Aišku, kad bus!“ – šviesiaplaukę galvą linkteli Inesė. „Ji visada tiki manimi, – sako Ramūnas. – Nuo tada, kai susitikome, kai pradėjome gyventi kartu, mane užvaldė vidinė ramybė. Dabar aš turiu, kas manęs laukia namuose. Kad jūs žinotumėt, kaip tai svarbu!“

Mergaitė su lagaminu

Ramūnas ir Inesė prašo: „Tik nenusaldinkite! Mūsų istorija – paprasta. Na, kartais ima taip ir nutinka, kad žmogus sutinka tą žmogų, kurio, rodos, visą gyvenimą ieškojo.“

Iš Ramūno lūpų tai skamba štai taip: „Po treniruotės važiavau namo. Su sportiniais drabužiais, visas suplukęs, maniau, namuose nusiprausiu. Staiga gatvėje pamačiau merginą su lagaminu. Negalėjau nepastebėti puikios jos figūros. Pravažiavau, tik staiga mintis: „Reikia grįžti, pažiūrėti jai į akis.“ Grįžau. Nors niekuomet neužkalbinu merginų gatvėje – neištvėriau. Ir nė motais, kad suprakaitavęs, kad kvapas nuo manęs ne pats geriausias. Desperatiškai susiradau gabalėlį kramtomosios gumos ir – pirmyn.“ Inesė juokiasi: „Buvau susirengusi į Palangą. Tuomet išgyvenau sunkias dienas – nusprendžiau baigti verslą, maniau, pailsėsiu keletą dienų prie jūros, pakeisiu aplinką, paskui gal į užsienį kur... Susikroviau daiktus į lagaminą. Diena buvo nuostabi, švietė saulė, pavasaris... Galėjau išsikviesti taksi, bet neišsikviečiau, nusprendžiau pasivaikščioti. Ir čia – jis. Aišku, pažinau, bet niekuomet pernelyg nesidomėjau kitų žmonių gyvenimais, taigi daug apie Ramūną nežinojau. Sportininkas, ir tiek, klaipėdietis...“

Nuo tada, kai susitikome, kai pradėjome gyventi kartu, mane užvaldė vidinė ramybė. Dabar aš turiu, kas manęs laukia namuose. Kad jūs žinotumėt, kaip tai svarbu!

„Bet mes su Inese dar anksčiau buvome susitikę. Kartu šventėm Viktorijos iš „Mango“ gimtadienį. Tik ji ten buvo persirengusi geiša, nė už ką nebūčiau pažinęs...“ – tęsia Ramūnas, o žmona priduria: „Tai aš ir pagalvojau, kad jis mane iš to gimtadienio prisimena, todėl gatvėje užkalbino!“

Po ilgų įkalbinėjimų ilgakojė šviesiaplaukė įsėdo į automobilį. Ramūnas ją nuvežė į Palangą. Kitą dieną sutarė susitikti. „Pusę nakties negalėjau užmigti! Vos sulaukiau, kada reikės važiuoti. Nupirkau puokštę gėlių ir... pamiršau įteikti. Ji įsėdo į automobilį, aš tik tada prisiminiau. Man patiko santūri jos reakcija. Pasakė „ačiū“ ir padėjo puokštę ant užpakalinės sėdynės. Jokių kvykavimų!“

Į Palangą tą savaitę Ramūnas važiuodavo kasdien. Jie vaikščiodavo prie jūros, kalbėdavosi, ilgai vakarieniaudavo. Po keleto dienų jis neištvėrė: „Kraunam lagaminą, važiuojam į Klaipėdą.“

Inesės liūdesys buvo dingęs. Ir planai išvažiuoti ilgesnių atostogų į užsienį išgaravo. „Ramūnas nuo pirmosios dienos man pasirodė nuoširdus“, – šypteli ir prisimena, kaip mama jai patarė bent jau pasiskaityti, kiek medalių sportininkas yra laimėjęs.

Jaučiu, tu būsi mano žmona

Paskui jie nesiskyrė tris paras. Per tą laiką vienas apie kitą sužinojo viską. „Aš jaučiu, tu būsi mano žmona ir pagimdysi man vaiką“, – vieną dieną pats nepajuto tokius žodžius ištaręs Ramūnas. Inesė, aišku, nepatikėjo. „Bet štai, kaip jo žodžiai pildosi...“ – žvilgteli į vyrą.

Jauna, veikli mergina, kosmetologė, modelių agentūros ir grožio salono Klaipėdoje savininkė sako visada daugiau galvojusi apie darbą nei apie šeimą. Dvidešimt septynerių dažnai draugėms sakydavo, kad gyvens viena. Nesijautė nelaiminga netgi tada, kai nusprendė uždaryti grožio saloną: „Tiesiog buvo sunku, – prisipažįsta. – Nemėgstu, kai reikia ką nors užbaigti, tai lyg pripažinimas sau, kad nepavyko.“ „Nėra reikalo gailėtis, žiūrėk į priekį“, – tą pavasarį jai patarė Ramūnas. „Ir gerai, kad šitaip atsitiko!“ – dabar jau dėl nieko nesigaili ir ji.

Žinia, kad turės vaikelį, labiau nustebino Inesę nei padaužą Vyšniuką. Jei tą dieną kas nors jį matė Klaipėdos gatvėje, važiuojantį automobiliu ir rėkiantį iš džiaugsmo pro atvirą langą, tikriausiai pamanė, kad tai dar vienas sunkiaatlečio pokštas. Jei jam nieko nereiškia pakilnoti prezidentą Valdą Adamkų, tai ką jau čia – garsiau pašūkauti.

Nors Inesė ir stabdė, naujienos tuojau buvo praneštos seneliams. Ramūno tėtis ir treneris Bronius Vyšniauskas tuo metu buvo Graikijoje. „Negali būti?!“ – niekaip netikėjo, mat iki to laiko nė gyva dvasia nežinojo apie Ramūno ir Inesės draugystę.

Su būsimu šešuru mergina buvo supažindinta, vos tik šis grįžo iš kelionės. Marčią humoro jausmo nestokojantis sunkiaatlečių treneris savo namuose pasitiko „pasipuošęs“ – su berankoviais marškinėliais, šortais ir peteliške ant kaklo. Nors jau turi du anūkus, Bronius naujiena ypač džiaugėsi. Dar labiau, kai Ramūnas pranešė nusprendęs tuoktis.

„Įvykių mes neskubinome, taip, kaip viskas klostėsi, atrodė, klostosi natūraliai, – sako abu, o jaunavedys priduria, kad šį kartą jokių fejerverkų nereikėjo, nei ypatingų piršlybų, nei brangių dovanų. „Man patinka gėlių parnešti, siurprizą kokį nedidelį padaryti, bet kad specialiai...“ – juokiasi.

„Inesė visai visai kitokia, – tarsteli Ramūnas, kai jo išrinktoji trumpam pakyla nuo stalo. – Juk buvo visokių... Su viena, žiūrėk, susirašinėji, atrodo, graži, protinga, o iš vidaus – toks šaltis, brrrr...

„O man gerai, kai Ramūnui gerai“, – tyliai sako jauna moteris. Keista, kaip ji neišsigando etikečių, kurios dažnai klijuojamos pramogų pasaulyje daug draugų turinčiam sportininkui? „Man nesvarbu. Aš matau, koks jis rūpestingas. Keliasi į treniruotę, man pusryčius padaro, pažadina. Ir kaip jis moka nuraminti... Nė neįsivaizdavau, kad šitaip gera turėti šalia žmogų, su kuriuo jautiesi saugi.“

„Inesė visai visai kitokia, – tarsteli Ramūnas, kai jo išrinktoji trumpam pakyla nuo stalo. – Juk buvo visokių... Su viena, žiūrėk, susirašinėji, atrodo, graži, protinga, o iš vidaus – toks šaltis, brrrr... Kaip ilgai aš jos ieškojau! Tikra tiesa, kai atsipalaiduoji, kai leidi gyvenimui pačiam parinkti tau žmones, kai pasakai sau: „Tegu viskas būna taip, kaip būna“, gyvenimas ir susiklosto, kaip reikia.“

Per tą laiką, kai yra kartu, nė sykio nebuvo susipykę. Jei po treniruotės pavargęs sunkiaatletis ir pabamba, paskui graužiasi – kam blogą nuotaiką namo parnešti? „Ji taip moka patylėti, kada reikia, o paskui, žiūrėk, viskas ima ir į vietas sustoja...“ – giria žmoną.

Bus ir balta suknelė

Vestuves jiedu suplanavo vasario pradžioje. Po jų laukia Ramūno kojos operacija, kovo pradžioje turėtų gimti kūdikis. „O gal dar ir anksčiau? – šypsosi Inesė, – juk Ramūnas irgi labai skubėjo.“ Ąžuolo vardą sportininkas jau seniai buvo sugalvojęs. Ir sako tvirtai žinojęs, kad pirmasis bus sūnus.

Kol kas juodu tik įregistravo santuoką, o sutuoktuvės bažnyčioje ir vestuvių puota draugams pažadėta po svarbiausių Ramūnui varžybų – pasaulio čempionato Paryžiuje. Tuomet Inesė ir užsivilks baltą nuotakos suknelę. „Apsivilkau, kas po ranka papuolė, nenorėjau labai puoštis, – ji sako. – Dabar man juk reikia kukliai, kuo mažiau kristi į akis. Toks metas...“

Vaikelio gimimui nauja šeima jau beveik pasirengusi. Po vestuvių dar žada apvažiuoti parduotuves ir įsigyti, ko trūksta. „Lovytei sutaupėme po penkis litus. Sugalvojom tokį žaidimą: jei tik yra kišenėje penki litai, neišleidžiam, metam į taupyklę. Įsitraukė visi – ir mes, ir seneliai...“ – pasakoja būsimas tėvas. Jam neatrodo, kad tėvystę ir sportą bus sunku suderinti. Atvirkščiai, sunkiaatletis įsitikinęs, kad sporte pasiekimų gali tikėtis, kai širdyje ramu, kai namuose esi laukiamas. „Jau seniai taip gerai jaučiausi, – neslepia. – Grįžtu po treniruotės, mylima moteris namuose. Tvarkos gyvenime daugiau atsirado... Dabar dažnai pagalvoju, kad visos mano svajonės pradėjo pildytis tada, kai pamačiau šviesiaplaukę mergaitę, su lagaminu einančią šaligatviu. Juk gyvenime taip būna, kad visos bėdos į vieną susikrauna, dabar, tikiuosi, laimės valandos išaušo...“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų