Prisimeni, kaip su Amitu reagavote sužinoję, kad laukiesi dvynių?
Echoskopiją man darė Londone ir pasakė, kad mato du kūdikius. Mes labai apsidžiaugėme. Pasijutau ypatinga: vis dėlto dvyniai nėra kasdienis reiškinys. Tik buvo truputėlį keista, kad ligoninės personalas mus sveikino su vos juntamu gailesčiu: glostė ranką ir ramino, kad susitvarkysime, kad viskas bus gerai. Su Amitu buvome nustebę, kodėl be euforijos, taip atsargiai jie mus sveikina. Supratau juos, vos vaikai gimė. Reikia turėti labai, labai labai daug jėgų norint spėti pasirūpinti dviem vienodo amžiaus kūdikiais.
Sunkiausi – pirmieji mėnesiai – jau pamiršti?
Vaikai gimė po cezario operacijos. Jaučiausi nekaip, o Amitas tas penkias paras ligoninėje praktiškai nemiegojo: rūpinosi naujagimiais. Dabar, kai prisimena, pats stebisi, kaip ištvėrė. Su vyru esame labai gera komanda. Amitas – puikus tėvas, sutvertas juo būti. Jei reikėtų naktį vienai pamaitinti abu vaikus, turbūt niekada nemiegočiau. Kol pasisotinę abu mažyliai atsirūgsta, kol sauskelnes pakeiti, ir vėl ratas apsisuka... Nuo pat pradžių viską darėme kartu. Tik taip buvo įmanoma šiek tiek turėti laisvo laiko ir atsipūsti. Be to, mums padėjo mano, vyro tėvai.
Kodėl namuose nematau auklių brigados?
Turiu šeimininkėlę, kuri man padeda tvarkyti namus, skalbia, lygina. O auklės nėra. Pirmais mėnesiais niekaip neįsivaizdavau, kad galėčiau palikti vaikus svetimam: juk jie du ir labai mažiukai. Auklės net nenorėjau, nes įsivaizdavau situaciją: tarkim, Thomas pradeda verkti. Negi jį duosiu auklei? Aišku, kad pati raminsiu. Žinojau, kad viską noriu daryti pati: juos prausti, keisti sauskelnes. Tačiau vaikai auga, pradės ropoti, vaikščioti – mums tikrai reikės žmogaus, kuris padėtų juos prižiūrėti.
Išoriškai jūsų dvynių nesumaišysi. Gal jų charakteriai panašūs?
Taip pat labai nepanašūs. Thomukas už Isabellą vyresnis dviem minutėmis. Jis ir mažutis buvo ramus, gerai miegantis, o Isabella – skandalistė: vos pabunda – verkia, nori valgyti – ašaros. Jai viskas turi būti čia ir dabar. Dabar sūnus labai aktyvus, bet gali žaisti ir vienas, o dukra ramiai sau supsis lovelėje, jei kas nors bus šalia, – jai nuolatos reikia dėmesio.
Iš pradžių kai vienas miegodavo, kitas – ne. Ir taip – nuolatos! Nei minutės, nei sekundės neturėjau kada prisėsti. Dabar jie labai domisi vienas kitu. Apskritai gal antgamtiškai artimi – identiški dvyniai. Mūsiškiai – neidentiški, bet manau, kad artumas tarp jų išliks visada.
Kol kas man profesinės veiklos nelabai trūksta. Porą metų atiduosiu vaikučiams. Nenoriu jų palikti auklei.
Atsiradus dviem mažyliams Charlotta nepasijuto nereikalinga?
Dabar, kai turi mažus brolį ir seserį, jai truputėlį sunkiau. Juk dešimt metų visas dėmesys buvo skirtas vien jai. Ypač sudėtinga Charlottai buvo iš pradžių: vienuolikta valanda vakaro, o mes dar užsiėmę dvyniais. Ji norėtų eiti miegoti, bet yra įpratusi, kad kas nors pabūtų šalia, paskaitytų pasaką. Todėl sėdi, laukia. Iš pradžių jai buvo stresas. Tačiau pamažu Charlotta labai įsijautė į vyresniosios sesers vaidmenį, mums labai padeda. Jai nepatinka, kai dvyniai verkia. Vos jie pradeda zirzti, vyresnėlė mums priekaištauja, kodėl mažyliais nesirūpiname.
Charlotta leidžia šeimos laikraštį. Pastarąjį kartą jame parašė: „Naujausi mūsų šeimos nariai – Thomukas ir Isabella. Jiems jau šeši mėnesiai. Jie tiesiog užvaldė mūsų pasaulį. Mes visi labai pavargę. Ir aš, ir tėtis, ir mama.“ (Juokiasi.)
Vyresnioji dukra gimė Londone. Pirmagimę auginote kitaip?
Jai gimus trejus metus ten gyvenome. Londone jaunos mamos labai bendrauja. Tuo laikotarpiu Amitas labai daug dirbo, todėl jaučiausi vieniša. Norėjau susitikti su žmonėmis, viską dariau, kad su bendraamžiais bendrautų Charlotta. Ten buvo visai kitoks gyvenimas. Dabar tokios laisvės neturiu. Tačiau ir poreikio nėra: Isabella ir Thomas turi vienas kitą. Su vienu vaikeliu apskritai viskas kitaip – daug paprasčiau. Pagriebi, įsodini į mašiną, pasiimi vežimėlį ir kur nors važiuoji. Su dviem vien pasiruošti iš namų išeiti kiek užtrunka! Be to, dvynių vežimėlis didelis ir be galo sunkus. Viena su jais kol kas niekur neišvažiuoju.
Tačiau Thomas ir Isabella jau buvo užsienyje!
Negaliu patikėti, kad vasarą su keturių mėnesių dvyniais skridome iš Vilniaus į Londoną, o iš ten į Ispaniją. Paskui – vėl per Londoną atgal. Skrydžių bilietus Amito tėveliai užsakė, kai aš dar laukiausi. Palaikiau jų idėją, sakiau, kad dvyniai keliaujant tikrai nebus problema. Kai pagimdžiau, viskas atrodė kitaip! Tačiau visgi skridome. Tokios kelionės suteikia daugiau pasitikėjimo, pamatai, kad viskas įmanoma.
Dėl motinystės tu turėjai atsisakyti mėgstamos veiklos. Darbo dar nepasiilgai?
Mes ilgai, beveik dešimt metų, gyvenome trise. Jau buvo nusistovėjęs ritmas. Viskas buvo labai paprasta, nes Charlotta – jau suaugusi, savarankiška. Ji mums nekėlė jokių rūpesčių. Su Amitu buvome pradėję gyventi sau. Pastaruosius porą metų manęs nebuvo namuose: buvau užsiėmusi darbu, lankiausi vakarėliuose. Ir staiga – su dviguba jėga į mūsų gyvenimą įsiveržė dvyniai (juokiasi). Tačiau kol kas man profesinės veiklos nelabai trūksta. Porą metų atiduosiu vaikučiams. Nenoriu jų palikti auklei.
Tai – auka?
Ne ne. Vaikų labai norėjau. Tai – didžiulis džiaugsmas. Laimė, kad galiu su dvyniais būti, kad man nereikia, jų palikus prižiūrėti svetimiems, eiti į darbą. Aišku, būtų gerai, kad nors valandą per dieną turėčiau sau. Kad galėčiau išbėgti su kuo nors susitikti, pabendrauti. Tačiau viskam – savas laikas.
Rugpjūtį dukters susilaukė ir jaunesnioji tavo sesuo Violeta. Nešinos vaikais susitinkate?
Tik pas tėvelius savaitgaliais. Jos ir mano vaikų – skirtingas gyvenimo režimas. Sunku susiderinti. Tačiau atžalos paaugs – susitiksime dažniau.
Kai pamatau Violetos Dorotėją, galvoju: negi ir maniškiai buvo tokie mažučiai? Nors Isabella gimė tik dviejų kilogramų dviejų šimtų gramų. Laikas greitai bėga... Prisimenu, kaip pirmaisiais mėnesiais be jėgų, išbalusi išeidavau į kiemą pakvėpuoti grynu oru. Kaimynė vis sakydavo, kad laikas greitai bėga, vaikai paaugs. Tuomet man taip neatrodė. Tačiau kai dabar prisimenu, kokie mažučiai, bejėgiai dvyniai buvo ir kokie yra šiandien, suprantu, kad jos tiesa.
Namai pagausėjusiai šeimai nebus per ankšti?
Čia tikrai visiems užteks vietos! Kam tie namai, jei nėra vaikų? Džiaugiuosi, kad dabar mūsų šeima gausi, kad stalas bus užpildytas, kad namuose bus triukšminga, daug žmonių.
