„Atrodo paprasta, tačiau norint mokėti žiesti, reikia turėti patirties. Vienas netikslus rankos judesys ir viskas subliukš“, – ant staklių sukdamas ir pirštais iš molio gabalo lipdydamas vazą pasakojo keramikas G.Raudonius. Jis jau trisdešimt metų dirba su moliu ir keramika – lipdo puodus, skulptūras, dekoruoja židinius, fontanus ar kitokius interjero daiktus.
Vilniuje yra tik apie 15 keramikų, kurie pragyvena iš savo amato. G.Raudonius su savo žmona Džiuljeta – vieni iš jų. Įkūrę keramikos dirbinių studiją jie ne tik priima privačius užsakymus, bet ir rengia personalines parodas, taip pat dalyvauja grupinėse parodose bei konkursuose, simpoziumuose.
Dirbtuvės atviros mėgėjams
Menininkas sako nenorįs visiškai atsiriboti nuo pasaulio, todėl į savo dirbtuves priima ir mėgėjus. Prasidėjus rudeniui čia kartą arba du per savaitę ateina žmonės, norintys atsipalaiduoti lipdydami, žiesdami ir dekoruodami keramikos dirbinius. Kartais į keramiko studiją užsuka ir mergvakarį švenčiančios merginos.
Tačiau dauguma apsilankiusiųjų, pasak G.Raudoniaus, tik patys pradėję žiesti supranta, kiek reikia pastangų. „Vieniems pajusti medžiagą prireikia metų, o kitiems net trejų“, – teigė menininkas.
Tačiau kaip ir kiekviename kūrybiniame darbe, svarbiausia yra idėja. „Smagu, kai kuri kažką naujo ir turi permąstyti visus savo jau darytus darbus“, – sakė G.Raudonius. Kai idėja įgyvendinama, jau ne taip įdomu. Žinoma, džiugu, kai žiūrovai ar užsakovai yra patenkinti. Jų šypsenos – geriausias įvertinimas.
Na, o kalbant apie pinigus, pasak autoriaus, tai pati sunkiausia šio darbo dalis. „Kuri kažką, skrajoji padebesiais, o darbą pabaigus tenka nusileisti ant žemės, į realybę. Pasidaro visiškai neįdomu, kai darbą reikia įvertinti pinigais. Ir, deja, dažniausiai neįvertini iki galo, nes Lietuvoje vienetiniai menininkų darbai kol kas įkainojami neteisingai“, – atviravo keramikas.
Fantazijai ribų nėra
Kalbant apie patį žiedimo procesą, menininkas sakė, jog technikų tiek daug, jog ir mėnesio neužtektų visoms joms parodyti. „Tai šiek tiek panašu į kulinariją“, – juokavo G.Raudonius. Paimi nužiestą daiktą, tada kol dar molis minkštas, gali jį dekoruoti spalvotu moliu, išraižyti ar įspausti ornamentus. Jei to daryti nenori, gali molį vieną kartą išdegti, tada jį papuošti glazūra. Taip pat paėmęs ploną molio sluoksnį gali iškirpti įvairių formų ir jas uždėti ant molinio dirbinio, taip sukurdamas iškilų reljefą. „Fantazijai ribų nėra“, – apibendrino menininkas.
Dar vienas dalykas, be kurio neapsieina nė vienas molio dirbinys, – degimas krosnyje. Kiek laiko reikės „kepti“ puodus, priklauso nuo krosnies dydžio. Pas G.Raudonių keramikos dirbiniai krosnyje degami aštuonias valandas, tačiau didesnės krosnys, pasak menininko, gali degti ir 20 valandų.
Paklaustas, kada pirmą kartą į rankas paėmė molio gabalą ir kažką iš jo nulipdė, G.Raudonius susiėmė už galvos. „Dieve, juk jau nuo penktos klasės tuo užsiimu“, – sakė keramikas.
Dar mokykloje pradėjęs lankyti dailės būrelį jis susidomėjo keramika. Po aštuonių klasių įstojo į dailės technikumą. Jį pabaigęs pagal paskyrimą atvyko į Vilnių, kur metus žiedė. Po metų darbo G.Raudonius įstojo į Dailės akademiją, kur pas prof. Juozą Adomonį baigė keramikos studijas.
