Skandalas dėl neva artimo Rasos Kulytės ir Italijos premjero Silvio Berlusconi ryšio kilo žiemą. Italijos spauda jį eskalavo trumpai: apsiribojo keletu spėlionių, ir tiek, tačiau Lietuvos žiniasklaida šią istoriją taršė iš visų pusių. Rasa buvo vadinama Berlusconi favorite, numylėtine, slaptų politiko orgijų dalyve... Bulvarinių televizijos laidų žurnalistai nė nebandė ieškoti Romoje gyvenančios lietuvės ir iškart užsipuolė jos šeimą: su kameromis tykojo prie tėvų namų Palangoje, brovėsi į mamos, dirbančios mokytoja, klasę. „Žurnalistas spardė klasės duris ir rėkė: „Ar jums ne gėda turėti tokią dukterį? Kaip jūs galite dirbti mokytoja ir mokyti vaikus?“ – su šiurpu prisimena Rasa. – Kaip galima šitaip elgtis neišsiaiškinus tiesos?..“ O tiesa paprasta – lietuvaitė tiesiog tapo mažu sraigteliu didelėse politinėse batalijose. Ji iš tiesų pažįsta Italijos premjerą, per praėjusius rinkimus dirbo jo štabe, kartu su savo vaikinu Stefano dalyvavo keliose Berlusconi surengtose iškilmingose vakarienėse. Graži blondinė kažkam nepraslydo pro akis: keletas skambių antraščių, ir jau – skandalas.
Pati Rasa jį ištvėrė be panikos. „Aš – stiprus žmogus, o tokie dalykai suteikia dar daugiau stiprybės, – prisipažįsta mergina, Lietuvoje ką tik praleidusi mėnesį vasaros atostogų. – Niekas į mane nebado pirštais, visi seniai pamiršo tą istoriją. Apmaudu tik dėl tėvų: juk jie buvo niekuo dėti.“
– Į Lietuvą grįžti dažnokai. Nejauti pykčio gimtinei dėl ne itin svetingo žiniasklaidos antpuolio, kurį teko patirti?
– Žinoma, ne – Lietuva buvo ir liks mano mylima gimtinė, o blogų dalykų tiesiog nesureikšminu. Į Palangą pas tėvus grįžtu labai dažnai: maždaug kas du mėnesius. Mano vaikystės draugės, gyvenančios Vilniuje, nevažiuoja į pajūrį pas tėvus taip dažnai, kaip aš – iš Romos...
– Kokie reikalai tavęs laukia Italijoje?
– Ten turiu daug veiklos. Puse etato dirbu kompanijoje, gaminančioje kosmetikos produktus, vitaminus ir maisto papildus: mūsų SPA centras įsikūręs pačiame Romos senamiestyje, Ispanijos aikštėje. Užsiimu viešaisiais ryšiais, bet man leidžia patarti ir dėl pakuočių dizaino – juk universitete esu baigusi dailę. Netgi kyla minčių pačiai sukurti savo produktų seriją: pavyzdžiui, tai galėtų būti dieninis ir naktinis kremas... Man būtų labai įdomus kūrybinis procesas.
– Dirbi ten todėl, kad turėtum nuolatinių pajamų, ar tiesiog iš malonumo?
– Mano atlyginimas nedidelis, bet, žinoma, gera turėti ką nors stabilaus, kad ir kas nutiktų. Svarbu ir tai, kad darbas man patinka, ten gerai jaučiuosi. Mano kolegės – merginos iš įvairių šalių, direktorius – iš Maltos, taigi esame išties tarptautinė kompanija. Tai ne vienintelis mano užsiėmimas: nuo mažens modeliuoju ir siuvu, jaučiu aistrą madai, tad rudenį ketinu pradėti studijuoti drabužių dizainą. Be to, kuo toliau, tuo labiau domiuosi aktoryste. Prieš porą metų lankiau aktorių kursus, o neseniai baigiau filmuotis itališkame šešių serijų televizijos filme, netrukus jis pasirodys ekrane. Jame vaidinu šokėją, dirbančią disko klube. Filme vaizduojamas septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis: labai gražūs drabužiai, šukuosenos, makiažas...
– Sakyčiau, tau tinka Marilyn Monroe stilius...
– Labai! Tačiau darbas filmavimo aikštelėje buvo tikrai nelengvas. Sykį teko be pertraukos šokti dešimt valandų – visą laiką ant kojų, net neprisėdant. Pamenu, buvo žiema, paskui net negalėjau užsitraukti ilgaaulių batų – taip sutino kojos... Nuvargau, bet likau patenkinta savimi. Tai vienas smagiausių dalykų, kuriuos esu dariusi.
– Nuomojiesi gražų butą Romos centre, susikūrei patogų gyvenimą – materialiai tau nieko nestinga?
– Jei reikėtų išgyventi tik iš atlyginimo kosmetikos kompanijoje, nebūtų lengva. Bet prisideda filmavimai, viena kita fotosesija... Ir, neslėpsiu, man padeda draugas.
– Bent retkarčiais dar dirbi modeliu?
– Pasitaiko, kad paskambina iš agentūros. Norint visu krūviu dirbti modeliu, reikia gyventi Milane ir nuolat eiti į atrankas, o aš juk įsikūrusi Romoje ir užsiėmusi kita veikla. Apskritai dabar mane labiau domina televizija ir kinas. Nesu išpuikusi, jeigu pasiūlytų kokią reklamą – mielai nusifotografuočiau, bet tai – sunkus darbas, nelinkėčiau to patirti jaunoms merginoms. Lietuvoje suformuotas klaidingas įvaizdis, kad būti modeliu – tiesiog nuostabu. Turiu šešiolikmetę seserį: visos jos bendraamžės apie tai svajoja. Kadangi apskritai visos lietuvaitės – gražios, save jau nebenormaliai vertina: mano, kad jeigu nepavyksta tapti modeliu, tai yra nieko vertos... O iš tiesų modelio darbas – sunkus ir „tuščias“: jis priverčia anksti užaugti, atima galimybę pasimėgauti vaikyste, jaunyste. Tiesiog privalai būti stipri, nes esi nuolat kritiškai vertinama. Į tave žiūrima kaip į daiktą.
– Ir pasitaiko tokių nemalonių istorijų, kokia nutiko tau...
– Būtent.
– Skandalo atgarsiai nusėdo kartu su politinėmis dulkėmis?
– Italijoje Silvio Berlusconi visokiais būdais bandoma nuversti nuo tos dienos, kai buvo pakartotinai išrinktas premjeru. Situacija, į kurią buvau įvelta aš, buvo tarsi to proceso kulminacija...
– Dabar Italijos spauda apie tave neberašo?
– Jau seniai nerašo. Apskritai Italijos spauda apie mane rašė labai mažai – tik Lietuvoje tas skandalas buvo labai išpūstas...
– Vadinasi, Lietuvoje tu garsesnė nei Italijoje?
– Šia prasme – taip. Žinoma, pasitaiko, kad Romoje mane atpažįsta gatvėje: „Labas, ar tu tik nebūsi Laimės deivė?.. Kaip malonu!“ Kurį laiką dirbau televizijos laidoje, mano personažas buvo loterijos Laimės deivė – kadangi esu gana ryški, lengvai įsirėžiu italams atmintin. Bet kad mane atpažintų kaip Berlusconi draugę – to dar niekada nebuvo. Aišku, draugai žino, į kokią bėdą buvau patekusi. Gal žino ir vienas kitas kaimynas, bet daugiau – niekas.
– Ar tai galima pamiršti? Prabėgo laikas, nutilo apkalbos, dingo ir nuoskauda?
– Tiesą sakant, nenoriu to pamiršti. Tai – mano patirtis, mano gyvenimo dalis. Iš visokios savo patirties stengiuosi paimti, kas geriausia.
– Ką gero paėmei šį kartą?
– Stiprybės. Tvirtumo. Tai buvo proga dar kartą susimąstyti, kas aš esu, kokie mano moraliniai principai, ko noriu iš gyvenimo. Supratau, kas yra mano draugai ir kokia brangi man šeima. Kad ir koks klaikus buvo tas skandalas, įžvelgiau daug teigiamų dalykų, o labiausiai – visokeriopą artimųjų palaikymą. Apskritai esu pozityvus žmogus: nors ir kas nutiktų, man tai niekada neatrodo pasaulio pabaiga. Kai kurie žmonės, susidūrę su bėda ir šmeižtu, suklumpa, o aš – karinga asmenybė, problemas pasitinku kaip iššūkį. Aišku, paskui būna visokių pasekmių: pavyzdžiui, „sustreikuoja“ sveikata. Bet jei reikia grumtis už savo ir savo šeimos garbę – aš visada pasiruošusi.
– Ar tu priklausai Berlusconi partijai?
– Ne, aš tik dirbau jo rinkimų štabe. Rinkimų kampanija baigėsi, baigėsi ir mano darbas. Vėliau dar dalyvavau jo rengiamuose politikos kursuose, skirtuose Europos Sąjungos moterims, – man tiesiog buvo įdomu sužinoti, kas yra politika.
– Su Berlusconi dar bendraujate?
– Asmeniškai – ne. Žinoma, jei man reikėtų pasitarti, ko nors pasiteirauti, jei vėl būtų panaši situacija – turiu jo sekretorės telefono numerį ir galiu su juo susisiekti. Bet asmeninės draugystės tikrai nėra.
– Kaip laikosi tavo širdies draugas Stefano?
– Jis mane tuo sunkiu metu labai palaikė. Nė sekundės neteko juo suabejoti... Kai viskas baigėsi, susimąsčiau: koks stiprus tas mano vyras!.. Išties galiu juo didžiuotis.
– Vestuvių neplanuojate?
Esame susižadėję, bet vestuvių datos kol kas nepaskyrėme. Norėčiau susilaukti vaikų jau po metų ar dvejų, taigi manau, kad ir vestuvės iki to laiko įvyks, nes man labai svarbu pirmiau susituokti. Tik dar nežinau, kurioje šalyje norėčiau gyventi... Italija – Stefano gimtinė, čia gera ir man, čia puikus klimatas, skanus maistas, šilti žmonės. Iš pradžių mane, šiaurietę, gąsdino jų emocionalumas, o dabar tai priimu kaip kažką šilto, natūralaus, žmogiško: argi reikia skųstis tuo, kad šviesiaplaukė Italijoje visuomet sulaukia bent trimis komplimentais daugiau nei tamsiaplaukė (juokiasi)? Ir blogos ekonominės padėties visiškai nejaučiu: man rodos, žmonės Italijoje gyvena gerai, daugelis šeimų turi savo versliukus, maisto kainos ne tokios žvėriškos kaip Lietuvoje... Bet gimtinė vis tiek labai traukia. Ruošdamasi kurti šeimą su italu, kartais netyčia susimąstau: kaip būtų puiku, jei jis būtų lietuvis... Žinoma, svarbiausia – poros tarpusavio santykiai, meilė, bet būtų labai gera tekėti už lietuvio.
– Smagu, kad nuvilnijęs skandalas tau nepakenkė. Nusirito banga, ir tiek, gyvenimo nė kiek nepakeitė...
– Nė kiek. Nė sekundės nesijaudinau: „O Viešpatie, su manimi taip negražiai pasielgė, kaip man dabar reikės gyventi?..“ Bet buvo tikrai skaudu dėl savo šeimos. Juk ji gyvena ne Vilniuje, o Palangoje, kur visi vieni kitus pažįsta... Tai gali suprasti tik žmogus, kilęs iš mažo miestelio. Mano mama jau daug metų dirba mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Jos mokiniai atveda savo vaikus, kai kurie jau netgi – anūkus... Mamai istorija su Berlusconi buvo didžiulis stresas, bet ir ji atlaikė. Dabar jau viskas gerai. Tiesa, iki šiol labai kritiškai vertina žurnalistus – matyt, tai liks visam laikui.
