Rasa, kalbi labai jausmingai ir emocingai. Ar tokia eisi ir savo knygose? Tokia – „darydama ginekologijos prezentaciją“, apie kurią tik atlėkusi į susitikimą prasitarei? Vesdama laidą?
Viskas, ką darau, turi būti jausminga. Jausmingumas yra privalumas, žinoma, jei tik nenusveria proto. Gali būti, kad tą savybę paveldėjau iš tėvo, jis pietietis, jame susimaišęs turkų, Krymo totorių, Dono kazokų kraujas. Mama irgi maišyta – jos giminėje būta rusų, lenkų, ukrainiečių, čigonų ir lietuvių.
Visą vaikystę jaučiausi kitokia, atrodė, nėra nė vieno panašaus į mane. Prieš keletą metų gavau laišką iš sesės – mūsų tėvas tas pats, mama – kita. Kai susitikome, net aiktelėjau: taigi čia aš prieš keletą metų! Ji man pasakė lygiai tą patį: „Jaučiausi kitokia.“
Turiu daug seserų, mano tėvas buvo vedęs gal keturis kartus. Jei tik sutinku Velijevaitę, galiu įtarti, kad ji gali būti viena iš jų.
Ir tas charakteris! Visi kalba kaip žmonės, o aš kad pasakysiu... Sakoma, lietuviai santūrūs, o man atrodo, kad juos tiesiog kausto baimė. Miršta ligonis, jam kojas reikia nupjauti, kad gyvybę išgelbėtum. Gydytojai sako neturį įrangos, instrumentų trūksta. Taigi eikit, skųskitės, rašykit į ministeriją, į Seimą, žurnalistus kvieskit. Ne. Geriau nereikia, mums bus blogai... O kas blogai? Iš darbo išmes? Tik ką vaikui savo pasakyti? Žmogus mirė, nes bijojau? Ar esi tikras, kad pataikaudamas, išsižadėdamas savęs, būsi laimingas?
Pastebėjote, kiek mažai yra laimingų lietuvių? Visos statistikos apie tai šaukia. Mano draugo mama gerai pasakė: „Jei labai labai nori, vadinasi, viskas išsipildys, niekas nesvajoja apie dalykus, kurių neįmanoma įgyvendinti.“
Nuo mažens šokai baletą. Netikiu, kad nesvajojai tapti balerina. Visos mažos mergaitės to nori.
Gal... Kai buvau kokios penkiolikos. Man patiko dalyvauti spektakliuose, vaikščioti teatro koridoriais apsirengusiai baleto drabužius, įkvėpdavo pianino garsai. Po vienuoliktos klasės visi tik ir kalbėjo: tavo kelias – Muzikos ir teatro akademija, tau reikia mokytis choreografijos. Tik purčiau galvą: šokti man patinka, bet jei nenoriu, koją pakelti kainuoja pusvalandį. Nėra nuotaikos – tiesiog dingstu, vaikštau, skaitau knygas namie užsidariusi. O tikros balerinos turi šokti lyja ar sninga.
Didžiosios žmogaus nelaimės atsitinka tuomet, kai jis priešinasi sau, mėgina save perlaužti, nors giliai viduje tikrai žino, ko nori ir ko ne. Tai kaip žmogus turi savęs nevertinti, kad šitaip elgtųsi!
Mama mane mokė: „Jei žinai, ko nori, privalai eiti ir mėginti. Nepasiseks? Bent jau būsi pabandžiusi.“
O jei nežinai?
Nežinai, kas padarytų tave laimingą? Užaugau tarp medikų, mano mama – pulmonologijos mokslų daktarė, senelio brolis Kaune buvo psichiatrijos klinikos vadovas, užtat medicina atrodė artima iki kaulų smegenų ir gal per mažai romantiška. O štai – aktorinis! Pamenu, kai įstojau, vis laukdavau, kad žmonės pradės žavėtis mano pasirinkimu, bet jie tik trūktelėdavo pečiais. Užtat dabar, kai pasakau, kad studijuoju mediciną, nusistebi: „Oho, ohoho!“ Nieko nesuprantu, viskas atvirkščiai, nei aš maniau, bet kasdien už tai dėkoju Dievui.
Na, galėjai juk tik tą ir veikti. Viena iš tavo svajonių, girdėjau, buvo užsidaryti vienuolyne?
Tikrai norėjau tapti vienuole. Ir tai visai nejuokinga! Mano krikšto mama vienuolė, tik aš norėjau ko kito – gyventi vienuolyne, bet ir keliauti, padėti skurstantiems vaikams, ligoniams.
Dabar tavo svajonė – televizija?
Niekada savęs to neklausiau. Tai – tiesiog darbas, man smagu jį dirbti. Svajonė yra tai, kas dar nė nepradėta, ką sunku įgyvendinti, apie ką daug galvoji.
Na, gerai, visą laiką svajojau apie mediciną (šypsosi). Įsivaizduodavau, kaip einu ligoninės koridoriumi, baltas chalatas plaikstosi, o man visi šaukia: „Daktare, daktare!“
Vaikystėje naktimis išsigąsdavau, kai kažkas paskambindavo į duris. Prašydavau mamos, kad neatidarytų, o ji kuo ramiausiai eidavo įleisti nepažįstamo, dažniausiai kokio kaimyno, kurio šeimoje kas nors sunegalavo. Pamenu kartoninių dėžučių šnaresį, kai ji apgraibomis ieškodavo vaistų. Psichiatrijos ligoninė, kur dirbo senelio brolis, mane gąsdino. Siaubingai bijojau tų ligonių, o psichiatrai man atrodė kone misionieriai.
Pamenu, man kartodavo: jei tiksliai nežinai, ko nori, stok į mediciną. Turėdamas šitą profesiją visada išgyvensi, per karą žmonės bent obuolių atneš. Medicina buvo vienintelis gyvenime dalykas, kurį dar labai norėjau išmėginti. Kad būčiau rami, jog padariau viską, kad rasčiau savo kelią. Kai pirmą kartą įėjau į prozektoriumą ir galvon smogė: „Kodėl aš iki šiol čia nebuvau? Kodėl nežinojau, kad čia turiu būti?“
Man patinka specifinis medikų humoro jausmas – jis tiesus, atviras, be nutylėjimų. Užaugau tokioje aplinkoje, todėl kartais tiesiog nepajuntu, kad perlenkiu lazdą.
Neseniai svečiuose prie stalo užvedžiau kalbą apie seksą, lytinius organus. Visi tik nuščiuvo... Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl gražu kalbėti apie maistą, apkalbinėti pažįstamus, gal net tuos, kuriuos vadini draugais, o kalbos apie seksą – nenormalu? Juk nesiūlau gilintis į pornografiją.
Keista, kad tavo cinizmas kažkur prapuola, kai atsistoji priešais televizijos kameras... Retsykiais atrodai labai susikausčiusi, lyg pamiršti, ką turėjai pasakyti, ir tik Rolandas Vilkončius tave išgelbėja.
Ar galima pasiteisinti? Niekuomet nesu vedusi jokios laidos ir tie dalykai, kurie kitiems vedėjams atrodo savaime suprantami, mane veda iš pusiausvyros. Į kurią kamerą žiūrėti? Viešpatie, juk visai ne ten žiūriu, kur reikia! Scenarijus, o dabar – be scenarijaus, dabar – vėl. O kaip atsistoti? Dieve, kaip kojas siaubingai sustačiusi! Ir dar perspausti bijau, nes keletą kartų jau perspaudžiau. „Kiekviena pipetė svajoja tapti klizma!“ Girdžiu, salė ošia...
Kodėl išvis nusprendei, kad gali vesti „Kviečiu šokti“?
Pasiūlė, o man atrodė, kad darbas televizijoje yra labai smagus. Ir kodėl jo neišmėginus? Visi sako: tu – tokia besiblaškanti, istoriją pradėjai – nebaigei, žurnalistiką pradėjai – nebaigei, aktore netapai, penktas medicinos kursas, o dar neapsisprendusi, kokią specializaciją rinksiesi. Bet juk mes dar ne visko mokėmės, dar ne visko paragavome! Iš kur visi žino, kaip reikia gyventi, nė nepabandę?!
Kažkur perskaičiau: jei ne skyrybos su operos dainininku Kostu Smoriginu, medicinos studijų nė nebūtų buvę. Ar tai reiškia, kad ekstremalios situacijos kartais priverčia mus pagalvoti blaiviau?
Aš tikiu, kad visi blogi dalykai anksčiau ar vėliau tampa geri. Viskas, kas atsitinka, yra geriausia, kas gali atsitikti.
Ir kas gi visa tai valdo?
Likimas visagalis (juokiasi). O aš juo tikiu.
Galima numanyti, kad su buvusiu vyru susitikote Operos ir baleto teatre. Tu šokai, jis – dainavo.
Susipažinome, kai man buvo septyniolika. Aštuoniolikos ištekėjau – visai subrendusi moteris (juokiasi). Tai dabar aš manau, kad brandūs jausmai ateina tik trisdešimties, o tuomet... Tuomet buvau labai įsimylėjusi!
Ir devyniolikos atsidūrei tarp sauskelnių, buteliukų, košelių, o naktinių klubų durys tau užsitrenkė?
Klubai mane mažiausiai jaudino, niekada nebuvau vakarėlių liūtė. Ne to buvo gaila... Mama augino kartodama, kad reikia siekti profesijos, tobulintis, auginti asmenybę. Ji pati taip darė, augindama vaikus ir rašydama mokslo darbus. Žinoma, ji nebuvo viena, bet tam ir yra šeima, kad kartu padarytų daugiau nei po vieną. Niekuomet nemaniau, jog mama – tik tam, kad keptų kotletus ir virtų barščius. Ji man buvo pavyzdys – jei ji galėjo, jei jai pavyko, tai ir aš galiu.
Mano gyvenimas susiklostė taip, kad gavau vaiką į rankas, o kartu su juo lyg ir pareiškimą: viskas, daugiau tu nieko nedarysi! Niekaip nesupratau, kodėl vienas gali daryti karjerą, o kitas tuo pačiu metu – ne? Ir kodėl tik vienas žmogus šeimoje turi būti laimingas? Ne, ne, toks kelias – ne man. Ne taip buvau užauginta!
Ir todėl nusprendei išeiti?
Labai myliu gyvenimą ir manau, kad mano pareiga – įpūsti tą meilę savo vaikui. Turėjau pati tapti laiminga, kad galėčiau laimingą padaryti žmogutį, už kurį esu atsakinga. Pasiryžti buvo labai sunku, bet aiškiai suvokiau, kad ilgiau taip gyventi nebegalima.
Skyrybos – viena iš tų nelaimingų dienų, kurias prisiminsi visą gyvenimą?
Nelaimingų?! Skyrybos – viena iš laimingiausių dienų. Kiekvienas žmogus turi įgimtą laimės jausmą, tik ribos skirtingos. Manoji, matyt, aukštai, nes visą gyvenimą tokia jaučiausi. Ir buvo tik vieninteliai metai, kai jaučiausi žiauriai nelaiminga. Atrodė, ko dar galiu norėti, – esu ištekėjusi, auginu dukrą, mokausi aktoriniame... Vis dėlto atsikeldavau ryte ir galvodavau: „Dieve, prabudau tokia pat nelaiminga, kaip ir vakar. Kodėl taip yra?“
Gal tave kankino depresija po gimdymo? Dabar juk beveik esi medikė, žinai, kad taip būna.
Mane kankino ir pogimdyvinė, ir vedybinė, ir aktorinė depresija. Totali tragedija!
Kodėl nepasiteisino svajonės tapti aktore? Lyg ir režisierius neprastas – mokeisi Gintaro Varno kurse.
Aš visai ne taip įsivaizdavau aktorystės studijas. Visai ne taip! Dar mokykloje lankiau Eimunto Nekrošiaus aktoriaus meistriškumo studiją, paskui buvo Muzikos ir teatro akademija. Maniau, įstoji – jei turi talentą, jei daug dirbi – tave kviečia visur vaidinti. Tačiau gana greitai supratau, kad talentas – nulis ir darbas – nulis.
O kas – ne nulis?
Maža valstybė ir menas – sunkiai derinami dalykai. Kalbėti apie tai neskanu, kaip ir to klausytis. Bet... Žinote, kuo skiriasi genijus nuo debilo? Genijus žino savo ribas: atėjo, pamatė, apsisuko, išėjo, o debilas daužo galvą į sieną. Kokia prasmė? Prasiskelsi, juk antros niekas tau neduos. Užtat man pasirodė, kad medicinoje prasmės yra daugiau, o subjektyvumo – mažiau.
Pusę metų mokeisi istorijos, metus – žurnalistikos, metus – aktorystės. Ar metų užtenka suprasti, kad tavo viltys žlunga?
Jei pasiseka... Suvokimas, kad nusivylei, yra sėkmė. Ypač, jei jis ateina laiku. Aktorė Rūta Staliliūnaitė gerai sakė: „Skyrybos – nieko baisaus, žmonės skiriasi kiekvieną dieną, baisiausia, kai žlunga idealai.“ Aš dar ilgai negalėjau patikėti, kad šitaip baisiai apsigavau idealizuodama aktoriaus profesiją. O paskui išmokau tikėti savimi.
Na, kai lieki viena su vaiku, kuo tikėti daugiau?
Man atrodė, kad galiu ir ant laiptų miegoti, blogiau tikrai nebus. Supratau, kad gyvenu ne su tuo žmogumi, kad mane supa ne tie, kurie turėtų, kad aš pati elgiuosi visai ne taip, kaip man būdinga. Tai buvo nepasisekęs bandymas, nors labai sunkiai pripažinau. Sunkiausia yra pasakyti sau, ne kad tave nuskriaudė, bet kad ir tu padarei klaidų. Tačiau kai tai pripažįsti, pasidaro nepaprastai gera, ramu, nes vėl tiki pasaulio harmonija.
Tekėdama buvau labai įsimylėjusi. Be abejo, dar ir jaunystė! Vienaip dalykus matai, kai tau aštuoniolika, kitaip – kai trisdešimt. Išsiskyrusi pasakiau sau: daugiau niekada, noriu būti pati sau valdovė. Metams bėgant, tas nusiteikimas slūgo, slūgo, dabar aš vėl grįžau prie pirminio savo tikėjimo, kad šeima – viena didžiausių vertybių. Tik gal nereikia tuoktis vedamiems aistros, vos susipažinus. Santuokoje svarbiausia – pasitikėjimas, draugystė, pagarba, be abejo, aplieta didžiuliu tolerancijos kiekiu.
Ar per tuos metus jausmai dar buvo įsiplieskę?
Na, gal ir buvo (šypsosi)...
Bet jie nebuvo tokie rimti, kad butų baigęsi santuoka?
Nesusiklostė aplinkybės. Kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Vadinasi, viskas dar prieš akis...
Dabar manau, kad šeimą kurti geriausia, kai turi profesiją. Kai susitinka dvi susiformavusios asmenybės.
Taigi ateityje tavęs laukia koks nors vaikinas baltu chalatu...
Argi ne smagu grįžti namo ir pasakoti savo vyrui: „Klausyk, mano ligoniui tachikardija prasidėjo...“ O jis: „Eik, tu? Tam ligoniui?“ Drauge atsiverti jo ligos istoriją... Man atrodo, kad vyro profesija taptų mano antrąja. Kaip galima mylėti žmogų ir nemylėti jo darbo?
Kas tau po skyrybų padėjo auginti dukrą?
Pati auginau... Bet padėjo daug kas, labiausiai, žinoma, mama. O dabar Goda jau eina į antrą klasę. Keletą mėnesių pagyvenau pas mamą, paskui, kai pradėjau dirbti žurnaliste „Respublikoje“, išsinuomojau butą. Tai buvo nelengvas laikas: dirbau, lankiau papildomas biologijos, chemijos pamokas, jos buvo baisiai brangios, o be jų nebūčiau galėjusi išlaikyti stojamųjų į Vilniaus universitetą. Būdavo dienų, kai namuose turėdavome tik duonos, pigiausios dešros. Kai įstojau, darbo nenorėjau mesti, jis man buvo tapęs vienu didžiausių malonumų, miegodavau po porą valandų per parą. Tas laikas mane užgrūdino.
Žmonės, kurie sakydavo: „Kokia tu šauni, ir dirbai, ir mokeisi, ir vaiką auginai“, man atrodydavo riboti. Jei nebūtų buvę žmonių, kurie man padeda, jokia aš čia nebūčiau buvusi šaunuolė. Juk neturėjau, nei kur gyventi, nei pinigų, o kas vaiką būtų pasaugojęs? Didžiuotis tuo? Aš sakau – pasitikėti gyvenimu. Kai juo pasitiki, jis neapvilia.
Dvi tavo knygos – „O, šventasis naivume!“ ir „Stambulo mimoza“ – jau išleistos. Dar viena – „Lūšys vaikščioja vienos“ – parašyta. Tapti rašytoja – juk tai irgi pasirinkimas?
Na, ir koks čia pasirinkimas? Tapti aktore? Tapti rašytoja. Aš valgyti noriu. Nesu iš tų, kurie gyvi vien Biblija. Honoraras už pirmą knygą buvo mažesnis nei tuometinė mano alga. Nereikia nuvertinti materialaus būvio. Pinigai man svarbu, aš noriu matyti save veidrodyje ir jaustis patogiai. Tiesą sakant, už juos viską galima nusipirkti. Laimę – irgi.
Ir kokia suma tu įvertintum savąją?
Vienas milijonierius yra pasakęs: „Tie, kurie sako, kad laimės už pinigus nenusipirksi, tiesiog nežino, kur jos ieškoti.“ Aš nejuokauju. Ir visai nekalbu apie daiktus.
Matai vaikiną gatvėje, išlipantį iš prabangaus džipo, ant rankos žybsi auksinis laikrodis, o tu galvoji: „Štai tas, kuris man gali nupirkti laimę“?
Oi, ne! Tik tu pats. Einu gatve vieną dieną į paskaitas, saulė šviečia, galvoju, visai ir nenoriu į universitetą. Nusipirkčiau dabar puodelį kavos, užsirūkyčiau cigaretę, pažiūrėčiau, kaip antelės Vilnelėj plaukioja... Jėzau, o jei numirsiu rytoj?! Ir neinu aš į tas paskaitas, einu prie Vilnelės. Tai – mano laimė. Ji kainuoja tiek, kiek puodelis kavos popieriniame indelyje. Nelaimingi žmonės ir yra nelaimingi todėl, kad visai nepastebi smulkmenų.
