Būdama advokatė, bylininkė, Rasa Grambaitė-Pusčienė kasdien parašo bent po keliolika, o kartais ir keliasdešimt puslapių pakankamai sudėtingo teisinio teksto. „Džiaugiuosi, kai pakanka įkvėpimo bei laiko ir kitokiam rašymui. O gal čia kaip su kanalų perjunginėjimu? Po kelių rimtų filmų iš eilės turbūt dauguma bent trumpam persijungtų į lengvesnį turinį. Džiaugiuosi, kad man reikiamas turinys visada gimsta lengvai ir su malonumu. Ir ne tik dirbant tiesioginį darbą“, – pasakoja ji.
R.Grambaitė-Pusčienė savo pasakomis dalijasi ir feisbuke, puslapyje „Pasaka prieš miegą“. Ji juokiasi, kad dažnai klientai, netikėtai atradę šią jos švelniąją pusę, nustemba. Būna smagių atsiliepimų. Kartą naujas klientas gražiai paatviravo, sakydamas „Jeigu ji rašo pasakas vaikams, ir jos jiems patinka, – tai ji ir mums puikiai parašys tai, ką reikia. Juk vaikai reiklūs.“ Jeigu advokatas geba įtikinamai dėstyti mintis, yra talentingas rašytojas ir nestokoja kūrybiškumo, neturėtų stebinti, kad jis gali rašyti viską – nuo eilėraščių iki kasacinių skundų, kurie yra savotiškas aukštasis pilotažas teisininko darbe. Apskritai, puikus rašymo stilius yra gero teisininko vizitinė kortelė – Rasa tuo neabejoja.
– Rasa, ką tau reiškia pasakos žanras? Kodėl ir kaip juo susidomėjai?
– Vieni tėveliai mėgsta savo vaikams skaityti pasakas, o aš mėgstu kurti. Ir ne bet kokias, o edukacines – su idėja, su moralu. Tokias, kurias išgirdę vaikai gali gauti pamoką, pakoreguoti savo elgesį.
