O.Plekavičiūtė su M.Serwa vasario 9 dieną viešėjo kino filmo „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ premjeroje Londone.
15min O.Plekavičiūtė pasakojo, kad džiaugiasi galimybe būti viena iš premjeros svečių.
„Į premjerą buvome pakviesti žmogaus, kuris prisidėjo prie filmo kūrimo. Atmosfera užgniaužė kvapą – žygiuoji raudonu kilimu ir jauti tave stebinčius žmones. Žvaigždės fotografuojasi prie sienelės, duoda interviu ir pasirašinėja gerbėjams. Prisimenu, kaip viena moteris tiesiog priėjo ir tiesiai šviesiai paklausė, kas tokia esu. Šiek tiek sutrikau, nes nebuvau pasiruošusi tokiam klausimui. Nusišypsojau ir atsakiau, kuo užsiimu. Pagyrė suknelę ir nuėjo“, – juokėsi O.Plekavičiūtė.
Londone gyvenanti O.Plekavičiūtė papasakojo spalvingą savo gyvenimo istoriją ir kaip jai pavyko užkopti stilistės karjeros laiptais.
Nuo drabužių parduotuvės konsultantės – iki asmeninio įvaizdžio stilistės
„Mano klientės – karjeristės, pasimetusios stiliuje, neturinčios nei laiko, nei noro apsipirkinėti vienos. 80 proc. mano klienčių sudaro tos moterys, kurios savimi nepasitiki dėl antsvorio. Drabužiais maskuojame jų laikomus trūkumus, kuriame stilingus, asmenybę atspindinčius derinius. Būna ir taip, kad klientės pageidauja tik vieno derinio konkrečiam renginiui. Niekada nerenku drabužių, kurie pagal mano skonį atrodo gražūs ir verti dėmesio – su kiekviena kliente dirbu skirtingai pagal jų poreikius, darbą, laisvalaikį ir, ypatingai, kūno tipą. Tuo šis darbas man ir įdomus, kiekviena diena su klientėmis būna vis kitokia. Ateityje noriu sėkmingai vystyti savo verslą ir tobulėti, o dar vėliau įkurti ir savo aksesuarų ar drabužių liniją“, – pasakojo O.Plekavičiūtė.
O kelias į sėkmę buvo nelengvas. Iš pradžių O.Plekavičiūtė dirbo drabužių parduotuvėje konsultante, vėliau buvo paaukštinta. Dėl to reikėjo ne tik nepriekaištingai dirbti, bet ir galvoti apie net smulkiausią savo stiliaus detalę – galbūt kas nors pastebės.
„Baigusi mokyklą, metus dirbau Stella McCartney drabužių parduotuvėje. Tai buvo darbavimosi mados srityje pradžia. Per tą laiką užmezgiau ryšį su klientėmis, kurios pas mane grįždavo ne tik dėl įprasto aptarnavimo, bet ir patarimų, kaip suderinti aprangą, kaip ir kokį makiažą naudoti. Jaučiau, kad jos manimi pasitiki, tad jaučiau didelį malonumą joms žarstyti patarimus“, – pasakojo Olivija.
Ir pastebėjo: „Parduotuvė buvo įsikūrusi Harvey Nichols prekybos centre. Pamenu, kai valgykloje buvau pastebėta asmeninio apsipirkinėjimo skyriaus vadovės. Ji atkreipė dėmesį į mano klasikinį, bet tuo pačiu ir griežtą, išsiskiriantį stilių. Tuomet vilkėjau juodą kombinezono tipo kostiumą, švarką, avėjau šiek tiek aštrius, bet tuo pačiu darbui tinkančius batus. Kadangi darbe turėjome vilkėti tik juodos spalvos drabužius, pertraukų metu visad ant kaklo užsirišdavau spalvotą skarelę – tąsyk buvo geltona su baltomis kaukolėmis. Stovint eilėje prie maisto, ji pagyrė mano stilių ir pakvietė kitą dieną ateiti su ja pasikalbėti.“
Tačiau išsvajoto paaukštinimo Olivijai gauti nepavyko. Galbūt buvo per anksti – juk parduotuvėje dirbo tik kelis mėnesius.
„Labai džiaugiausi, kad buvau pastebėta, nes net nebuvau pagalvojusi apie asmeninio įvaizdžio specialistės darbą. Deja, peržiūrėjusi mano CV ji suprato, kad patirties mados industrijoje dar per mažai, todėl, žinoma, darbo negavau“, – pasakojo O.Plekavičiutė.
Kad ir kaip būtų, šis susitikimas Olivijai tapo lemtingas. Ji suprato, kad ateityje norėtų siekti asmeninės stilistės karjeros.
„Širdyje to labai norėjau, bet pagalvojus apie patarimų dalijimą, pasidarydavo nedrąsu. Po 8 mėnesių Stella McCartney parduotuvės vadybininkė išėjo dirbti kitur ir nebuvo, kas galėtų ją pakeisti. Du mėnesius dirbau jos darbą, o tuomet pasiūlė paaukštinimą vadovauti rankinių ir aksesuarų skyriui. Tačiau tuomet teko rinktis – darbas ar mokslai. Įstojau į savo išsvajotą menų universitetą, mados fakultetą Londone. Žinoma, teko atsisakyti tokios galimybės dėl studijų, nes žinojau, kad darbo visuomet bus, jei tik pati degsiu noru dirbti“, – teigė O.Plekavičiūtė.
Baigusi studijas, Olivija pradėjo vis daugiau gilintis į stilistės darbo specifiką – skaitė teorinę literatūrą, kaip aprengti moteris pagal kūno tipą, odos atspalvį, veido bruožus, domėjosi mados tendencijomis. Atsirado ir pirmoji klientė.
„Tuomet feisbuke parašiau, kad teikiu stilistės paslaugas ir iškart atsirado pirmoji klientė. Prieš susitikdama su ja, jaudinausi iki negalėjimo, nors ji tiksliai žinojo, kokia yra mano darbo patirtis.
Kai susitikome, užvirė adrenalinas ir kaip bitutė laksčiau jai derindama drabužius. Greitai supratau, kad geras stilistas turi turėti akį ir suvokimą kažkur ten giliai, o ne tik vadovautis teorija – jos neužtenka. Taip prasidėjo mano stilistės darbas. Dar dabar esu „šviežia“ stilistė, todėl savo žinias pastoviai tobulinu lankydama trumpus kursus tame pačiame universitete, kuriame studijavau. Vis tik, praktika yra geriausia mokytoja“, – pasakojo O.Plekavičiūtė.
Pažintis su mylimuoju – socialiniame tinkle
„Su Maiklu susipažinome... Juoksitės. Arba sakysit „ką rimtai?“. Per tinderį! Bet istorija buvo romantiška, nesuklyskit. Pusantrų metų jis mane sekė feisbuke ir vis kviesdavo į pirmą pasimatymą. Manęs jis nedomino – atrodė arogantiškas ir per daug pasitikintis savimi. Dabar tai atrodo juokinga, nes be galo žaviuosi jo pasitikėjimu savimi. Jis pastoviai vietoj žinučių man palikdavo balso įrašus, o tokia mada dar nebuvo populiari. Taip pat, užsispyrusiai vis kviesdavo susitikti.
Po ilgo spardymosi sutikau su juo nueiti į pasimatymą. Oi kiek jis daug kalbėjo per tą vakarienę... Pasirodė žavus, bet vis dar abejojau. Nemažai abejonių kėlė ir tai, kad jis yra už mane vyresnis. Po kiek laiko supratau, kad tai yra pliusas partneriui. Po pusės metų trukusių susitikinėjimų, jis mane taip sužavėjo, kad pradėjome draugauti“, – šypsojosi O.Plekavičiūtė.
O kada bus vestuvės? „Jų dar neplanuojame, nors kartais skaniai apie sužadėtuves pajuokaujame. Sakė pasipirš su „Haribo“ žiedu“, – juokėsi Olivija.
Į Lietuvą grįžti neplanuoja
O.Plekavičiūtė pasakojo, kad myli Lietuvą ir priima ją tokia, kokia yra. Ji pasiilgsta šeimos, draugų, tačiau grįžti čia bent jau kol kas neplanuoja, nes karjeros galimybės Londone – daug geresnės.
„Kai baigiau studijas, į gimtinę grįždavau bent kartą į du mėnesius – Lietuvos reikėjo kaip oro. Tačiau dabar grįžinėti pradėjau vis rečiau, tik švenčių metu. Labai norėčiau gyventi šalia mamos, brolio, senelių ir kitų giminių, tačiau dabar mano gyvenimas sukasi čia, Londone. Šiame mieste gyvena ir mano tėtis, todėl jo dėka Londone jaučiuosi kaip namie. Sunku pasakyti, kur gyvensiu ateityje. Nors šeimą norėčiau kurti Lietuvoje, mados industrijoje šioje šalyje aš nei kiek netobulėčiau. Ateitis parodys“, – sakė O.Plekavičiūtė.
Įkvėpimo šaltinis – kelionės
Olivija pasakojo, kad be galo mėgsta keliones. Mergina apkeliavusi gausybę šalių , tarp kurių – Italija, Rusija, Turkija, Prancūzija, Vokietija, JAV, JAE.
Olivijos ir Michaelo tikslas šiais metais – aplankyti kuo daugiau šalių.
„Žadame keliauti po savaitę kiekvieną mėnesį. Norime aplankyti Tokiją, Niujorką, Veneciją, Santoriną. Kitą mėnesį keliausime į Meksiką“, – džiaugėsi O.Plekavičiūtė.
Neseniai Dubajuje su Michaelu viešėjusi O.Plekavičiūtė pasakojo, kad čia gyvenančių žmonių kultūra jai paliko nemalonų įspūdį.
„Po susipažinimo su šia kultūra, aš nuoširdžiai nesuprantu moterų, perėjusių į islamo tikėjimą. Per savaitę susidūriau su keliomis situacijomis, kuomet jaučiau, kad vyrų nesu gerbiama kaip moteris.
Dykumoje leidome laiką su keturračiais. Atėjus metui vakarieniauti, maistas buvo tiekiamas stovykloje, tačiau teko stovėti skirtingose eilėse, nes viena pusė buvo skirta moterims, o kita – vyrams. Pasiimant desertus, priėjau prie stalo ir man jau tiesė lėkštę su maistu. Tačiau staiga pamatė, kad mano vaikinas taip pat priėjo prie stalo ir išsyk man skirtą lėkštę perdavė jam. Abu likome nustebinti. Londone ar net Lietuvoje pirmenybė teikiama moterims. Su liūdėsiu juokavau Michealui, kad jei būčiau arabė, išvykčiau gyventi svetur ir tapčiau feministe, kovodama už moterų teises“, – 15min pasakojo O.Plekavičiūtė.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ premjera Londone: raudonu kilimu žengė ir Olivija Plekavičiūtė
