Kaip tapote „Redirected / Už Lietuvą!“ kūrybinės grupės dalimi?
Gavęs filmo prodiuserių kvietimą ilgai nedvejojęs sutikau prisijungti prie šios komandos. Nors anksčiau teko dirbti televizijos projektuose, kine save išmėginau pirmą kartą. Turbūt dėl to kūrybinis filmo kostiumų dizainerio darbas man pasirodė įdomus ir priimtinas. Tai tapo nauju iššūkiu dėl savo darbo formos bei jo apimties. Manau, man labai pasisekė, jog ne nusprendžiau, o tiesiog pajutau, kad turiu imtis šio projekto.
Pirmą kartą dirbote kino projekte, su kokiais didžiausiai iššūkiais susidūrėte?
Pirmas ir didžiausias iššūkis – kolektyvinis darbas. Visa kino grupė buvo suskirstyta į departamentus, veikiančius pagal aiškias vidines taisykles. Kadangi vadovavau kostiumo departamentui, turėjau sukurti jo darbo tvarką. Dirbome trise – man talkino asistentai Juozas Valenta bei Arūnė Daukantaitė, kurie visuomet buvo kartu. Buvo įdomu kurti sistemą nesivadovaujant jokiais pavyzdžiais ar analogais. Šio principo laikiausi, nes manau, jog kiekvienas kino kūrinys turi savo specifiką, apimtį, tikslus. Kadangi „Redirected / Už Lietuvą!“ režisierius ir prodiuseriai aiškiai ir profesionaliai suformulavo užduotis, tai iš karto pakėlė mūsų darbo ir tikslų kartelę. Vadovavimas kostiumo departamentui tapo iššūkiu ir atsakomybe ne tik už savo darbą. Filmo kūrimas – milžiniška sistema, kurioje negali trukdyti kitų departamentų darbui, priešingai – visų tikslas yra vienas.
Ar manote, kad aktorių apranga yra svarbi tokio filmo kaip „Redirected / Už Lietuvą!“ žiūrovui? Galbūt dėl įtempto filmo siužeto ji daugumos taip ir liko nepastebėta?
Manau, didžiausias komplimentas filmui, yra tai, jog aktorių kostiumai lieka nepastebimi, kadangi jie tik padeda aktorių darbui ir organiškai papildo filmo kūrimo procesą. Nors pradžioje manėme, jog reikėtų rinktis ryškesnį, labiau akį patraukiantį filmo kostiumų stilių, galiausiai nusprendėme, jog net ir atspindėdami šaržuotus filmo herojų charakterius jie pirmiausia turi įtikinti žiūrovą. Matydami, kaip aktoriai pirmąkart pasimatavę tam tikrus drabužius puikiai jaučiasi bei improvizuoja, nusprendėme, jog tai taps pagrindine taisykle renkantis kostiumus – jie turi padėti atsiskleisti personažui, o ne tapti pagrindiniu herojaus akcentu. Kaip išskirtinumą įvardinčiau nebent vaidmenų hierarchiją, nes tokios scenos, kaip Saulės ir Staskos vestuvės arba išskirtinis Vinne Joneso kuriamas personažas reikalavo labai konkrečių ir apibrėžtų kostiumo parinkimo taisyklių.
Likti nepastebėtiems, tačiau padėti atskleisti personažus – ar tokia ir buvo kostiumo departamento vizija?
Diskutuodami su E. Vėlyviu mąstėme apie šaržą bei ironiją, tačiau sutarėme, jog tai neturi tapti komedijos atspindžiu. Galiausiai atspirties tašku kuriant kostiumus tapo tipažai, žmonės, situacijos – jų išskirtinumai, kuriuos kostiumai tik padeda pabrėžti. Kaip ir tapyboje nusprendėme pasirinkti vientisą koloritą, sąmoningai atsisakėme ryškių spalvų. Buvo įvairių bandymų, tačiau galiausiai kiekvieno personažo kostiumas buvo derinamas prie bendro filmo kolorito.
Pagrindinis įkvėpimo šaltinis – kur jo ieškojote?
Kadangi dirbome kūrybinėje grupėje įkvėpimo sėmėmės vieni iš kitų. Ir prodiuserių norai, ir režisieriaus užduotys, ir mūsų pačių tikslai padėjo kurti darbo principus. Svarbiausia buvo mano bei asistentų vizija, jog filmo kostiumai turi būti tik subtilus mūsų estetikos suvokimo atspindys. Kitu atveju, mūsų darbas būtų tapęs nesėkme, nederančia su dailininkų darbu, personažais, netgi filmo lokacijomis, ir neįtikintų žiūrovo. Taigi vadovavomės pagrindiniu principu – konteksto pajautimu ir personažų vaidmeniu filmo kontekste. Tai buvo ypač svarbu dėl itin gausios aktorių komandos, skirtingų jų kuriamų charakterių bei neįtikėtinos filmo dinamikos.
Kaip vyko pačių kostiumų paieška? Ar galėtumėte išskirti filmo personažą, kurio kostiumo kūrimas pareikalavo daugiausia pastangų?
Drabužius pirkome, siuvome, naudojome papildomus asmeninius resursus. „Redirected / Už Lietuvą!“ pasirodo daug skirtingų personažų, drabužių reikėjo ir aktoriams, ir dubleriams. Visgi renkant filmo aprangą skirtingiems personažams nekilo didelių keblumų dėl pačių aktorių geranoriškumo, dauguma jų noriai dėvėjo jiems parinktus kostiumus. Nuostabos sulaukėme tik iš Golden Pole vaidinusios, ryškiausios filmo žvaigždės Vinnie Joneso, kadangi aktorius ne iš karto pritarė savo herojaus kostiumui. Visgi radome sprendimą. Manau, jog aktoriaus pastabos buvo labai naudingos, nes tai paskatino dar nuodugniau, tiksliau, labai apgalvotai vykdyti savo užduotis.
Galbūt darbas „Redirected / Už Lietuvą!“ komandoje įkvėpė idėjų jūsų asmeniniams projektams?
Šis projektas pakeitė požiūrį į komandinį darbą. Kadangi esu dailininkas, dažniausiai esu vienas prieš pasaulį ir prieš objektą. O kolektyviniame darbe daug žmonių, daug sričių, daug specialistų susiburia tam, kad įgyvendintų bendrą tikslą. Man tai buvo labai didelė susikalbėjimo pamoka. Jei tektų dirbti panašiame kino projekte, dabar drąsiai sakyčiau, jog galiu tai daryti. Žinoma, tokio masto užduotys įgyvendinamos tik su komandos pagalba, todėl džiaugiuosi, jog kostiumus filmui kūriau kartu su puikiais asistentais, kurie visuomet buvo šalia ir kantriai padėjo.
Per dvejus metus dirbant prie šio projekto supratau, jog svarbiausia – santykiai su žmonėmis. Kuriant bendrą objektą labai svarbus suvokimas, kokiems žmonėms jis skirtas. Personažas, aplinka ir kontekstas – tai būtini elementai, kurie įtikina žiūrovą tik tuomet, jei yra pristatomi jam organiškai. „Redirected / Už Lietuvą!“ – puiki praktika, kurią galėsiu panaudoti ir kituose žanruose, nes emocija, kuria gyvenau kurdamas filmui dar nesibaigė. Jaučiu, jog tai, ko išmokė kinas, dabar visuomet šalia manęs. Galiu sakyti, jog kinas niekada nesibaigia, tai yra viltis ir pabuvojimas ten, kur nesi. Tai – kūrybinės emocijos epicentras.
