„Kinas yra pramoga. Jei pramogą kuri už privačias lėšas, visada brėži raudoną liniją, kiek pinigų gali išleisti. Istorinį epą būtų galima padaryti labai gerą, tačiau tam reikia daug pinigų, o mūsų biudžetai riboti. Tad ir kuriame komedijas“, – paprastai paaiškina prodiuseris M.Žalėnas.
Apie pinigus kinui, komedijos žanrą, pabodusius aktorius ir X kartos kūrėjus su M.Žalėnu ir K.Gudavičiumi kalbasi Laisvė Radzevičienė.
Esate vieni iš tų, kurie aiškiai turi žiūrovui patinkančio kino receptą. Jūsų komedijos pritraukia daug žiūrovų, kino salių nepalieka mėnesiais, būna, netgi uždirba milijoną. Ar galite tuo receptu pasidalyti?
K.Gudavičius: scenarijus ir dramaturgija. Turi juos žinoti, išmanyti. Scenarijaus nerašome, nes mums taip patinka, naudojame tas pačias taisykles, kaip tai daro kino kūrėjai Holivude. Scenarijus turi griežtą planą, kai jį sužinai, dingsta kino magija, o visi filmai – ar tai būtų Christopherio Nolano „Openheimeris“, ar Gretos Gerwig „Barbė“, tampa vienas į kitą panašūs. Žinoma, „arthousiniam“, nepriklausomam kinui šios taisyklės nėra privalomos, bet jei nori sukviesti žiūrovus į sales, turi juos vesti per šimtą metų gyvuojančią struktūrą, scenarijaus kalnelius ir nuokalnes, gerus, liūdnus įvykius, gėrio ir blogio kovas.
M.Žalėnas: scenarijaus rašymas yra matematika. Tam tikrą minutę nutinka tam tikri dalykai. Ir jei nori kurti ką nors kardinaliai kito, pirmiausia privalai išmokti matematikos.
K.Gudavičius: jeigu nesilaikai taisyklių, esi eksperimentinis menininkas. Pamenu, vos įstoję į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją manėme, kad į Lietuvos kiną atėjome taisyklių laužyti. Tačiau mums buvo mandagiai paaiškinta: pirmiausia išmokite taisykles, o tada galėsite jas laužyti.
Kaip manote, ar lietuvių kūrėjai visada vadovavosi pasaulinėmis kino kūrimo taisyklėmis, ar tai pradėjo daryti naujoji kūrėjų karta, kuriai svarbu, kad filmas būtų ir žiūrimas?
M.Žalėnas: vyresnioji karta, neabejoju, mokėsi žiūrėdama filmus, tam tikra kino mokykla, žinoma, egzistavo, tačiau, pavyzdžiui, scenaristai Lietuvoje net nebuvo rengiami. Scenarijai būdavo rašomi taip, kaip kas sugalvojo, labiau iš jausmo, o ne vadovaujantis pripažintomis scenarijų rašymo taisyklėmis.
K.Gudavičius: baigęs Muzikos ir teatro akademiją daugybės kino kūrimo taisyklių neišmaniau. Jas sužinojau tik pradėjęs kurti filmus. Kai kuri apčiuopiamai, iš jausmo, niekada negali būti tikras, tau pavyks ar nepavyks, paeis filmas ar ne.
Kęstuti, vis dėlto debiutinis tavo filmas „Tarp mūsų, berniukų“ surinko daugiau nei milijoną eurų, o jo starto savaitgalio skaičių iki šiol neperlipo nei vienas lietuviškas filmas. Tai gal jau bent šį tą žinojai?
M.Žalėnas: Kęstas debiutavo su pirktiniu, Lietuvai adaptuotu scenarijumi.
K.Gudavičius: iš tiesų „Tarp mūsų, berniukų“ scenaristai scenarijų filmui sukūrė iš pjesės. Scenarijus buvo pilnas „povandeninių bombų“, ant kurių buvo galima pasimauti, bet mes išlaviravome.
M.Žalėnas: komedijos „Tarp mūsų, mergaičių“ scenarijų taip pat rašėme pjesės pagrindu. Visiškai jo nesuvaldėme, pridarėme struktūros klaidų, o filmas tikrai nepasiekė „Tarp mūsų, berniukų“ sėkmės. Šią komediją pažiūrėjo 101 985 tūkstančiai žiūrovų, kai „Berniukus“ – 202 951.
Beje, šiandien tiek žiūrovų neužtenka, jei nori surinkti milijoną eurų. Bilietų kaina pakilo beveik dvigubai, nors Lietuvoje bilietai į kiną yra vis dar patys pigiausi Europoje.
Ar galite išdėstyti svarbiausius scenarijaus taškus, galinčius lemti filmo sėkmę?
K.Gudavičius: kalbant paprastai, taip: gyvena sau herojus gražiai, su šeima, pavyzdžiui, išleidžia vaikus į mokyklą, – kažkodėl tai nutinka daugelyje filmų, tada nutinka kažkas svarbaus, pavyzdžiui, praneša, kad pasauliui gresia pavojus. Herojus leidžiasi į kelionę, kurioje, žinoma, nutinka daug smagių nuotykių. Filmo vidurys – vienas svarbiausių, čia būtinai paaiškėja, kad gelbėti pasaulį nėra taip lengva, kaip jis galvojo. Nuo šios vietos blogieji pradeda laimėti, taip vyksta iki žemiausio taško, kai herojui, rodos, viskas slysta iš rankų, kažkas būtinai miršta. Kai atrodo, kad jau blogiau būti nebegali, scenarijus tarsi atsispiria nuo dugno ir kyla aukštyn – į finalinę kovą, arčiau finalo, kuris taip pat turi tam tikrą savo struktūrą. Artėjant finalui paaiškėja apgavystė arba tai, kad princesės tuščiame kambaryje nėra. Galiausiai, paskutinė gėrio ir blogio kova. Komedijose gėris visada laimi.
Kai filmas tampa žiūrimas ir žiūrovų pamėgtas, ar pečių neslegia atsakomybė – kokį kitą filmą reikės sukurti, kad sėkmė išliktų?
K. udavičius: kiekvieną kartą, kai pradedi naują projektą, privalai suprasti, kad jis bus kitoks, išskirtinis. Rodos, turėtum verstis per galvą, dar kažkuo nustebinti, – pamatysite, ko nematę, išgirsite, ko negirdėję. Turi suvaldyti tokius norus ir tam reikia bent poros metų, kad atsitrauktum, kad naujai pažvelgtum, kad paieškotum įtraukiančios istorijos ir to, kuo gali būti įdomus, naujas, kitoks.
M.Žalėnas: mes daug kalbėjome apie scenarijų, tačiau filmo sėkmę lemia ne tik jis. Pirmiausia turi atrasti įdomią temą. Jei ji nebus įdomi, net ir geriausias scenarijus nepadės. Dažnai kartoju, kad 30 proc. filmo sėkmės lemia pats filmas, kiti 30 proc. – jo reklamos kampanija, dar 30 proc. – tinkamai parinkta data, o likusius 10 proc. – niekas nežino, kas.
K.Gudavičius: kinas yra iš tų menų, kuriuose susijungia daug meno rūšių – literatūra, vaizdas, muzika, kostiumai, dailė, scenografija, aktoriai. Nėra taip paprasta tokiame lauke veikti ir pasiekti sėkmę.
Esame maža kino rinka, kurioje veikia dar ir asmeninės ambicijos, išankstinės nuostatos. Kiek kartų esu girdėjusi: viskas, nusibodo, tie patys aktoriai, kiek galima – neisiu daugiau lietuviškų filmų žiūrėti. Ir, štai, vėl nutinka stebuklas – antroji „ReEmigrantų“ dalis sutraukė beveik 90 tūkstančių žiūrovų, artėjama prie šimto tūkstančių.
M.Žalėnas: tų, kurie piktinasi, kad kino ekrane mato tuos pačius aktorius, mėgstu klausti, o kodėl jūs nesipiktinate, kai Bradas Pittas kas mėnesį išleidžia du naujus filmus? Arba, kai De Niro vaidina viename, o po savaitės pasirodo kitas filmas su juo? Žmonės nori matyti žinomus veidus. Štai, sukūrėme serialą „Dešimt pasimatymų“, surinkome jaunus aktorius, nematytus veidus, lyg ir linksmas, smagus, juokingas, bet ne toks žiūrimas. Ir, kertu lažybų, būtų kitaip, jei vaidintų Ineta Stasiulytė su Audriumi Bružu.
Lietuviai nori kino su Audriumi, su Giedriumi Savicku, kuris jau seniai yra tapęs komedijos kokybės ženklu. Gal jiems taip lengviau suprasti, ko iš filmo tikėtis ir kad pinigus jie išleis ne veltui.
Los Andželo gatvėse puikūs aktoriai vaidina miniatiūras, atvažiuotų pas mus, būtų tobuli vaidmenų atlikėjai, bet jų režisieriai kažkodėl nesirenka į savo filmus, o ima B.Pittą.
K.Gudavičius: žmogus paprastai renkasi tai, ką žino, nežinomybė jį baugina. Valinsko fenomenas yra puikus pavyzdys: žiūrovai niršta, kaip jis jiems nusibodo, Valinskas sako, ateikite, užleisiu savo vietą, aš jos nelaikau. Tačiau niekas neateina ir užleisti nieko nereikia, o reitingai rodo, kad ir žiūrovų yra.
M.Žalėnas: neseniai skaičiau vieną kino tyrimą apie tai, kodėl pastaruoju metu gaminama tiek daug filmų tęsinių, kodėl dabar eina franšizių – „Vajana“ vienas, „Vajana“ du, „Džokeris“ pirmasis, „Džokeris“ antrasis. Tyrėjų išvada tokia: žiūrovai bijo nusivilti ir eina žiūrėti to, ką gerai žino, kas jiems patiko. Visada gali nusivilti, žinoma, kaip „Džokerio“ tęsiniu, bet būna ir sėkmingų variantų. Juo labiau kai žinai, ką perki. Bružui pinigų negaila, o visiškai nežinomam aktoriui gali ir pagailėti.
K.Gudavičius: pasiūla didžiulė, atsiverti kino repertuarą, filmų daugybė!
M.Žilėnas: šį savaitgalį – net šešios premjeros.
Keičiasi žiūrovų kartos, kino kūrėjų kartos, Bružas sensta, Kirilas Glušajevas – taip pat. Ar naujoji žiūrovų karta turi savų dievukų, ar jie priima, pastebi, mėgsta vyresniuosius aktorius?
M.Žalėnas: savo filmuose mėginame pristatyti naujas žvaigždes – „ReEmigrantuose 2“ taip atsirado turinio kūrėjas ir youtuberis Marius Pocevičius-Munis, kuris tapo viena jų. Tačiau vis tiek filme turi turėti pagrindinę žvaigždę, aplink kurią sudėlioji mažiau spindinčius. Jei filmą nufilmuotume tik su Mariaus chebra, kažin ar jis sulauktų sėkmės. Kęstas, Bružas, aš esame iš X kartos, o ji šiuo metu Lietuvoje – pati didžiausia ir daugiausia uždirbanti.
Tačiau galime kalbėti apie universalią kino kalbą, kuri nepaiso nei sienų, nei amžiaus...
M.Žalėnas: labai norėčiau kada nors sukurti istorinį epą, tikiu, kad tai būtų galima padaryti labai gerai. Bet mes kuriame už privačias lėšas, o rizikuoti privačiomis lėšomis yra rizikinga. Pabandyk pasakyti lenkų kino kūrėjams, kokie yra mūsų biudžetai, tik pečiais patrūkčios. Manau, kad Lietuvoje dar niekas nesukūrė normalaus siaubo filmo, toks filmas taip pat galėtų būti populiarus. Daug tikiuosi iš „Pietinia kronikas“, jau dabar matau, kad filmas rinks pilnas sales. Tame filme, nors aktoriai nėra plačiai žinomi, tema mūsų kartai itin aktuali ir nepaprastai įdomi.
K.Gudavičius: Kmitos knyga taip pat padarė savo, filmui skintis kelius lengviau. Bet ir mūsų komedijos juda į priekį, juose keičiasi žanrai. Pirmosios komedijos buvo labiau kamerinės, o dabar atsiranda kelio ir kelionės motyvai, dirbame prie naujo projekto, kuriame bus detektyvinė linija. Tikrai norime, kad žiūrovui būtų įdomu, kad realybė filmuose prasiplėstų, kad būtų ką atrasti.
Kadaise dirbau su režisieriumi Ričardu Rickevičiumi, humoro meistrais Mindaugu Sėjūnu, Algiu Greitai, Rimantu Šapausku. Toji kompanija, nori nenori, paliko pėdsaką mano humoro suvokime. Man atrodo svarbu pasitelkti kiek kitokį humorą, kalbėti juokingus dalykus rimtu veidu, sumaišyti žanrus ir situacijas.
M.Žalėnas: filmas turi būti kokybiška pramoga. Žiūrovai tai supranta, jie auga, mes – taip pat. Pamenu, prieš dešimt ar dvylika metų „Valentinas vienas“ komediją filmavo su fotoaparatais keturiuose kambariuose. Šiandien tokio filmo žiūrovai jau taip palankiai nebeįvertintų, kaip tada.
K.Gudavičius:a savo komedijas kuria taip, kad jas suprastų amerikiečiai, man, pavyzdžiui, visai nejuokinga žiūrėti komedijas su Adamu Sandleriu, man kur kas juokingiau, kaip lenkai kalba. Nors ir šito, tikiu, latviai nesuprastų. Tokią „ReEmigrantų“ sceną, kokią filmavome Lenkijoje, jie greičiausiai filmuotų Lietuvoje ir jiems tai būtų juokinga.
Ar galite išduoti, kiek reikia turėti pinigų, kad sukurtum gerą, žiūrimą komediją?
M.Žalėnas: reikėtų turėti vidutinės klasės Vilniaus butą.
K.Gudavičius: pradžioje.
M.Žalėnas: mes nuoširdžiai pavydime filmų kūrėjams, kuriuos remia Lietuvos kino centras, jie turi keletą kartų didesnius biudžetus. Kai kurie prodiuseriai, gaunantys LKC finansavimą, už tuos pinigus, kuriuos turime, nė vestuvinio filmo nepradėtų sukti. Mano taisyklė tokia, žinai, kiek gali išleisti, jei negali – tiesiog to projekto nesiimi.
Kęstuti, o kas tau iš to – garbė ir šlovė?
K.Gudavičius: aš lieku už kadro, dirbu savo darbą ir tampu žinomiausiu iš nežinomų režisierių. Nekuriu filmų sau, nes manau, kad filmas sau iš esmės negali būti kuriamas. Energija tarp kūrėjų ir žiūrovų yra labai svarbi.
M.Žalėnas: betgi yra režisierių, kurių filmai surenka vos du tūkstančius žiūrovų. Vadinasi, jiems pačių ambicijos yra svarbesnės už žiūrovą.
K.Gudavičius: galbūt jie renkasi kitą kelią – pristato filmus festivaliuose, garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
O kaip jūsų meninės ambicijos? Gal širdies kampelyje norėtumėte sukurti labai rimtą, visai kitokį filmą?
M.Žalėnas: Lietuvos kino lauke egzistuoja tokia juokinga, bet ir graudi problema: jei pradedi kurti komercinius filmus, kino bendruomenė tave padaro raupsuotuoju. Gal tik Emiliui Vėlyviui pavyko išsikovoti savo vietą. „Štampai“ itin stiprūs – Bružas labai blogas aktorius, nes vaidina komedijose, Stasiulytė prasta, nes kuria komedijų personažus. Su Tadu Vidmantu prašėme vienam jo kino filmui paramos, tai viena ekspertė pasakė: „Bet tai bus labai žiūroviškas filmas.“ Tarsi tai lemtų filmo kokybę.
K.Gudavičius: be jokios abejonės, dar bus visokių filmų. Juk iki penkiasdešimties dar esi jaunasis menininkas (šypsosi). Kai ateis laikas, sukursime vaidybinį filmą ir už šimtą milijonų. Tiesa, dirbtinis intelektas sparčiai vystosi. Po kelerių metų visa kino industrija gali pasikeisti neatpažįstamai. Blogai tai ar gerai – laikas parodys. Tačiau, kol žmonės – žiūrovai norės pamatyti istorijas, norės būti paliesti kino ekrane matomo kūrinio, tol žmonės – kūrėjai turės ką veikti.
