6-16 metų kūrybinių dirbtuvių dalyviai iš pradžių molį minkė nedrąsiai. Tačiau kuo toliau, tuo užsiėmimų nuotaika tapo giedresne, o kūrybiniai sprendimai – įdomesni. Po darbingo pirmadienio ant stalo buvo išdėliotas visas keraminis miestelis ir jo gyventojai. Anot N. Marčėnaitės, nuoširdžios vaikų ir paauglių šypsenos – maloniausias įvertinimas.
VšĮ „Verslas ar menas“ vadovės Eglės Jokužytės teigimu, šiandien dalyvių planuojami užbaigti darbeliai išdžiūvę keliaus į Panevėžio įmonę „Midenė“ – čia jie bus išdegti krosnyse. Šią kolekciją papildys Panevėžyje ir Vilniuje rengiamų analogiškų užsiėmimų metu gimsiantys kūriniai. Projekto parodos, kurių pirmoji gegužės 29–birželio 14 d. vyks Klaipėdos prekybos centre „Herkaus galerija“, taip pat aplankys visus tris miestus.
Beje, rugsėjį Vilniuje planuojamos antrosios ciklo parodos metu greta jaunųjų autorių sukurtų darbų savuosius eksponuos ir keramikė N. Marčėnaitė, daugelį metų puoselėjanti liečiamų skulptūrų parodos sumanymą. Įgyvendinti jį paskatino virtinė patirčių ir sutapimų.
„Kartą dalyvaudama miesto šventėje eksponavau savo skulptūrą, moterį triušės galva. Dauguma pro šalį ėjusių vaikų vis tiesdavosi paliesti jos krūtis, o susigėdusios mamos pagaudavo už rankos – girdi, negalima, nors vis kartodavau, kad leistų. Ir pati nesyk esu patyrusi norą pačiupinėti parodoje pristatomą skulptūrą, tačiau tiek mažiesiems, tiek suaugusiesiems tenka paisyti draudimų liesti eksponatus. Be to, mūsų šalies muziejuose ir galerijose informacija Brailio raštu bei neregiams skirti eksponatų sumažinti maketai, kuriuos galima liesti, tebėra retenybė“, – priminė menininkė.
Sulaukusi prašymo priimti į savo puodelių marginimo dirbtuves neregį berniuką, N. Marčėnaitė ir pati trumpam sutriko – juk mažasis svečias nematys spalvų. Pamąsčiusi sumanė pritaikyti reljefinius dažus, pasinagrinėjo Brailio raštą. O tuomet iš E. Jokužytės sulaukė kvietimo į pernai VšĮ „Verslas ar menas“ įgyvendinto projekto „Kvapų pasaulis neregiams“ parodą. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad abiejų moterų galvose sukosi mintys apie pagalbą neregiams bei silpnaregiams vaikams sudarant sąlygas išreikšti save per lytėjimą ir atskleisti savo pasaulio matymą kuriant skulptūras.
Standartinis visų žmogaus pojūčių rinkinys nereiškia išskirtinio talento, o kurio nors iš jų stoka neapriboja kūrybos poreikio ir polėkio. „Pamačiau, ką piešia neregys vaikas – taigi visiškai tą patį, ką ir matantis: saulę, namuką, nors jų pavidalą tik įsivaizduoja. Tiesa, neregiui funkcionalus namas reiškia ką kita nei matančiam. Jam neaktualūs dideli šviesūs langai, tačiau svarbu baldų kiekis ir išdėstymas erdvėje, slenksčių bei durų skaičius. Akli vaikai tap pat prašo apžiūrėti vieną ar kitą objektą, tačiau jų kalba tai reiškia, kad norėtų jį paliesti – skirtingais būdais pažįstame tą patį pasaulį“, – akcentavo menininkė.
Anot projekto iniciatorių, drauge jis yra proga gvildenti jautrių socialinių grupių atskirtumo problemą. Šio projekto akiratyje yra neregiai bei globos namuose augantys vaikai – šie taip pat yra atskirti nuo kitų aplinkybių valia neturėdami svarbiausių gyvenimo žmonių.
„Tai – vos du pavyzdžiai, kai kitoniškumas tampa pagrindu atriboti ir atsiriboti. Nepažinodami žmonių, kurie kuo nors nuo mūsų skiriasi, neturėdami bendravimo su jais įgūdžių, ugdomės baimę, nenatūralias reakcijas ir dar labiau vieni nuo kitų tolstame. Tikiu, kad keldami šias temas po žingsnelį judame į priekį naikindami stereotipus bei abejones“, – teigė projekto „Matau pasaulį kitaip“ organizatorė E. Jokužytė, kuri per pastaruosius metus yra įgyvendinusi nemažai socialinių projektų, skirtų neregių ir silpnaregių integracijai bei visuomenės supratimo ugdymui.