Su broliais menininkais Algirdu ir Remigijumi Gataveckais kalbėjausi labai liūdną dieną. Dieną, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Visuomeniški dvyniai, neabejingi įvairioms socialinėms ir politinėms krizėms, neutralūs neliko ir šių sukrečiančių įvykių atžvilgiu. Algirdas ir Remigijus pripažino, kad tokios nelaimės akivaizdoje nublanksta ne tik šventės, bet ir visos anksčiau slėgusios problemos.
Šis portalo Žmonės.lt interviu, rengtas A. ir R.Gataveckų gimtadienio proga – kiek kitoks. Jame daugiau rimties ir susikaupimo, tačiau kartu – ir svarbių prisiminimų, asmeninių džiaugsmų ir, žinoma, vilties.
– Algirdai ir Remigijau, ši diena – skausminga, sunki ir nerami mums visiems. Kaip jaučiatės – sukrėsti, nerimastingi ar visgi stengiatės išlikti ramūs?
Remigijus: Labai neramiai. 2019 m., kai dar buvo galima keliauti, mudu su žmona Evelina atsitiktinai radome pigius lėktuvo bilietus į Charkovą. Buvome apsilankę tiek Lvove, tiek Kijeve ir matėme, kad tai – labai vakarietiški miestai, besilygiuojantys į Europos Sąjungą. Mums kilo klausimas, kaip žmonės gyvena Charkove?
Daug ko nesitikėjome, nes tai – sovietinis milijoninis miestas, kuriame nėra daug lankomų objektų. Pasirodė, kad jis – labai patriotiškas, o jame gyvena vakarus palaikantys žmonės. Jie jautė įtampą, o pačiame mieste, kaip ir Kijeve, buvo iškabinta labai daug žuvusių karių nuotraukų.
Be to, nemažai tenykščių gyventojų yra buvę Lietuvoje, todėl mus pasitiko su džiaugsmu, laikė artimais draugais, buvo labai nuoširdūs ir rūpinosi mūsų viešnage. Jie sakė: „Jums pasisekė, nes priklausote NATO. Jei jus pultų, duotumėte jiems į dūdą“. Taigi, kai ryte atsikėliau ir sužinojau, kad Rusija puola Ukrainą, o tarp bombarduojamų miestų yra ir Charkovas, sureagavau labai jautriai ir iškart prisiminiau tuos gerus žmones. Su žmona pajutome didžiulį pykti ir nusivylimą.
Algirdas: Man atrodo, kad tai liečia kiekvieną žmogų, kuris yra prieš smurtą, neteisybę, prieš bet kokią okupaciją, o ypač – tokią naglą. Didelė rusų karvė, kurios žemės – neprižiūrėtos, ateina ir primeta savo požiūrį, Ji lipa ant galvos Ukrainai, bet spjauna į veidą visam pasauliui.
Rusija – didelė nusikaltėlė ir tai labai erzina. Putinas – nestabilus ir sunkiai prognozuojamas, tad šiek tiek neramu, kad jo kelyje gali pasipainioti ir Baltijos šalys. Vis tik gerai, kad esame NATO nariai, tad galime jaustis saugesni nei bet kada anksčiau.
– Akivaizdu, kad karinė Rusijos invazija į Ukrainą jus labai palietė. Ar tokiame kontekste įmanoma laukti ir džiaugtis gimtadienio švente?
Algirdas: Apie gimimo dieną daug negalvoju, nes šita situacija nustelbia visas likusias problemas. Viskas atrodo mažiau svarbu. Net paveikslas, kurį tapiau visą naktį, nebėra toks įdomus. Anksti ryte dar nebuvo pradėję šaudyti, galvojau eiti miegoti, bet atsikeliu ir pamatau žinutę – puola Ukrainą. Man buvo šokas.
Remigijus: Pridursiu – karas nustelbia ir šventes, tad taip pat apie tai dar nemąsčiau. Mes turime tokį draugą Paulių, gimusį tą pačią dieną. Gimtadienius visada minėdavome kartu, tad jis apie sutikimą galvojo ir šiemet, tačiau dabar per daug nesuku galvos.
Anksčiau, žinoma, švęsdavome. Paskutinį kartą gimtadienį minėjome prieš dvejus metus, kol nebuvo prasidėjusi pandemija. Atšventėme labai smagiai, bet šiuo atveju nekalbame apie alkoholį – linksma buvo ir be jo. Susitikome su artimiausiais draugais, žaidėme stalo žaidimais ir dalijomės gera nuotaika.
Algirdas: Bičiuliams sakydavome – nereikia dovanų, bet jie vis tiek ką nors atnešdavo. Per patį pandemijos įkarštį Karolis, vienas geriausių mūsų draugų, padarė didžiulę staigmeną.
Remigijus: Jis mums paskambino ir pasakė, kad prie durų tiek man, tiek Algirdui, tiek minėtam draugai Pauliui yra palikęs po gražiai supakuotą dovaną. Draugai – didžiausias turtas, be kurių gimtadienis – ne šventė.
– Jūsų socialiniuose tinkluose gausu įrašų, kuriais išreiškiate palaikymą agresyvaus priešo puolamai Ukrainai. Vis tik aktyvūs socialinėje erdvėje esate jau seniai, dažnai pasisakote įvairiais politiniais ir socialiniais klausimais. Ar tokie visuomeniški buvote visuomet, ar įsitraukėte palaipsniui?
Algirdas: Pamažu. Kurį laiką politika nesidomėjome, bet buvome labai aktyvūs žmogaus teisių srityje. Labai palaikėme atstumtuosius ir stereotipų – rasės, lyties, religijos, tautybės – veikiamus žmones. Mums labai nepatiko, kad iš jų yra tyčiojamasi, taigi ties tuo daugiausiai ir dirbome.
Ilgainiui tai išsišakojo į kitas sferas – ėmėme domėtis politika ir įvairiais įvykiais. Tai jaudina, kelia įtampą, todėl negalime kažko nepakomentuoti. Dar nemoku atsipalaiduoti – kai parašau, negaliu nereaguoti į komentarus. Reiktų to išmokti, nes ginčijimasis reikalauja daug energijos.
Vis tik bandome diskutuoti tolerantiškai ir paaiškinti, kodėl taip galvojame. Reikia šviesti visuomenę, ypač koronaviruso klausimais. Suprantame, kad tai riboja kai kurių žmonių laisves, tad kyla diskusiją, tačiau reikia galvoti ne tik apie savo gerbūvį, bet ir visų sveikatą. Tokioje situacijoje svarbiausias turėtų būti ne „aš“, o „mes“ – valstybė ir pasaulis. Neturėtume diktuoti savo sąlygų, nes nuo pandemijos nukentėjo visi. Man iki šiol tenka dorotis su koronaviruso sukeltais sunkumais, tačiau tikiu, kad daug blogiau yra tiems žmonėms, kurie ligoninėse kovoja dėl savo gyvybės.
Remigijus: Kai Lietuvos prezidentė buvo Dalia Grybauskaitė, tapome kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriais. Daug išmokome ir iš prezidentės, ir iš patarėjų. Be to, daug bendravome su draugais medikais, girdėjome jų poziciją, taliausiai įsisukome į įvairias diskusijas ir negalėjome nereaguoti į įvykius Lietuvoje.
Algirdas: Prezidentė – mūsų autoritetas. Labai žavimės jos profesionalumu ir gebėjimu reaguoti į žmones, kurie yra labai destruktyvūs mūsų valstybei. Mes apakę, kaip strategiškai ji sugeba mąstyti ir išlaikyti tvirtą poziciją. Ji – kosmosas, žinoma, gerąja prasme.
– Jūsų darbų sąraše – ne vienas labdaringas projektas, skleidęs aktualią socialinę žinutę. Ar neplanuojate kažko kurti šiuo metu, kai Lietuvoje ir pasaulyje – labai daug chaoso ir neramumų?
Remigijus: Yra vienas naujas projektas, kuris turėtų startuotų po mėnesio. Tai – stipresnė senos akcijos tąsa. Šis projektas daugiausiai padeda dienos centrams, o jie labai padeda spręsti vaikų globos namų problemas. Prie šio labdaringo darbo prisideda šešių dizainerių grupė. Džiaugiamės, kad mūsų draugai sutinka dirbti už dyką, nes daug kas to nedarytų.
Kitas projektas, ties kuriuo šiuo metu dirbame – berniuko piešinys. Piešiu jį mažiausiai penkis metus ir dar nežinia kiek piešiu, nes jis – didelis ir labai detalus. Taip pat vedame daug seminarų, kurių metu stengiamės įkvėpti šeimose augančius globotinius ir globos namuose augančius vaikus. Į mus kreipiasi dėl daugybės dalykų, tad padedame, kada tik galime. Nesame atsukę nugaros. Tai suvalgo daug laiko, bet mes jo neskaičiuojame. Kai nori, randi laiko, kai nenori – randi priežasčių.
Algirdas: Kai kas nors pasako „Aš negaliu“, tampa akivaizdu, kad yra dalykų, kurie jam svarbesni.
– Dalį jūsų laiko užima ir kita veikla – breikas. Buvote profesionalūs šokėjai, vėliau – breiko turnyrų teisėjai, netikėtą pasirodymą surengėte iš šių metų muzikos apdovanojimuose M.A.M.A. Šokis buvo planuotas?
Algirdas: Samas parodė, kaip mums reiks įeiti ir pasakė, kad paleis gerą oldschoolinį breikovą gabalą ir, jei norėsime, galėsime parodyti savo talentus. Skelbiant nominaciją teksto nebuvome paruošę, tad jis pasiūlė tiesiog džiazuoti. Tai ir džiazavome – viską darėme ekspromtu. Pagalvojau: „Nu senuk, tik nesulūžk“.
Remigijus: Septynerius metus buvau nešokęs, tad galvojau, kad judesių nepadarysiu. Mes anksčiau šokdavome žymiai žymiai geriau.
Algirdas: Aišku, reikšmės turėjo tai, kad pristatėme hip-hopo muzikos kategorijos nominantus. Hip-hopas – gatvės reikalas, tai galėjome padurniuoti ir panaudoti naglesnį žargoną. Kitu atveju gal nebūtume sau to leidę.
– Remigijau, jūs praėjusiais metais tapote tėčiu – su žmona susilaukėte sūnaus. Vaikučio priežiūra reikalauja laiko?
Remigijus: Kamiliukui reikia ir norisi skirti daug dėmesio. Jeigu jo nepamatau pusdienį, grįžtu labai pasiilgęs, čiūčiuoju ir čiūčiuoju. Jis labai daug vartosi, aš irgi raginu jį sportuoti.
Algirdas: Sūnėnu labai patenkintas ir aš. Sakau, kad jis bus prezidentas ar kitas labai svarbus žmogus. Kai paaugs, domėsimės kultūra, lankysime parodas.
Remigijus: Mūsų berniukas labai mėgsta meną ir žiūri į paveikslus, nori juos paliesti ir apčiuopti faktūras. Nuo vieno Norvegijos peizažo, kurį esu padovanojęs žmonai, jis negali atitraukti akių. Atrodo, lyg būtų transe.
