Po Vilniuje vykusio svarbaus Daviso taurės turnyro mačo, kuriame nugalėjote britus, tautiečiai jus nešiojo ant rankų ir vadino didvyriais. Taip ir jaučiatės?
Trumpai pabuvome didvyriais... Iš tiesų nėra taip ypatinga: britai atsivežė tokią komandą, kuriai pralaimėti būtų buvę nepatogu. Jei jie būtų atsivežę trečiąją pasaulio raketę Andy Murray, ko gero, būtume gavę į kaulus. O dabar Berankio reitingas – aukščiausias iš visų, tai ko čia stebėtis, kad laimėjome? Stebuklas tik tas, kad britų biudžetas – penkiasdešimt penki milijonai svarų, o mūsų – šimtas tūkstančių litų, ir vis tiek šį tą sugebame. Bet jei niekas nepasikeis, mūsų misija tuo stebuklu ir baigsis. Reikia įsteigti nacionalinę teniso akademiją, sukurti jos finansavimo sistemą, reikia, kad pasikeistų Vyriausybės požiūris... Be abejo, norėčiau, kad būtų remiami geriausi sportininkai.
Po laimėto turnyro ilgokai užsibuvote Lietuvoje – juk judviem su Ričardu tai neįprasta?
Ričardui buvo padaryta nosies operacija, todėl dabar tenka sveikti. Jam pakoregavo nosies pertvarą, nes jau darėsi sunku kvėpuoti. Nuo balandžio pradėsime sportuoti, važiuosime treniruotis į Barseloną, iš ten – į Graikiją. Europoje būsime iki liepos, kol baigsis Daviso taurės varžybos.
Visuomet taip zujate po pasaulį?
Rudenį ir žiemą praleidžiame Amerikoje, o pavasarį parskrendame į Europą. Vis ieškome, kur šilčiau... Bet namai – Vilniuje. Ir kaime Ukmergės rajone – tėvų žemėje turiu gražią sodybą. Kai grįžtu į Lietuvą, dažniausiai gyvenu ten: ramu, žmonių aplink nėra, pirtis kūrenasi... Bičių auginti kol kas nemoku, bet gal tėvas išmokys. Miestas manęs netraukia: tiek prisibūnu niujorkuose, majamiuose, dubajuose, kad jau sotus.
Amerikos nevadinate namais?
Ne, nors ten praleidžiu daugiau laiko nei Lietuvoje. Iš tiesų daugiausia jo praleidžiu lėktuvuose ir turnyruose... Turiu pasiūlymų dirbti Amerikoje su profesionaliais tenisininkais, bet nenoriu – man ir su Ričardu gerai. Mudu turime tikslą, kurį reikia pasiekti: patekti į pasaulio teniso elitą. Ką pradėjome, tą reikia pabaigti.
Šimtas devyniasdešimt penktoji vieta pasaulio ATP reitinge dar nėra elitas?
Tik puselitis. Reikėtų patekti į penkiasdešimtuką... Jis tam turi visas galimybes. Aukščiausią lygį Ričardas turėtų pasiekti per ateinančius dvejus metus. Jam tik devyniolika, o geriausiai pasaulio raketei Roger Federeriui – dvidešimt aštuoneri. Tad mes dar turime laiko.
Miestas manęs netraukia: tiek prisibūnu niujorkuose, majamiuose, dubajuose, kad jau sotus.
Vadinasi, dar dešimt metų jūs gyvensite gerai. O paskui jau imsitės amerikiečių?
Ne, nebesiimsiu (šypsosi). Užteks... Padėsiu sūnui Arūnui – jis pasekė mano pėdomis, treniruoja gerus sportininkus. Auginsiu bites, anūką Arną... Sukurti antro Berankio jau turbūt nebenorėčiau – per sunku.
Gal po laimėto turnyro Lietuvoje padaugėjo Ričardo Berankio rėmėjų?
Berankis turi privačių rėmėjų, bet kol kas jie visi – ne Lietuvoje. Tačiau lietuviai jau pradeda tuo domėtis. Po Daviso situacija iš tiesų pasitaisė, vis daugiau atsiranda plojančių per petį ir sakančių: „Darom ką nors.“ Kaip tik susitinku su keletu verslininkų, jie žada pradėti remti.
Ar prieš dvidešimt metų, dirbdamas treneriu Šiauliuose, įsivaizdavote, kur tai nuves?
Mano karjera prasidėjo būtent ten. Iki tol žaidžiau tenisą Elektrėnuose, dar – dirbau vokiečių kalbos mokytoju viename kaime, kad į armiją neimtų. Šiauliuose pastatė vasaros teniso kortus, ieškojo trenerių, ir susigundžiau: buvau jaunas treneriūkštis, o ten davė butą, paskyrą mašinai, bet svarbiausia – žinojau, kad bus pastatyti uždari teniso kortai, kokių Lietuvoje dar nebuvo. Iki 1992–ųjų dirbau treneriu, paskui trylika metų – teniso mokyklos direktoriumi. Berankio į priekį tikrai nebūčiau prastūmęs, jei nebūčiau buvęs direktorius... Turėjau laiko ir pats tobulėti – begalę knygų perskaičiau, seminarų išklausiau. Tačiau biudžetinio darbo atsikandau visiems laikams. Iš ten išėjęs, su Ričardu leidausi keliauti po pasaulį.
Kai Berankis atvažiavo treniruotis į Šiaulius, tapote jam antruoju tėvu?
Iš esmės – taip. Netyčia pamačiau jį per televizorių, kai buvo trejų: jau tada buvo išskirtinis. Pasiėmiau jį, kai jam sukako dešimt. Iš pradžių Ričardas gyveno teniso mokyklos bendrabutyje, paskui – mano namuose. Tapo šeimos nariu, su mano sūnumis puikiai sutarė. Žmona Vida neprieštaravo: koks skirtumas, keturiems ar penkiems valgį ruošti?.. Jo tėvai labai geri, kas savaitgalį atvažiuodavo aplankyti, mama vis apsiverkdavo – nelengva buvo palikti mažiuką su tokiu despotu kaip aš...
Jis irgi apsiverkdavo?
Ne – jis buvo ryžtingas. Per tiek metų nėsyk nesame susipykę. Kiekvienas ambicingas treneris siekia, kad jo auklėtinis patektų į pasaulio geriausiųjų šimtuką: tam jį ir lipdžiau nuo vaikystės. Tiksliai numačiau jo karjerą: kol kas viskas išsipildė.
Kada Lietuvos kortai Berankiui tapo per ankšti?
Kai jam sukako keturiolika, laimėjo Rytų Europos čempionatą, vėliau „Masters“ čempionatą Europoje. Paskui vyko pasaulio čempionatas Amerikoje. Prieš išvažiuojant susirinko daugybė žurnalistų, ir drąsiai pareiškiau: „Mes važiuojame laimėti.“ Įsivaizduojate, kas darėsi, kai iš tiesų laimėjome?.. Fotografavo kaip kokias žvaigždes... Pozavome patenkinti! O paskui gavome iškart penkis pasiūlymus pasirašyti gerus piniginius kontraktus. Pasirašėme su amerikiečiais, iki šiol su jais bendraujame. Ten pradėjome treniruotis vienoje geriausių pasaulio teniso akademijų – nemokamai.
Kuo jums patinka Amerika – be to, kad ten gera treniruotis ir yra disneilendas?
Beje, su Ričardu apsilankėme ir disneilende – kai jis tapo pasaulio „Masters“ čempionu, nuvažiavome porai dienų (šypsosi). Amerika mums patinka, nes ten jaučiamės laisvi. Europoje viskas vyksta pagal taisykles, o ten gali daryti ką nori. Iš Lietuvos paprastai išvažiuoju pavargęs ir nervingas, nes kažkas pavydi, kaišioja pagalius į ratus, skaičiuoja svetimus pinigus, prirašo nesąmonių laikraščiuose... Saviškiams mes vis blogi. O Amerikoje galime ramiai dirbti. Be to, ilgiau užsibuvęs Lietuvoje pradedu jausti, kad trūksta adrenalino – čia per ramu.
Jums reikėtų iššokti kokiu parašiutu...
Kad nelabai aš šokėjas. Kai sūnus žuvo, Šiauliuose vyko paminėjimas, o kitą dieną išskridome į Ameriką. Būsena buvo žiauriai sunki, ir draugai pasiūlė šuolį parašiutu. Aš bijau aukščio, todėl atsisakiau. O žmona iššoko. Tas kritimas iš aukštybių tarsi suteikė impulsą gyventi toliau.
Skausmas dėl žūties išlieka visam laikui?..
Absoliučiai. Dar nebuvo dienos, kad neprisiminčiau Aivaro. Treniravau jį nuo mažens – buvo labai gabus, bet vėliau vis dėlto nusprendėme, kad jam reikia stoti į universitetą Amerikoje. Gavo stipendiją, toliau žaidė tenisą, buvo Lynno universiteto pirmoji raketė. Po universiteto jo, kaip tenisininko, karjera būtų pasibaigusi – ruošėsi būti verslininku. Bet lemtis susiklostė kitaip – nieko nepadarysi... Jau beveik penkeri metai praėjo. Ričardas labai padėjo, visą laiką buvo su manimi. Ir marčios nėštumas padėjo atsigauti.
Nebuvo minčių anūko pavadinti Aivaru?
Sūnus to norėjo, bet mudu su žmona paprieštaravome. Iki šiol negalime užmigti, žvakė prie nuotraukos dega, o jei dar nuolat girdėtume sūnaus vardą... Įtampą bandžiau sklaidyti daug treniruodamasis su Ričardu – taip užsimiršdavau. Nervai buvo pašliję, bet kokia smulkmena išvesdavo iš pusiausvyros. Tai truko kelis mėnesius, o paskui pradėjo slūgti. Įtikinau save, kad jis nežuvęs, tik išvažiavęs kažkur... Ričardas ant kaklo nešioja Aivaro žiedą, ir abu esame pasidarę japoniškas tatuiruotes: jos reiškia raides „A“ ir „I“, o japoniškai tai – „meilė“. Po sūnaus žūties pats maloniausias įvykis mano gyvenime buvo anūko Arno gimimas.
Esate jaunas senelis...
Anūkas manęs nevadina seneliu – vadina Remiu. Jam gimus pasijutau laimingiausias žmogus. Anūkas jau dabar auga mano draugu. Turiu tikslų su juo...
Iš Lietuvos paprastai išvažiuoju pavargęs ir nervingas, nes kažkas pavydi, kaišioja pagalius į ratus, skaičiuoja svetimus pinigus, prirašo nesąmonių laikraščiuose... Saviškiams mes vis blogi. O Amerikoje galime ramiai dirbti.
Vėl tenisas?
Ne... Užtenka. Išmokysiu jį žaisti, bet profesionalo nedarysiu. Matysime, kokie bus jo gabumai. Jau dabar išryškėjo gabumas vairuoti: būdamas pustrečių metų, elektrinį keturratį atbulas pastatydavo į bet kokią vietą. Ir muzikai gabus. Matysime, ką norės pasirinkti.
Jūsų žmonai turėtų būti nelengva?
Kita žmona jau seniai būtų palikusi (juokiasi). Į namus grįžtu kaip svečias. Bet kadangi namie nebūnu, žmonai nėra ką ir palikti. Kita vertus, gal būtent kelionės padeda išsaugoti santuoką?.. Ir nelaimė mus labai suartino. Žinau, bendraamžiai dažnai nubėga paskui kokias dvidešimtmetes, bet ką tai duoda? Ir kiek taip lakstysi?.. Karjeros kelias svarbus, bet jis turi eiti greta kito, svarbiausio, kelio – šeimos.
Ką veikia jūsų žmona?
Dirbo vokiečių kalbos mokytoja mokykloje, dėstė universitete, bet po sūnaus žūties nusprendėme, kad jai gana dirbti. Dabar rūpinasi namais, viešėdama Lietuvoje prižiūri sodybą, anūką. Grožio salonuose nesilanko: ji labai natūralus žmogus, salonais jos nesuviliosi. Kredito kortelių parduotuvėse irgi neištaško (šypsosi). Jei turi noro, drauge su mumis važiuoja į turnyrus, bet greitai pabosta iš vieno viešbučio į kitą kraustytis...
Yra tekę gyventi labai įspūdinguose viešbučiuose?
Kuo didesnes pergales pasieki, tuo geresnėse vietose vyksta turnyrai. Ten smagu: organizatoriai priima kaip princus, duoda automobilius, apgyvendina ekstra klasės viešbučiuose. Kai 2007–aisiais Ričardas laimėjo Amerikos atvirąjį čempionatą, gyvenome labai ištaigingame viešbutyje Niujorko centre, prie Penktosios aveniu. Dubajuje pas Federerį irgi buvo prašmatnu: dviese gyvenome apartamentuose su penkiais miegamaisiais ir penkiomis voniomis. Rytais net neidavome vienas pas kitą labintis – telefonu susiskambindavome... Atrodo – tuštybė, bet iš tiesų sportininkui svarbu kur gyventi – motelyje ar penkių žvaigždučių viešbutyje. Geruose viešbučiuose yra sporto salės, pirtys, baseinai, o bloguose erzina triukšmas, nepatogumai. Kažkada yra tekę apsistoti motelyje Majamio meksikiečių kvartale – taip buvo pigiau... Bet kai sportininko reitingas pakyla, organizatoriai viskuo rūpinasi – nieko nereikia pačiam ieškoti, viskas būna padėta ant lėkštutės. Jei praloši – susimoki pats, jei laimi – sumoka jie. Gerame viešbutyje ir maistas geras: apsinuodiję esame tik kartą Maroke, labai seniai. Maistui mes nesame išrankūs, tik pasisaugome, pavyzdžiui, gruzdintų bulvyčių. Ričardas mėgsta „McDonald’s“, bet tai leidžia sau tik po to, kai laimi turnyrą. Tai būna kaip prizas (juokiasi).
Kas judu laiko kartu: bendra istorija, kartu patirti skausmai ir džiaugsmai? Jei Berankis norėtų – ar galėtų pasirinkti kitą trenerį?
Bendri džiaugsmai ir skausmai mus labai susiejo. Dar mus sieja visiškai sutampantys biolaukai. Labai tinkame vienas kitam: jis – ramus, aš – ekspresyvus. Bet daug kartų jam sakiau, ir jis tai puikiai žino: kai pajus, kad aš jam nebegaliu duoti, ko reikia, iškart surasiu kitą trenerį. Sykį jau buvome tai padarę: prieš keletą metų jaučiausi pervargęs, suradome neblogą trenerį... Bet nieko iš to neišėjo – tik nuostolis. Ir turėjau grįžti. Man užtenka vien akį užmesti, ir žinau, ko Ričardui reikia bet kuriuo paros ar gyvenimo momentu: būtent tada jam tai ir pasiūlau. Kol mums viskas einasi gerai, kam ką nors keisti? Bet jei reikės – tikrai surasiu naują trenerį.
Tačiau kaip turėtų būti skaudu, jei jis, patekęs į penkiasdešimtuką, sumanytų jus pakeisti ir imtųsi ieškoti naujo trenerio...
Na, jis man niekada nepasakys: „Eik šalin.“ Jei aš jo ir nebetreniruosiu, vis tiek būsiu šalia, toliau užsiimsiu vadyba. Dėl savo ateities esu ramus: pensiją man mokės valstybė (šypsosi), bet ir kontraktas su Berankiu liks galioti. Aštuonių šimtų litų pensijos man, žinoma, neužtektų, bet kas žino tą gyvenimą – kartais jis pakrypsta taip, kaip žmogus visai nesitiki. Jei Berankis nusilaužtų ranką, tektų gyventi iš to, ką iki šiol uždirbau – tuomet su kastuvėliu važiuočiau į savo sodybą sodinti braškių... Bet labai tikiuosi, kad taip nenutiks.
Ar rūpinatės ir Berankio meilės reikalais? Turite tam specialią strategiją?
Neturiu (šypsosi). Kol kas jis prioritetą skiria tenisui, tad aš ramus.
Ar čia irgi galioja taisyklė: tam tikru metu auklėtiniui pasiūlyti tai, ko reikia?.. Lėkštę maisto, stiklinę vandens, merginą?..
Ne, merginos įsiūlyti nereikia (juokiasi). Turi jis tų panelių, tik bėdų dėl to kol kas nebuvo. Bet dabar, kai jau ilgokai užsibuvome Lietuvoje, ką ten žinai, kaip bus... Jei rimtai įklimps – reikės ką nors daryti!
