Kitaip nei dauguma jo kolegų, Oskaro Koršunovo teatro aktorius Remigijus VILKAITIS (57) nešoka ir nedainuoja televizijos projektuose, nevaidina serialuose ir kitokiais būdais nesuteikia pagrindo įvairioms komisijoms aptarti profesinio ir asmeninio gyvenimo paslapčių. Negana to, į kairę ir dešinę nedalija interviu, nepasakoja apie daugiau nei du dešimtmečius trunkančią meilę žmonai Jolitai (45), nors ši istorija tikrai papuoštų kiekvieną lietuvišką žurnalą...
Paspaudus viename Vilniaus miegamajame rajone įsikūrusių Vilkaičių buto skambutį, kone tą pačią akimirką pasigirsta nedraugiškas amsėjimas. Tačiau sutikusi svečius ir įsitikinusi, kad nieko bloga jie neketina daryti, taksų veislės kalytė Cetra jaukiai įsitaiso įprastoje vietoje ant sofos ir tingiai stebi, kaip ponia Jolita ruošia kavą.
Kas jau kas, bet solidaus amžiaus šuo puikiai žino, kad šeimininkai turi darbo ir namie ilgai neužsibūna – Jolita Vilkaitienė dirba anglų kalbos dėstytoja, Remigijus Vilkaitis įkūnija įvairiausius „Dviračio šou" personažus. Tačiau susirinkus visiems, erdviame dviejų aukštų bute būna tikrai smagu. Ypač kai radęs mažiausią galimybę iš Anglijos bent trumpam grįžta žurnalistikos mokslus ten kremtantis sūnus Jonas.
Pasakojote apie savo kalaitės charakterį – nuoširdi, smalsi, linksma, niekada nenuobodžiauja... Ar apie jus galima pasakyti tą patį?
Apie mane reikėtų jums spręsti. Bet tikrai esu matęs keletą buldogų, vedžiojančių savo šeimininkus. Absoliutūs giminės... Žinoma, į taksą sunku būti panašiam vien dėl ausų. Bet šiaip tiesos yra – man irgi niekada nebūna nuobodu vienam.
Kodėl pastaruoju metu apie jus nieko negirdėti – nedalyvaujate jokiuose televizijos projektuose „su žvaigžde"?
Jūs pati atsakėte į savo klausimą – ten dalyvauja tikros žvaigždės, o aš tokiu savęs nelaikau. Man patinka šie projektai, ypač LTV, – labai vykę, bet jie gal nebe mano metams.
Neseniai grįžote iš gastrolių su Oskaro Koršunovo teatru. Ar yra skirtumas, kurios šalies publikai vaidinti?
Dabar beveik tas pat, kur vaidinti, nes ir pats teatras pasikeitė. Žodis ir kalba nebėra tokie svarbūs elementai kaip pats reginys, veiksmas. Ir dramaturgija tapo universalesnė. Vaidini kalbėdamas lietuviškai Prancūzijoje ar Korėjoje, bet ir čia visiems kyla panašių klausimų: tarkime, kodėl tėvai užmušami mėsos kirvuku, juk buvo ir geras peilis! Tiesa, lietuvių publika taip pat pasikeitė. Kai neseniai Nacionaliniame dramos teatre vaidinome „Romeo ir Džuljetą", tautiečiai reagavo visai kaip italai, todėl man visada geriausia Lietuvoje...
Dirbate ir teatre, ir televizijoje. Skirstote, kuri veikla dėl meno, kuri – dėl pinigų?
Iš esmės nebeskirstau, nors lyginti teatro ir televizijos honorarus daugiau negu juokinga. Galima ir kitaip pasakyti: pamenate, kaip pasitikdama televizininkus knygos apie Karlsoną herojė Freken Bok ištaria frazę: „Sveiki, televizijos meno darbuotojai." Žavus ir daug pasakantis žodžių junginys.
2000-aisiais palikote Jaunimo teatrą. Nostalgijos jam nejaučiate?
Prieš išeidamas, viduje su juo buvau atsisveikinęs gerokai anksčiau. Keletą pastarųjų metų ten dirbau, bet mintimis ir siela buvau kitur. Todėl pasitraukiau labai lengvai. Kad papasakočiau, kas man darėsi, reikėtų ilgo ir visai kitokio pokalbio. Tame teatre buvo skausmingų išgyvenimų, bet nemanau, kad galėčiau sau ką nors prikišti. Elgiausi sąžiningai ir garbingai.
Gyvenate praeitimi, prisiminimais ar ateitimi?
Niekada negyvenau praeitimi, visada esu dabartyje. Man negaila to, kas buvo. Jeigu ką nors nutraukiu, prieš tai ilgai vartau, šimtus kartų apgalvoju, tempiu iki tos ribos, kurios peržengti neįmanoma. Tada viskas įvyksta greitai ir paprastai – aš uodegą kertu iš karto, ne po gabaliuką. Jeigu lieka bent mažiausia iliuzija, kad gali būti kitaip, dar bandau gelbėti. Tai susiję ir su žmonėmis. Galiu ir pasisveikinti, ir būti šalia, bet jie labai nutolsta nuo manęs. Niekada nesigailiu to, ką padarau, nes viskas pasidaro labai aišku, tarsi kas nors būtų tai nusprendęs už tave.
Būna dienų, kai nieko nesinori, niekas nesiseka ir apskritai manote, kad geriau nesikelti iš lovos?
Mano profesijos žmonėms tokių akimirkų būna labai daug, kitaip turbūt neįmanoma. Jeigu jų nebūtų, vadinasi, kažkas negerai, oda per stora. Dar mano jaunystės laikais kritikai mėgdavo sakyti, kad aktorius turi būti žmogus be odos. Aš labai juokdavausi ir pridurdavau, kad rankos, kurios jį čiupinėja, privalo būti labai riebios. Iš tikrųjų čia yra daug tiesos.
Bet gyventi „be odos" gana skausminga...
Tai jau tavo rūpestis – kaip išeina, taip ir saugaisi. Vieni eina gerti, kiti griebiasi tablečių, injekcijų, kvaišalų, o to anksčiau nebuvo, tretiems prasideda paranoja, atsiranda perdėtas dėmesys sau, jie pasijunta pasaulio bamba. Tie, kuriems labiau pasiseka, pradeda žvejoti, prieglobsčio ieško tarp artimųjų. Bet aktoriui per daug pasitraukti į šeimą irgi negerai, didžioji jo dalis turi likti darbe.
Gal dėl to tarp meno ir bohemos rašomas lygybės ženklas?
Tiesos šiuose žodžiuose yra, bet nemanau, kad advokatai, Seimo nariai, policininkai ar gydytojai išgeria mažiau. Negerai, kad įpratęs dirbti su komanda ir staiga to netekęs nebežinai, kur dėtis. Sėdint be tikslo atsiranda puiki terpė asmenybei degraduoti. Per gastroles atsiradus kelioms laisvoms dienoms nežinai, kur pasidėti. Galima prisiversti mokytis, skaityti, apžiūrėti miestą. Bet nors ir koks didelis būtų, jame pamatysi bažnyčią, parduotuvę, kavinę, gatvės minią. Kitokius. Bet vis tiek tavęs, kaip žmogaus, šis margumynas labai nepraturtins. Kaip sako Jolita, geriausia, jeigu mokaisi kalbų, studijuoji, bet... Dažnai graužiuosi, kad gerai neišmokstu prancūziškai. Man ši kalba visai priimtina.
Bet bohemiško gyvenimo vis dėlto paragavote?
O kaipgi? Negyvenau atsiskyręs nuo žmonių. Bohemos yra ne tik teatre, bet ir politikos ar sporto srityse. Ji gali būti prabangi, skurdi, nuobodi, pozityvi, negatyvi... Mano bohema, sakyčiau, buvo natūrali, viskas vyko paprastai.
Jolita: Jis buvo bohemiškas iki mūsų pažinties, paskui sunormalėjo...
Remigijus: Prieš tai buvo nenormalus...
Jolita: Aš tik sakau, kad jis virė visai kitame katile, vėliau truputį nusileido ant žemės.
Jei ne bohema, kaip susigrąžinate jėgas?
Mėgstu pirtį, bet Jolitai ji nelabai patinka, tad jeigu sutinka pabūti kur nors šalia, labai gerai. Atsigaunu, kai fiziškai padirbu, tik dabar jau nesportuoju. Buvo laikas, kai savo malonumui ir baseine plaukiodavau, ir bėgiodavau. Arba su profesionaliais futbolininkais žaisdavome krepšinį, o su krepšininkais – futbolą. Dabar mano kartos sportininkų Lietuvoje liko nedaug – vieni gyvena Vokietijoje, kiti nebežaidžia. Kaip susipažinau su „Žalgirio" futbolininkais ir „Žalgirio" krepšininkais? Juos treneriai tiesiog atvesdavo į teatrą. Druskininkuose vykdavo jų stovyklos. Mes vaidindavome, o pirmoje eilėje sėdėdavo Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius. Tokia buvo tradicija. Vilniaus „Statybos" krepšininkai gimtajame mieste į spektaklius ateidavo, mus kviesdavo į sezono pabaigtuves, į vakarėlius sporto bazėje. Visiems būdavo smagu. Jiems reikėjo teatro, o apie tai, kad mes buvome ištikimiausi sirgaliai, ir kalbėti neverta. Net per spektaklį vienas kitam ant scenos šnibždėdavome: „Girdėjai, dviem taškais pirmauja..." Arba: „Gal žinai, kaip ten jiems?" – „Velnias, gaunam..." Intensyviai gyvenome...
Seniau teatre buvo daug smagiau?
Negaliu to sakyti, bet tuo metu Vilniuje nebuvo jokių naktinių klubų, todėl linksmindavomės kitaip. Dabar kas – nusipirkai bilietą ir dalyvauk, kiek nori.
Kiti bent moterį pakeičia, o jūs su ta pačia žmona kartu gyvenate jau ketvirtį amžiaus...
Daug vyrų taip daro! Nesu pietietis ir manau, kad jei kasdien trinsi po šimtą kartų, meilės žodžiai nuvertės ir mažiau reikš. Makaronų gali prikabinti ir turėdamas purviną dūšią. Nebūtina garsiai įvardyti, rodyti to, ką iš tikrųjų jauti. Nereikia ardyti tylos. Tai ne vien temperamento klausimas, tiesiog mes esame mažiau ištaškyti nei Pietų kraštų gyventojai. Didelis skirtumas, ar mandarinas kas rytą pats užauga ir jį reikia tik nusiskinti, ar turi auginti, prižiūrėti, dangstyti, šildyti, saugoti.
Kitą mandariną lengviau nusiskinti negu rūpintis tuo, kuris šalia...
Taip, dėl to kartais labai naudinga bent trumpam išvažiuoti. Tada supranti, kad to, ką turi, į nieką nekeistum, kitaip pažvelgi į artimuosius, į žmoną, kuri kas rytą, kai dar tamsu ir šalta, turi skubėti į darbą. Ir į sūnų.
Ar esate griežtas tėtis?
Nežinau, kaip atrodo žmonai, bet aš manau, kad nesu griežtas.
Jolita: O man Jonas sakė, kad esame griežti tėvai, bet teisingi.
Remigijus: Mes jį vadiname naminiu. Pasimatymams išnaudojame kiekvieną progą. Ir namų sąvoka nedingusi. Gal reikiamu momentu buvome griežtesni, nors taip nenorėčiau sakyti, bet, matyt, tai pasiteisino, jeigu jam gera pas mus sugrįžti.
Vaikas užaugintas, buitis sutvarkyta, darbo netrūksta – ar dar kyla noras tiesiog pakvailioti?
Retai tai darome, bet kartais sau leidžiame. Tarkime, pernai per pačius šalčius, nes tik tada ir turėjome laiko, nuvažiavome į savo sodybą prie Utenos, pasikūrėme pečių, dar elektrinius šildytuvus įsijungėme. O gražu, viskas spindi!
Jolita: Nusipirkome vaikiškas plastmasines rogutes ir važinėjomės nuo kalno. Kokias dvi tris valandas...
Remigijus: Žiūriu, ji virvutės iš rankų nepaleidžia... Tokios vaikiškos pramogos gerai išvalo visas žmoguje susikaupusias apnašas. Pamatai, kad dangus labai mėlynas ir gražus. Tik negali dažnai sau to leisti – reikia galvoti apie tai, kad rytoj vėl į darbą.
Tuo pokalbį tarsi būtų galima baigti, tačiau kol ponas Remigijus keletą minučių bendrauja su fotografu, mums su Jolita baigiant gerti kavą telieka slapčia jį apkalbėti...
Vis dėlto kaip susipažinote?
Vienu metu labai trumpai dirbau Jaunimo teatro kasininke. Remigijus labai santūrus, bet kaip jis prie manęs priėjo, dabar net pati negaliu tiksliai pasakyti. Niekada nemaniau, kad galiu bendrauti su aktoriumi, man jie buvo labai tolimi – net prisibijojau. Atlikdavau savo darbą ir bėgdavau namo. Tačiau pažintis virto dvidešimt penkeriais kartu pragyventais metais.
Buvote tinklininkė, atstovavote Lietuvos rinktinei. Palikote ją dėl šeimos?
Visa tai buvo dar iki sūnaus Jono gimimo. Paskui sveikata nebeleido. Labai norėčiau vėl daužyti kamuolį, tai daryčiau su dideliu malonumu. Dabar jau nieko, o tada buvo labai gaila išeiti.
Kalbama, kad gyventi su menininku nelengva – pažintys, gastrolės, aistros...
Jis tikrai iš tų menininkų, kuriems darbas netrukdo tvirtai stovėti ant žemės. Bet visko buvo, visokių etapų. Kartais atrodo, kad jau viskas sustyguota, viskas gerai, pulsas muša vienu ritmu, bet staiga supranti, jog bendrauji kaip kurčias su aklu – neberandi bendros kalbos ir bandai styguoti iš naujo. Gludini, derini, ieškai. Kai tau dvidešimt vieni, iš pradžių daug nemąstai – toks rožinis meilės etapas, kai tau jau per trisdešimt – viskas dar kitaip apsiverčia. Jis – uždaras, aš – atviresnė. Santykių kaip itališka šeimynėlė nesiaiškiname, jokio pakelto tono. Ir sūnus toks pat ramus kaip tėvas. Tik aš užsiplieskiu, bet apsisuku ir vėl viskas būna gerai. O Remigijus gal širdy ir nebepyksta, bet nesikalba.
Remigijus daug keliauja. Niekada nebuvo skaudu likti vienai, ypač kai vaikas dar mažas?
Nebuvo, nes jis sugeba rūpintis net būdamas išvažiavęs. Be to, esu savarankiška, tikrai nekilo minčių likus su vaiku atsisėsti, dejuoti ar skųstis gyvenimu. Aš ir pati dažnai išvažiuoju, todėl nesijaučiu užsisėdėjusi namie. Žinoma, pasiilgsti, bet kelionės turi ir pliusų – verčia mąstyti, įvertinti tai, ką turi. Mes nejaučiame rutinos, nes abiejų toks darbas – prabėgomis pasimatome, užkandame ir vėl einame. Manau, daug dalykų nulemta, bet šeimos santykiais tikrai turime rūpintis patys.
Sakoma, kad žmonės, kurie linksmina publiką, humoro jausmo namo neparsineša...
Yra teisybės. Negali sakyti, kad namie Remigijus nepokštauja, bet dažniausiai būna rimtas, susikaupęs. Kartais net mano juokų nesupranta. Būna dienų, kai reikia patylėti, suprasti jį be žodžių, skaityti mintis, o tai ne visada lengva. Kartais jau skaitau – išmokau.
Komplimentų dažnai sulaukiate?
Jo komplimentus reikia suprasti iš darbų, minčių. Kartais norisi išgirsti ir išsakytus paprastai, garsiai...
Remigijus jus kontroliuoja?
Net nežinau, kas tai yra, neįsivaizduoju, kaip jis galėtų lįsti į privačią mano erdvę. Gera, kai šalia yra toks žmogus. Nuostabus gyvenimo pakeleivis. Gal daugelį dalykų mes vertiname skirtingai, kiekvienas elgiamės savaip, bet matome tą patį horizontą.
