– Barzda tapo neatsiejama Kalėdų Senelio aprangos detale, be kurios magiškas personažas netektų prasmės. Tačiau galima pastebėti, kad jūsų barzda želia tik metų pabaigoje. Kada tiksliai pradedate auginti barzdą?
– Kiekvienais metais, kai ateina rugsėjo 1-oji, aš pradedu auginti barzdą. Tai darau tik dėl to, kad vaikų globos namuose „Rytas“ ir Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje pasirodau kaip Kalėdų Senelis. Todėl žmonės nuo rudens mane mato su ilgėjančia barzda, o iškart po Kalėdų pastebi, kad ją jau nusiskutau.
– Įprastai Kalėdų Senelio renginiuose nepamatysime su tikra barzda, o juk jos auginimas užima daug laiko ir pastangų. Kodėl nesirinkote lengvesnio kelio ir nenusipirkote netikros barzdos?
– Viskas prasidėjo tada, kai 2004 metais lankiausi vaikų globos namuose „Rytas“. Man ant kelių sėdėjo Ievutė, padeklamavo eilėraštį ir netrukus patempė už barzdos. Ji matė, kad ji tamposi ir nėra tikra, todėl pradėjo verkti: „Netikras, netikras. Čia netikras Senis. Nėra Kalėdų.“ Ir jau tada pasijaučiau prastai. Todėl kitais metais pasirodžiau su savo barzda ir Ievutė pakeitė savo nuomonę.
Šiais metais jau kita mergaitė tempė man už barzdos, bet šįkart pasakė, kad esu tikras. Aš suprantu, jog pirmi metai jiems būna sunki adaptacija vaikų namuose ir tos šventės suteikia didelį stebuklą, bet jeigu Kalėdų Senelis sugadina visą šventę, tai apkarsta visas gyvenimas.
– Akivaizdu, kad pro žvitrią vaikų akį nepraslysta nė vienas melas apie gražiausios metų šventės herojų. Kaip jums pavyksta išsisukti nuo tokių klausimų?
– Vaikams sakau, kad esu Kalėdų Senelio padėjėjas iš Laplandijos. Ir nors anksčiau vaikai nesuprasdavo, dabar jie vis dažniau mato, kad tai vis tas pats Žiogas. Todėl išsigalvoju, kad esu Kalėdų Senelio vadybininkas, atstovas Lietuvoje. O mano baltą barzdą jie pamato tik 15 ir 16 mėnesio dienomis ir Kūčių vakarą.
– Kalėdų Senelis turi ir kitą ryškų išvaizdos akcentą – pilvą. Ar ir tuo pasirūpinate?
– Ne. Kartos ir laikai keičiasi. Senelis vaikšto į sporto salę ir sportuoja. Aš esu sportuojantis Kalėdų Senelis, kuris atskiria, kas yra sudėtiniai angliavandeniai, baltymai, hidrinti riebalai.
Nemeluosiu, kad kartais per šventes tenka pasileisti plaukus. Tačiau juos pasileidžia visi, o jau po jų Senelis grįžta atgal į savo vežimą, bėga „Vilties bėgime“ ir kituose bėgimuose. O tie standartai, kad Kalėdų Senelis turi būti storas, manau, kad galioja tik Amerikoje. Tegul jis ten ir lieka storas, o Lietuvoje tebūnie sveikas ir pasportavęs.
– Jau daugiau nei 15 metų lankotės vaikų globos namuose „Rytas“, kuriuose girdėjote begalę gražiausių eilėraščių, klausėtės kalėdinių dainų. Kaip per šį laiką viskas pasikeitė?
– Šiemet šventinis vakaras vadinosi „Interviu su Kalėdų Seneliu“. Jo metu pakalbinau vaikus, darbuotojus, svečius. Kiekvieno iš jų klausiau, kaip praėjo metai, ką blogo ar gero padarė, kaip jaučiasi, kokią dovaną gavo ir t.t.
Dar sulaukėme iliuzionisto Algimanto Frankonio, buvusio „ventuko“ Juozo Butnoriaus, prisijungia ir Tarasovai. Galiu pasakyti, kad tuo gėriu dalijasi daug atlikėjų. Kai jiems pasakai, kad reikia pagalbos būtent dėl vaikų, tai jie savo laiką ir dovanoja. Dabar nevyksta jokie žaidimai, o anksčiau vaikai sukdavosi ratelyje, deklamuodavo eilėraščius. Visi šie užsiėmimai jau nebevilioja, o paprasčiausias įspūdžių dalijimasis, bendravimas su svečiais sukelia kitas emocijas.
– Švenčių metu artumas, tarpusavio bendravimas tampa ne vieninteliu tiltu, dėl kurio susirenka gausus būrys žmonių. Ypatingą vaidmenį Kalėdų metu atlieka ir bažnyčia. Kokiu tikslu ten važiuojate?
– Į bažnyčią važiuoju Kūčių vakarą. Taip darau, kad tėvai vestųsi savo vaikus į bažnyčią ir laikytųsi tradicijų. Aš išeinu kartu su klebonu, su patarnaujančiu kolektyvu ir patarnauju mišioms. Ir galiausiai po mišių klebonas visus vaikus pakviečia prie Kalėdų Senelio ir visi vaikai gauna po dovanėlę.
Anksčiau tai dariau Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, tačiau su šeima jau kelerius metus einame į Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Tai jie man pasiūlė nebevažiuoti kitur ir Kalėdų Seneliu likti savo parapijoje.
– Gyvenime pasitaiko įvairiausių situacijų, dėl kurių tenka praleisti kokį nors svarbų įvykį. Tai ar buvo diena, kai negalėjote pasirodyti kaip Kalėdų Senelis?
– Kadangi esu 3 vaikų tėvas, tai jau šešerius metus važiuoju pats arba mane kas nors pakeičia. Žinoma, mano dovanos nukeliauja, bet Kalėdų Senis būna kitas. Kai negaliu, tai suderinu su vietiniu gyventoju ir jis nueina.
Vaikų globos namuose nepasirodžiau du kartus kaip Kalėdų Senelis. Ir net tuos kartus laikiausi savo įsipareigojimų ir žinojau, kad mano užduotys ir tikslai turi būti žūtbūt įvykdyti. Juk visi auklėtiniai žino Žiogą ir mano projektus.
Tačiau prieš mano kolegoms važiuojant su netikromis barzdomis, aš juos perspėju, kad būtų pasiruošę, jog vaikai jas rankomis nuiminės. Mažieji žino, kad Žiogas atvažiuos. Todėl akimirksniu mane atpažįsta pagal mano auskarą ir balsą.
– Turbūt su Kalėdų Senelio vaidmeniu namuose nekyla bėdų ir jūsų vaikai be problemų jus atpažįsta. O kaip yra iš tikrųjų?
– Iš tiesų aš kartu su dukra persirenginėju. Kai jai buvo penkeri metai ir darželyje apsimečiau Kalėdų Seneliu, ji jau tada žinojo, kad ten aš. Mes kartais su dukra pakvailiojam ir sakom, kad Laplandijoje dirba originalas, o aš esu Senio vadybininkas. Tada ir jai uždedam barzda ir ji sako „Ho ho ho“.
Tame žaidime ir ji nori dalyvauti, nes viską supranta, viską žino. Kai važiuoju į vaikų namus, tai ir ji ten būna. Tik į bažnyčią atvažiuojame natūraliai su visa šeima.
Negana to, ji padeda paruošti dovanas, jas klijuoja. O aš dažniausiai vežuosi apie 200 ar 300 dovanų, tarp kurių galima rasti ir įvairiausių konstruktorių, mašinėlių, lėlių ir kitų žaidimų. Būtent todėl šias dovanas išdalinu bažnyčioje, kad vaikams būtų stimulas laukti.
– Dalis tėvų užbėga įvykiams už akių ir savo vaikams atskleidžia, jog Kalėdų Senelio nėra. Ką manote apie tokį jų poelgį?
– Svarbu, kaip į tai žiūrime. Arba viduje tu tiki Kalėdų Seneliu, kuris turi plikę, barzdą ir gyvena Laplandijoje, arba ne. Iš esmės Kalėdų Senelis turėtų būti kaip šventinis stebuklas, kaip mitas, kaip iliuzija, kurio negalima nei kurti, nei griauti. Tiesiog turime žinoti, kad jis yra.
Ir tie, kurie sako, kad jo nėra, tai turbūt iš karto bando ruošti vaikus gyvenimui. Pasaulyje yra viskas grindžiama ir apčiuopiama, juk tiek yra knygų, kur žmonės nuo vėžio pasveiksta, nuo paralyžiaus atsikelia. Kai žmonės tiki, jie gali ir kalnus nuversti. Tačiau, ar reikia vaikams į galvą skiepyti, kad gyvenime viskas yra pamatuota, išmatuota ir nei meilės, nei tikėjimo, nei vilties nėra, tai čia jau būtų kitas klausimas tėvams.
– Galbūt įsikūnijimas į Kalėdų Senelį ir nuoširdžios vaikų šypsenos paskatino tikėti stebuklais?
– Stebuklai jau yra mumyse. Jeigu netiki, tai tų stebuklų ir nėra. Tik tikėdamas viską padarysi. Tačiau būdamas Grinču ir sakydamas, jog Kalėdų Senelio nėra, greičiausiai sugadinsi vaikui nuotaiką. Patys kurdami stebuklus bei jais tikėdami galėsime įtikinti ir mus supančius aplinkinius. Juk dalintis yra gera. O tokių Kalėdų Senelių, kurie atiduoda beveik visą save, galėtų būti ir daugiau.
