Svajūnė gimė viename didžiausių Lietuvos miestų – Šiauliuose, juose ji praleido ir 18-a savo gyvenimo metų. Baigusi mokyklą išvažiavo į Lietuvos sostinę studijuoti kūrybos ir pramogų industrijų. Atrodo, pasirinkta kryptis lydėjo ją visais etapais. Mokykloje mergina mokėsi siūti įvairius drabužius bei žaislus, lankė chorą, bet pati juokdamasi sako: „Dar iki šios dienos nežinau, ką jame veikiau, nes dainuoti nemoku.“
Šokių sritis, priešingai, jai sekėsi kur kas geriau. Mamai užrašius Svajūnę į klasikinių šokių būrelį, jį lankė bene dešimt metų, o vėliau susidomėjo „Go-Go“. Ši veikla, kuriai mergina atiduoda didžiąją savo laiko dalį, suvedė ir su Remiu.
Dabar pora kartu džiaugiasi atradę vienas kitą, kartu lanko sporto salę, mėgsta žiūrėti serialus ir stand up'us, išbandyti naujus valgius įvairiuose restoranuose, o kartais vakarienę pasigamina ir patys namuose. „Nuobodžiauti sau neleidžiame“, – šypsosi S.Kačenauskaitė.
Su ja pasikalbėjome ne tik apie meilę, mėgstamą veiklą, bet ir socialinius tinklus bei visuomenės stereotipus, kurie lydi „Go-Go“ šokėjas. „Užsienyje dažnai susitinku kitataučių, o jos juokiasi išgirdusios istorijas apie lietuvius, sakančius, kad aš pasileidusi, nes demonstruoju savo kūną ir šoku“, – šypsojosi pasakodama Svajūnė. Bet apie viską – nuo pradžių.
– Remigijaus istorija pažįstama bene kiekvienam, kuris domisi repu, o tavo stiprioji sritis – šokiai. Jie gyvenime buvo nuo vaikystės?
– Kiek save pamenu, visada norėjau lankyti muzikos ir dailės mokyklą, tačiau mano mamytė to neleido, nes norėjo, jog tobulėčiau šokio srityje ir skirčiau tam kuo daugiau laiko. Kad savarankiškai išmokčiau groti pianinu, prie jo praleisdavau valandų valandas. Labai mėgstu piešti, tačiau, nupiešusi piešinį, visada išmetu į šiukšlių dėžę (šypsosi).
Mokykloje priklausiau Lietuvos samariečių bendrijai, su šia organizacija per kelerius metus padarėme labai daug gero – savanoriavome ne tik mokykloje, bet ir mieste. Vienu mano gyvenimo periodu dėmesį labai patraukė alpinizmas. Treneris sakydavo, jog esu tam sukurta. Buvau išvykusi į Slovakijos ir Lenkijos kalnus, į kuriuos, pamenu, kopėme nuo pat ryto iki vakaro.
O lietuvių kalbos mokytojos mane siųsdavo į raiškiojo skaitymo konkursus. Niekada nenorėdavau to daryti, nes turiu neapsakomą scenos baimę, kai reikia raiškiai deklamuoti tekstus. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, man labai gerai sekėsi. Turiu laimėjimų ne tik mokykloje, bet ir mieste (šypsosi).
– Vadinasi, vaikystėje šokiai nebuvo tavo prioritetas. Kas tuomet lėmė tokį artimą ryšį su šia sritimi?
– Mano mamytė svajojo, kad tapčiau profesionalia šokėja, ji mane ir supažindino su šiuo menu. Kai man dar buvo tik keleri metukai mamytė mane atvedė į hiphopo šokėjų trupę, kurią lankiau vienerius metus, vėliau ketverius metus šokau sportinius šokius, kol galiausiai buvau atvesta į klasikinius su baleto elementais, čia praleidau 10 savo gyvenimo metų.
Paskutiniais mokyklos baigimo metais nusprendžiau prisijungti prie Šiaulių krepšinio komandos „Šiauliai“ šokėjų, tačiau po metų išvykau studijuoti į Vilnių. Sostinėje pradėjau šokti „Go-Go“ ir dabar dėl šio sprendimo esu labai laiminga.
– Kas per tuos metus buvo sunkiausia užsiimant šokių profesija?
– Mano šokių vadovas buvo be galo griežtas, manau, ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kartų per visus 10 metų jis yra mane pagyręs, tai labai sumenkino mano pasitikėjimą savimi.
– Šokėjai dažnai skina pergales įvairiuose šokių konkursuose, o kokia tavo patirtis juose?
– Šokant klasiką ir baletą, kartu su trupe esame laimėję begalę pirmų arba laureatinių vietų. Vykdavome į konkursus Latvijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Varžydavomės įvairiuose konkursuose, kurie trukdavo valandų valandas, nes dalyvių būdavo šimtas ir niekada nesame grįžę namo be prizinės vietos. Tai kainuodavo daug ašarų, nerimo ir sunkaus darbo. Niekada nedalyvavau konkurse kaip solistė, tačiau gal kada nors sugalvosiu tai padaryti.
– Jau kurį laiką šoki „Go-Go“. Dažnai girdime, kad šia veikla užsiimančios merginos – laisvo elgesio. Galėtumei paneigti šį stereotipą?
– Manau, kad problema yra ne „Go-Go“ šokėjos, o visuomenė. Išmokti gerai šokti „Go-Go“ yra visiškai tas pats, kas išmokti gerai šokti klasikinius šokius ir aš galiu tai patvirtinti remdamasi savo patirtimi.
Taip pat tai yra susiję ir su lyčių nelygybe bei dvigubais standartais. Jei protingą, empatišką, gerą žmogų aprengsime nudriskusiais, purvinais drabužiais, jis staiga netaps kvailas ir beširdis. Tai tik įrodo, jog išvaizda neatspindi žmogaus mentaliteto ar emocinio intelekto. Juk ir teigti, kad visi kunigai yra geri žmonės – nesąmonė, nes tai labai individualu.
Niekada nesivadovauju stereotipais, mėgstu pažinti žmogų ir pati susidaryti apie jį nuomonę. Užsienyje į „Go-Go“ šokėjas yra žiūrima kaip į artistes. Tikriausiai po 10 metų Lietuvoje žmonės tai irgi pradės vertinti.
Užsienyje dažnai susitinku kitatautes „Go-Go“ šokančias merginas, jos juokiasi išgirdusios mano istorijas apie lietuvius, sakančius, jog aš pasileidusi, nes šokdama demonstruoju savo kūną. Tai visiškai mūsų tautos dalykas. Apnuogintas kūnas ir gražūs judesiai yra meninės raiškos forma, o ne paleistuvystė.
– Šokis, muzika – artimos sritys, o tavo vaikinas – atlikėjas. Nebuvo kilusių minčių pačiai nerti į muzikinę veiklą?
– Jei atvirai, tai kartu su geriausia drauge parašėme žodžius ir pas Remingutį studijoje įrašėme dainą. Tačiau ji – humoristinė. Dainuojame apie tai, kaip neturime pinigų, apie tai, kaip dirbame tik dvi valandas ir vis tiek nieko nespėjame. Galbūt kada nors sugalvosiu tai įkelti ir į instagramą (juokiasi).
– Bet socialiniuose tinkluose kol kas dalijiesi ne dainomis, o nuotraukomis, nebijai pademonstruoti dailios figūros. Esi ekstravertė?
– Kiek pamenu save, visada galvojau, jog esu ekstravertė, tačiau augant žmonės vis labiau mane gąsdina. Jie mane apgauna, meluoja, manipuliuoja, tad šiuo gyvenimo periodu esu linkusi daugiau laiko leisti viena. Žinoma, nesakau, jog visi yra blogi, šalia manęs – labai daug draugų ir artimųjų, kuriuos vertinu, myliu ir jais pasitikiu, tačiau labai saugausi ir apgalvoju kiekvieną žingsnį, susipažindama su nauju žmogumi.
– Kokių komentarų iš žmonių sulauki socialiniuose tinkluose pasidalijusi nuotraukomis?
– Komentarų būna įvairių – gerų ir blogų. Išgirdusi blogus pasisakymus, neįsižeidžiu, nes manau, jog ne manyje slypi bėda, o komentuojančiuose asmenyse. Pavyzdžiui, man niekada nėra šovę į galvą ką nors blogo komentuoti apie nepažįstamą žmogų, manau, tai yra tiesiog kvaila.
– Vadinasi, teigiamų atsiliepimų – daugiau? Ką rašo jaunos merginos, galbūt prašo patarimų, kaip išlaikyti sportišką kūną?
– Kalbant apie sportišką figūrą, karantino metu priaugau net 12 kilogramų, nes negalėjau sportuoti, o anksčiau tai darydavau labai dažnai. Daug kas pastebėjo ir sakė, kad taip atsitiko, nes Remigijus labai skaniai gamina (juokiasi). Išties, jis gamina tikrai labai skaniai, bet svoris auga ne dėl to. Bet kokiu atveju, dabar jau numečiau 13 kg, grįžau su trenksmu į sportą ir planuoju nesustoti (šypsosi).
– Kaip tu vertini socialinius tinklus? Dauguma sako, kad tai toksiška aplinka, Y, Z kartos atstovai dažnai susiduria su patyčiomis.
– Manau, jog socialiniai tinklai tuo pačiu yra ir palaima, ir prakeiksmas. Juose galima rasti labai daug naudingos informacijos, kuri gali padėti ne tik atsidaryti skardinę be atidarytuvo, bet ir išgelbėti žmogaus gyvybę.
Kita vertus, yra daug rasizmo, seksizmo, diskriminacijos, homofobijos. Neįsivaizduoju, kaip tai gali būti legalu. Manau, įvedus naujus įstatymus ir baudžiant komentatorius, būtų galima sukurti labai draugišką ir šiltą platformą. Žinoma, ir pati sulaukiu įvairių komentarų, pavyzdžiui, kad esu negraži ar kvaila, bet širdies man dėl to neskauda (šypsosi).
– Kaip su Remigijumi palaikote vienas kitą, kai nutinka kokie nors išbandymai, duodate vienas kitam patarimų?
– Mes su Remigijumi esame co-independent santykiuose. Suprantame, jei abu norime būti laimingi, negalime trukdyti vienas kito svajonėms, tik jas palaikyti išreikšdami meilę, pagarbą, dėkingumą ir ištikimybę. Remigijus visada išleidžia mane vieną į užsienį, pildyti savo svajonių, mane palaiko, pasitiki ir nori viso ko geriausio, o aš elgiuosi lygiai taip pat. Jis – labai supratingas vyras, kuris mane išklauso, rūpinasi ir daro viską, kad jausčiausi stipri bei laiminga. Žinoma, pasitaiko pykčių, tačiau kitaip ir būti negali, tai labai normalus dalykas (šypsosi).
– Tikiu, kad esate daug kam pasakoję, bet galbūt primintumei savo ir Remigijaus pažinties istoriją?
– Jis galbūt bus truputį nepatenkintas, kad tai papasakosiu, bet pasakysiu, kokia tikroji mano ir jo draugystės istorija (šypsosi). Su Remiu susipažinome „Instagram“ platformoje. Jis man parašė ir paklausė, ar norėčiau nusifilmuoti jų grupės klipe. Ilgai nedvejojusi sutikau. Atvykusi į klipo filmavimą sulaukiau labai daug dėmesio iš Remigijaus, tačiau apie tai negalvojau. Vėliau kartais vis susirašydavome.
Remigijus pakvietė į M.A.M.A. apdovanojimus, kuriuose susipažinau su jo mama Gelija. Kartu su ja pradėjome leisti labai daug laiko, eidavome į kavines, renginius. Remio mama visada gražiai atsiliepdavo apie jį, mane tai be galo sužavėjo.
Po šių įvykių Remigijus mane pasikvietė pašokti per jo koncertą, taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Manau, abu galime būti dėkingi Gelijai, jog ji mus suvedė (šypsosi).
– Kaip kartu leidžiate laiką?
– Kaip jau ir minėjau, vėl grįžau į sporto salę, todėl šiuo metu abu daug sportuojame. Žiūrime serialus, lankomės įvairiose kavinėse, restoranuose, išbandome naujus valgius, einame į komedijos renginius. Kiekvieną dieną sugalvojame ką nors naujo, neleidžiame sau nuobodžiauti.
– Kas tau yra santykiai? Be kokių kito žmogaus savybių jų neįsivaizduotumei?
– Humoro jausmo, pasitikėjimo, ištikimybės, empatijos. Man labai svarbu, jog mano vaikinas juoktųsi iš mano nejuokingų „bajerių“ ir suprastų mano humorą, tai vienas iš svarbiausių dalykų.
