Basos kojos žolėje, ilgi pasivaikščiojimai miške, zvimbiantys uodai Renatai nebuvo jokia naujiena. Žinoma dainininkė užaugo būtent tokioje aplinkoje, kuri prie miesto triukšmo pripratusiam žmogui gali būti seniai pamiršta. Negali sakyti, kad ir Deividas Norvilas prie tokios realybės nebuvo įpratęs, tik, užaugus pajūryje, jo aplinka buvo triukšmingesnė, audringesnė, talžoma vėjo.
Vis dėlto juodu pripažįsta, kad tokios aplinkos pirmiausia norėjosi dėl vaikų. Tenka pripažinti, kad net ir dažni savaitgaliai į atokiausias Lietuvos vietas gali pateikti staigmenų, o ir nuo asfalto nepavyksta atsiplėšti tiek, kiek norėtųsi.
Dabar vidurinysis Emilis kartu su mama atrado pomėgį ieškoti ragų, prie kūdros įrengta ir speciali vieta, kur klaidžiojantys gyvūnai galėtų pasimėgauti druska. Kartas nuo karto Emilis su mažiausiuoju Rėjumi keliauja prisirinkti uogų, tačiau šeimos vyrai pripažįsta, kad tai – labiau mamos pomėgis.
Gi vos trejų Rėjus ir taip turi reikalų. Iš rankų visą dieną nepaleistas žaislinis vandens šautuvas buvo puiki gynyba nuo fotografo, tėvams filmuojantis laiko skirta ir slėpynėms, o kai medžių ir krūmų tokia gausa, jas čia rengti yra vienas malonumas. Tiesa, tik tempas čia lėtesnis. Tėvai pasakoja, kad mažasis kone visą dieną prieš kelias savaites su maža meškere prastovėjo prie kūdros, tikėdamasis, kad gal kas užkibs.
Tad kai prieš 10 metų juodu lyg ir užsispyrė savo vaikams padovanoti gamtą, o ne asfaltą, juodu pradėjo dairytis būtent to, ką turi dabar. Žinoma, pradžia neskambėjo taip svajingai.
Pasistačius automobilį prie pat sodybos įvažiavimo, Deividas mostelėjo pirštu link gerokai nutolusios kūdros. Kai pirmą kartą čia vienas atvyko apžiūrėti pažįstamo rekomenduotos sodybos, viskas atrodė tikrai kitaip. Žolė iki kūdros siekė pečius, atrodė, kad ir su čia esančia sodyba bus reikalų. Nors tvirtai suręsta, nes kadaise namas priklausė medkirčiams, tačiau iš pirmo žvilgsnio reikalaujanti daug kruopštumo. Dabar, kaip sako abu, tenka tik dėkoti, kad noras bent vasaromis pasprukti iš miesto nugalėjo.
„Tik buvo gimęs mūsų sūnus Emilis, labai nenorėjau, kad jis augtų ant asfalto. Mes tuo metu gyvenome bute Vilniuje, ateina savaitgalis ir ką. Niekur per daug nenuvažiuosi, o jeigu ir ilgesnę kelionę susiplanuosi, daug galimybių nuo asfalto ar žmonių pabėgti irgi nėra. Tad pažįstamas parodė šį variantą, atvažiavau, pažiūrėjau, vėliau atvažiavo uošviai. Tenka pripažinti, kad visa kompanija nuvertinome visiškai. Visi sakė, kad aš visiškai išprotėjau“, – dabar pasakodamas juokiasi Deivis.
Artimuosius gąsdino ir didelis atstumas nuo sostinės, neįvestas vandentiekis, lauko tualetas, ir dideli žolės plotai. Pastarieji, kaip juokiasi Deivis, gąsdina iki šiol, nes nušienauti tokias plynes tikrai nėra lengva.
Prisidėti prie sodybos teko išties nemažai: šeima ir pečių griovė, nemažai jėgų reikalavo ir sutvarkyti aplinką, mat ilgą laiką visa teritorija buvo negyvenama. Savo pačių rankomis šeima ir namą patys susiremontavo, tačiau pripažįsta, kad į didelius remonto darbus nesivėlė. Pasibaimino ir natūralų sodybos grožį sugadinti, o neretai ir kapitalinės statybos gali kainuoti net brangiau.
Tiesa, didžioji dalis sodyboje randamų baldų ar kitų daiktų yra padovanoti arba atsivežti iš namų. Miesto Norvilų šeima čia tikrai nesusivežė.
„Mes esame įpratę prie gamtos, bet neapsakomai džiaugiuosi, kad Deivis ir vaikams jau įskiepijo meilę gamtai. Mažesnieji jau turi norą važiuoti į sodybą, nes turi, ką veikti. Tai gal ir iš jų išaugs ne tie asfalto žmonės“, – šypsosi Renata.
Nereikalingi ir ypatingi patogumai, nes vasaromis šeima stengiasi kuo daugiau laiko praleisti lauke, susirasti kuo daugiau naujų veiklų. Svarbiausia atsiriboti nuo įprastinio gyvenimo mieste, kuris užpildytas lėkimu.
„Mes su vaikais ir pašaudome orinuku, pažvejojame. Tiesą sakant, čia nuolat turi, ką veikti. Tik prasidėjus karantinui buvome Vilniuje ir netrukus supratau, kad dienų dienas nieko neveiki. Visi kartojo: Va, koks puikus laikas kūrybai. Betgi jai nepaaiškinsi, kada atsirasti. Kadangi naujų projektų neturėjau, pastebėjau, kad tiesiog mirksti prie televizoriaus, o kaip nieko gero nerodo, taip nerodo, bet tu vis tiek žiūri. Dar šaldytuvas atidaromas dažnai, tai tik žiūriu, kaip mes visi pučiamės ir pučiamės, o išsibėgioti nėra kur. Taip ir nusprendėme čia atvažiuoti“, – pasakoja Deivis.
Akimirkos iš Renatos ir Deivio Norvilų sodybos – galerijoje:
Šeima neabejoja, kad būtent čia, be kelių išbėgimų trumpam namo ar prie jūros, praskris jų vasara. Ir, tikėtina, kad daugiausia laiko šeima praleis prie pačių įrengtos terasos, kurią pagyvino ir iš padangų sukurtas stalas, kurį Renata dar ir apnėrė.
„Čia labai mėgstame gerti kavą, pusryčiauti, čia ir puiki vieta vaikams žaisti, ir šiaip sekti, kas vyksta gamtoje, stebėti žvėrelius“, – pasakoja Renata.
Sodyba Norvilų šeimai pakeitė ne tik įprastą ritmą, išmokė pažinti gamtą ir atrasti visai kitokius džiaugsmus, bet ir pajusti, kiek nedaug reikia poreikiams patenkinti. Kaip Renata juokiasi, nuostabu praleisti vasarą nesukant galvos ir dėl drabužių, makiažo, o ir būnant gamtoje supranti, kiek nedaug tereikia.
