„Kitokio teatro, tikroje scenoje aš nesugebėčiau kurti, – prisipažįsta Klaipėdos universitete renginių režisūrą baigęs Giedrius. – Niekada nė pretenzijų neturėjau to daryti.“
Pažįstant jo būdą galima tik spėti, koks baisus padraika buvęs mokykloje. „Oi, ne! – prieštarauja. – Atvirkščiai – tikras rimtuolis. Ir nė neįsivaizdavau, kuo būsiu užaugęs.“ Giedriaus kelią nuspėjo dainininkė Nijolė Ščiukaitė. Taip jau atsitiko, kad būtent ji su vyru kompozitoriumi Juozu Tiškumi palydėjo jaunuolį į tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. „Pirmą kartą atsidūriau Klaipėdoje. Miestas man nepatiko. Buvau įsimylėjęs Kauną, – sako ir priduria dainininkę Nijolę Ščiukaitę prisimenantis nuo vaikystės: – Raseiniuose gyvenome visai šalia kultūros namų. Iš pradžių tėvai vaišes nešdavo ten, o vėliau dainininkė ateidavo pas mus pavakarieniauti.“
Nors Nijolei ir atrodė, jog renginių režisieriaus profesija – tinkamiausia mielam vaikinukui iš Raseinių, Giedrius tikina niekuomet nemanęs, kad teks dirbti tokį darbą. Dar studijuodamas įsidarbino viename vaikų klube, paskui – privačiame bare „Verdainė“. „Maišiau kokteilius, dariau kavą ir vis galvojau, kad man trūksta veiklos“, – prisimena.
Veikos padaugėjo, kai pradėjo dirbti „Klaipėdos“ viešbučio restorane apšvietėju. Ten susipažino su geriausiais Klaipėdos dainininkais ir muzikantais. Lemtinga buvusi pažintis ir su dainininke Ona Valiukevičiūte bei „Žvaigždžių kvarteto“ atlikėjais. „Nemažai jiems padėjau, organizuodavau koncertus“, – pasakoja.
Anų metų patirtis vėjais nenuėjo. Giedrius dabar vėl stačia galva pasinėrė į koncertų organizavimą: surengė jau keletą rusų atlikėjo Nikolajaus Matvejevo pasirodymų Lietuvoje. „Turiu ir daugiau planų, – sako. – Neseniai grįžau iš Izraelio. Praleidau ten mėnesį, užmezgiau daug naudingų pažinčių. Garsus Maskvos dizaineris Igoris Guliajevas, kuris kūrė kailinius pasaulinio garso žvaigždėms Ornelai Mutti, Whitney Houston, Sharon Stone, pakvietė į Maskvos mados savaitę, ten irgi baigsime derinti kai kuriuos verslo planus, o dar – Ukraina...“
Giedrius neslepia, kad visos naudingos pažintys atsirado per socialinius tinklus. Paprasti susirašinėjimai vėliau virto draugyste: „Malonu, kai garsus stilistas tau parašo manantis, kad esu vienas stilingiausių Lietuvos žmonių. Vadinasi, stebi, žiūri mano nuotraukas... Išvis pastebėjau: kuo Rusijoje didesnė žvaigždė, tuo paprastesnis žmogus.“
Tiesa, didelių pinigų toji veikla Giedriui kol kas neatneša, ji – labiau širdžiai. Tai, kuo nuo seno jis užsiima, yra gerokai pelningiau. „Vestuvių vedėju aš tapau dar tuomet, kai niekas to nedarė, – šypsosi. – Kai grįžau po tarnybos sovietų armijoje, vestuvėse ne tik galėjau gerai praleisti laiką, bet ir skaniai pavalgyti, dar ir butelį kokį užsidirbti. Paskui man tai pabodo... Prieš gerus dešimt metų Klaipėdoje sutikau aktorę Eglę Jackaitę. Įsikalbėjome, sakiau, jei atsirastų kokios normalios, be šlykščių tradicijų ir lingavimų užstalėse, mielai eičiau kartu su tavimi. Po dviejų savaičių Eglė man paskambino...“
Tos, pirmosios, vestuvės, Giedrius pasakoja, puikiai pavyko. O tada – bumas. Juos pradėjo kviesti – be jokios reklamos, be skelbimų, gandas, sako, sklido iš lūpų į lūpas.
Sakei, kad anuomet būti vestuvių vedėju buvo visiškai neįprasta, tikra naujiena. Kaip jus pamatę reaguodavo svečiai?
Svečius ištikdavo lengvas šokas. Vedėjas? Iš kur? Kam? Kodėl ne piršliai kalba? Ir kur papkės, iš kurių reikia tostus skaityti? Kai kurie jaunavedžiai norėdavo, kad aš juostą užsiriščiau, o Eglė rožę prie krūtinės prisisegtų. Norit? Prašom! Dėl to, kad užsirišdavome juostą, mūsų programa juk nesikeisdavo. Beje, tuo metu spauda apie mus rašė, kad esame netradiciniai piršliai.
Jūs, matyt, labai gerai žinote, kaip keitėsi lietuviškų švenčių tradicijos...
Anuomet buvo įprasta į vestuves kviesti apie šimtą žmonių. Laukuose pastatydavo kokią karinę palapinę, ant stalų karbonadai garuodavo – virtuvės subtilumų tais laikais niekas po keletą kartų nebandydavo. Švęsdavo dažniausiai kolūkių suomiškose pirtyse. Ir, reikia pasakyti, visai neblogos tos pirtys buvo – ir salės gražios, ir miegamieji, ir kaskados, baseinai.
Kiek prisimenu, būdavo juokaujama, kad visos pamergės nori miegoti arba su piršliu, arba vestuvių fotografu, arba su muzikantais. Esi tokių pasiūlymų gavęs?
Kad, žinai, ne. Nes po dvyliktos išvažiuodavau. Beje, iki šiol taip darau. Labai noriu, kad kol esu, viskas būtų kultūringa, o jau paskui... Tiesą sakant, prigirdyti tautą yra lengviausia. Pora žaidimų su alkoholiu ir – tauta tavo! Kalbėk, ką nori. Tačiau, kai kalbi jau gerokai po vidurnakčio, o žmonės tavęs klausosi, reikia žinoti, ką sakyti.
Niekam ne paslaptis, kad padauginę žmonės prikrečia visokių šposų...
Žmonės geria tuomet, kai neturi ką veikti... Na, per šitiek metų tikrai nemačiau nė vieno lavono prie stalo. Netgi tikrų muštynių nesu regėjęs.
Kaip tai? Vestuvės ir – be muštynių?! O ką esi regėjęs?
Besimezgančių romanų... Pavydo scenų. Be to, galiu iškart pasakyti – gyvens kartu jaunieji ar ne. Iš dešimties gal sykį ir suklysiu. Kartą nustebino skambutis: „Giedriau, turime problemą.“ Na, ko jaunoji gali skambinti keletas dienų po vestuvių? Aišku, kažkas – ne taip! O ji sako: „Mes norėtume viską pakartoti, nuo pradžios iki galo.“ Tai pats nuostabiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.
Kartą, likus keletui minučių iki dvyliktos, sužinojau, jog vienas iš vestuvių svečių jaunikiui užsakė striptizą. Reikėjo pamatyti nuotakos veidą!
Kaip per tuos metus keitėsi jaunųjų norai ir pageidavimai? Kokios šiandien yra svajonių vestuvės?
Tauta dabar prisižiūrėjusi kino filmų, nori – pajūriais, pamariais. Tuoktis – nežinia kur. Aš tokius greitai nusodinu: „Ar žinote, kuo kvepia pajūris, miškas, laivas, stogas ar dar kas nors? Lietuvoje? Kaip negali žinoti, kada dangus prakiurs?“ Pagalvoja... Ir iš tų devynių norų lieka trys. Organizuoti tokias vestuves kaip filme nėra nei galimybių, nei oro. Melskis, kiek tik nori, na, gal ir nelis, bet jei vėjas smėlio į akis pripūs? Šventė? Jau – nebe! Žinoma, pajūryje galima pastatyti biotualetą, bet ar kas mėgino ten įsiropšti su ilga pūsta suknele ir aukštakulniais? Palanga – ne Las Vegasas, ne privatus prabangaus viešbučio paplūdimys, kur po raudonu kilimu takeliai iškloti. Lietuvoje, kol nuotaka jūrą pasieks, kilogramas smėlio į suknelės šleifą prisirinks. O ką daryti su poilsiautojais, kurie apklotėlius patiesę guli šalia jūros? Gal nuotraukose retušuoti? Noriu, nes... mačiau?!
Dabar jau rečiau pasitaiko pasiūlymų netaupyti, o ir man lengviau, kai žinau sumą, į kurią privalu tilpti. Man labai patinka Taujėnų dvaras. Stengiuosi dirbti su pažįstamais muzikantais, kad nebūtų jokių siurprizų. Maistas? Geriausia, kai jis sudėliotas nuo A iki Z. Ir negaliu pakęsti, kai valgytojų jis kokias tris valandas laukia padėtas ant stalo! Norėčiau, kad padavėjai indus nešiotų su vienkartinėmis pirštinėmis, – kol kas nė vieno tokio nemačiau. Daug važinėju po pasaulį, parsivežu visokių naujovių, taigi pasakyti, kad šitaip servetėlių niekas nelanksto jau dvejus metus, man nieko nereiškia.
Kaimo turizmo sodybose ant stalų vis dar pilna baltųjų mišrainių. Ne taip seniai vieniems jaunavedžiams mėginau įrodyti, kad du karštieji patiekalai – visiška nesąmonė ir begalinis išlaidavimas. „Tiek to...“ – pagaliau nusileido jaunoji. Bet tada – šeši tortai!
Įdomu, kaip švenčia vestuves tie, kurie pinigų neskaičiuoja?
Kad ir kaip būtų gaila, tie, kurie turi pinigų, neturi nei stiliaus pojūčio, nei supratimo... Stalai nukrauti blizgučiais, bliūdais, tortais... Beje, kuklumą išlaužti labai sunku. Kartais nueinu prie Kauno rotušės pažiūrėti vestuvių madų. Elegantiškų porų ten – viena kita. O tų, su tortais, sintetiniais kostiumais ir kaklaskarėmis per visą pilvą, man nuoširdžiai gaila. Beje, ir nėra nepatogesnio vestuvių automobilio už dirbtinėmis gėlėmis papuoštą limuziną!
Svarbiausia – dvi dienas pagirdyti gimines ir draugus, linguojam prie stalų, o kitą dieną mėginam prisiminti, kas buvo vakar. Ne, tai jau nebe šventė... Negaliu pakęsti alaus stalo vestuvėse. Duonos su česnakais, kiaulių kojų ir uodegų, rūkytų žuvų ir riebaluotų rankų... Visada sakau, kad stilius nieko nekainuoja: pasisiūti elegantišką drabužį, kad ir iš pigesnės medžiagos, parinkti tinkamą vyną prie maisto, na, kad ir ne tokį brangų. Arba įdėti putojantį vyną į šaldytuvą, kad vidurnaktį gertų atšaldytą.
Neabejoju, esi ne kartą girdėjęs: ak, koks žemas lygis – vestuvių vedėjas!
Tikrai, fu... Eiti į užstales žmonių linksminti?! Bet tos užstalės kartais būna prabangesnės už televizijos projektus: muzika, šviesos, gėlės ir... vedėjų honorarai. Daug kas dar įsivaizduoja, kad vestuvių vedėjai – anekdotų pasakojai, tačiau galiu pasakyti: normalūs žmonės anekdotų nenori. Be abejo, būna visko. Kartą, likus keletui minučių iki dvyliktos, sužinojau, jog vienas iš vestuvių svečių jaunikiui užsakė striptizą. Reikėjo pamatyti nuotakos veidą!
Gal taip pasielgė kokia buvusi mylimoji, ištroškusi keršto?
Teta! Ir, žinote, ji buvo visai patenkinta savo dovana. O aš laukiau, kol striptizas pasibaigs, ir mėginau kaip nors glaistyti situaciją sakydamas, kad rezultatą galėčiau išlyginti aš pats, sušokęs striptizą jaunajai. „Ilgiausių metų“ nuskambėjo vieningai.
Bet tos užstalės kartais būna prabangesnės už televizijos projektus: muzika, šviesos, gėlės ir... vedėjų honorarai. Daug kas dar įsivaizduoja, kad vestuvių vedėjai – anekdotų pasakojai, tačiau galiu pasakyti: normalūs žmonės anekdotų nenori.
Bet tos užstalės kartais būna prabangesnės už televizijos projektus: muzika, šviesos, gėlės ir... vedėjų honorarai. Daug kas dar įsivaizduoja, kad vestuvių vedėjai – anekdotų pasakojai, tačiau normalūs žmonės anekdotų nenori.
Įdomu, dėl ko dar nuotakoms sugenda nuotaika per vestuves?
Spėju, jei nuotaika sugedo kirpykloje, viskas bus blogai: gėlės ne tokios, svečiai ne tokie, vokeliai per maži. Na, o jei gražiai sušukavo, tai ir lietus netrukdys. Pamenu, skambina vestuvių išvakarėse viena jaunoji: „Ką man daryti? Nuomete – skylė!“ Tiesą sakant, nelabai man ta skylė rūpi, bet guodžiu: „Mieloji, o kurioje vietoje skylė? Apačioje? Tai paimk žirkles ir nukirpk!“ Nukirpo. Ir nuotaika buvo išgelbėta.
Sakau jauniesiems: jei galite, naktį prieš vestuves praleiskite atskirai. Ir ne todėl, kad tokia tradicija. Paprastai ketvirtadienį, kol dar vyksta pasirengimas, pyktis nėra kada. O penktadienį vakare, kai jau viskas paruošta, prasideda pykčiai ir vienas kito pielinimas. Tai kokia nuotaika bus šeštadienį?! Susitikit, sakau, tada, kai gražūs...
Penktadienis, šeštadienis... Galima numanyti, kad savaitgaliais savo gyvenimo neturi.
Turiu, nes moku pasakyti „stop“. Juk visų pinigų neuždirbsi.
Neabejoju, kad įsilinksminę vestuvininkai ir tau siūlo išgerti. Ar su tuo įmanoma kovoti?
Kai prie stalo nesėdu, išgert niekas ir nesiūlo. Tiesą sakant, nėra jokio smagumo gerti su žmonėmis, kuriuos matai pirmą kartą. O visokių istorijų apie anekdotų pasakotojus, vestuvėse gulinčius po stalu, esu girdėjęs... Aną kartą pasakojo, kad vienas aktorius, gerai žinomas televizijos veidas, vestuvių vesti atvyko... visiškai girtas. Jaunoji verkia: šventė sugadinta. Na, bet užtat jie turėjo labai gerai žinomą žmogų! Beje, daugelis aktorių privačią šventę supainioja su scena. Įpratę būti dėmesio centre, jie surengia autorinį vakarą. Bet tokio benefiso, patikėkit, nei jauniesiems, nei jubiliatams, netgi svečiams nereikia. Šiandien nieko tu labai nenustebinsi. Užsakovas daugelį iš jų gali nusipirkti tik tam, kad į židinį malkų įmestų. Arba tiesiog patylėtų... Ir kuris jau nesutiktų?.. Už labai didelius pinigus.
Pinigai pinigais, bet esi vedęs vyras. Kaip nuolatines tavo šventes pakenčia žmona?
Jau nepakenčia... Neseniai su Diljeta nusprendėme, kad drauge gyventi nebegalime. Kaip ten sako? Nesutapo charakteriai? Aš noriu pamatyti pasaulio, noriu keliauti, juo labiau kad ir galimybių yra. Izraelyje per mėnesį išleidau 800 eurų. Ar su tiek pragyvenčiau Lietuvoje?! Vedžiau 29-erių, drauge išgyvenome 16 metų, susilaukėme sūnaus Tomo. Matyt, jai su manimi nebuvo lengva. Kaip ir man su ja...
Aš savo darbui moku pasakyti „stop“, ji – ne. Man patinka būti tarp žmonių, man patinka, kai Maskvoje įvažiuojant į restoraną pakeliami šlagbaumai, o padavėjai pritaiko 50 ar 80 procentų nuolaidą. Klaipėda – tikras kaimas. Čia nieko nevyksta. Užtat dažnai išvažiuoju... Na, kad ir šią savaitę – kiekvieną vakarą kas nors. Tai Kaune, tai Vilniuje... O parvažiuosiu į Klaipėdą – ir vėl nieko. Todėl vis dažniau pagalvoju, kad gyvenimą reikia keisti iš esmės.
