Su Ištvanu susisiekti galėjome telefonu – juk taip viskas greičiau, paprasčiau ir mažiau galvos skausmo dėl susitikimo vietos. Bet jis savo ruožtu mane tikino, kad apie restoraną kalbėti jame nebuvus būtų tikra nuodėmė. Tai ką, pagalvojau, jei žmogus tikrai nori, galbūt gyvas pokalbis mums atvers daugiau gelmių. O kad tai buvęs tikrai labai geras sprendimas, supratau tik įžengusi pro duris.
Visų pirma mane pasitiko besišypsantys padavėjai. Aš sutrikusi net padoriai pasisveikinti negalėjau (kokia kalba tai daryti būtų mandagiau?). Netrukus, drauge su Ištvanu prisėdus prie stalo, jis man pasiūlė jo paties gamybos patiekalo, tos dienos pietų.
„Jūs užduokite klausimus, valgykite, o aš jums pasakosiu“, – sako jis, kol aplinkui sukasi padavėjai, o susirinkusieji pavakarių klega restoranėlio šonuose. Ir staiga užplūsta jausmas, kad esu ne restorane, o svečiuose pas artimus draugus, kur groja tų namų muzika ir visada yra vietos pokalbiui.
Šis interviu su I.Kviku – apie vienintelį tokį restoraną Europoje, ten dirbančius romus, jų džiaugsmus ir vargus bei norą siekti dar daugiau.
Virtuvė – iš kartos į kartą
– Kaip sekasi jūsų restoranui dabar?
– Tikrai negalėčiau pasakyti, kad pirmas mėnuo buvo lengvas. Pačią pirmąją dieną šitoje patalpoje jau buvo virš 100 žmonių... Į atidarymą atėjo pasveikinti geri draugai, muzikantai, artistai, žinomi žmonės. Buvo momentų, kai kolektyvas tiesiog ne lakstė, o skraidė po restoraną!
Save vadinu naujosios kartos virėju, kuris skiria daug dėmesio būtent produktų kokybei. Turime patikimų šviežių produktų tiekėjų – romų virtuvė yra vien tik iš šviežių produktų. Mes, romai, esame iš prigimties keliautojai ir mūsų kulinarinio paveldo patiekalai yra pagaminti iš to, ką galima suvalgyti iškart. Žinoma, žmonės tą šviežumą pajaučia ir įvertina.
– Ar pastebite, kokie žmonės pas jus ateina? Ar darosi aiškesnė restorano auditorija? Galbūt jie užeina domėdamiesi būtent romų kultūra?
– Norime, kad žmonės pas mus ateitų kaip pas savus draugus į svečius: sėdėtų, kalbėtųsi ir valgytų. Jau turime ir nuolatinių klientų – kas ateina pavalgyti dienos pietų, kas atvažiuoja iš visos Lietuvos, nes žino, kad aš pats gaminu patiekalus, o tai yra labai malonu. Būna ir tokių atvejų, kai žmonės net pasitinka su gėlėmis (šypsosi).
Restorano aplinkos kadrai – galerijoje:
– Kalbant apie jūsų virtuvę. Ar jūs mokėtės gaminti specialiai, ar tai daugiau jūsų kultūrinis palikimas, perduodamas iš kartos į kartą?
– Mes kaip italai – darome taip, kaip gamindavo mama, kaip pasakojo senelis ar močiutė. Tikrai nesumeluosiu pasakydamas, kad tokių restoranų analogų nėra Europoje. Gal yra JAV, bet gyvai pats nemačiau. Žinau, kad Rusijoje yra romų restoranas. Bet iš tiesų ten tik skamba romų muzika, o tradicinių romų patiekalų galima paragauti tik pas pačius romus namie. Visgi mūsų idėja buvo tokia, kad visi žmonės galėtų paragauti romų patiekalų būtent mūsų restoranėlyje.
Norime skleisti romų kultūrą, supažindinti Lietuvos žmones. Manau, juk norėtų klientai sužinoti, kaip romų kalba bus „laba diena“, „ačiū“, „prašau“. Žmonės klausia mūsų padavėjų, barmenų, domisi... Jau šiandien girdėjau, kaip panelės romų kalba padavėjui pasakė „ačiū“.
– Ar nėra sunku išsilaikyti? Juk viską pradėjote sudėtingu pandemijos laikotarpiu.
– Dabar dar sunku pasakyti, kaip kas bus toliau, bet tikrai sudėtinga.
Dėl karantino – galiu drąsiai pasakyti, kad bijau karantino kaip pavojingo žmogaus sveikatai kenkėjo. Neduok Dieve, kad mūsų artimųjų ar mūsų sveikatai kas nutiktų. O verslas visada gali išgyventi. Lietuvoje nėra taip beviltiška, kad nerastume gabalėlio duonos.
Svarbiausia, kad žmonės liktų sveiki. Tai yra svarbiausias dalykas pasaulyje, o visa kita gali palaukti.
– Ar po restorano atidarymo aplinka darosi draugiškesnė romams?
– Stebiu tai kiekvieną dieną. Kiekvieną mūsų koncertą, pasirodymą ir svečių priėmimą matau, kad žmonės pastebi, jog mūsų tautybė turi ne tik gerą muziką, bet ir maistą, ir svetingumą. Panašu, kad lietuviai tą ir noriai priima.
Svetingumas mūsų tautoje yra toks tarsi paprastas dalykas, bet šiais laikais žmonės dėl intensyvaus gyvenimo ritmo jį pamiršta. Pamiršta aplankyti savo tėvus, padaryti darbus, kurie nereikalauja daug pastangų, kad ir tiesiog paskambinti mamai...
– Ar per šį laikotarpį, kai čia dirbote, teko susidurti su diskriminacijos atvejais ir taip nusiteikusiais klientais?
– Ne, neteko. Bet savo kolektyvui pasakiau, kad jeigu, neduok Dieve, ir bus koks nors atvejis, jie turėtų tą žmogų palikti ramybėje. Jeigu bus koks rimtesnis atvejis, kviesime policiją.
Bet kol kas nieko nebuvo, žmonės pas mus ateina draugiškai nusiteikę (šypsosi). Ir nors mūsų padavėjai dabar yra neprofesionalai, jie taip stengiasi, jūs net neįsivaizduojate. Jie sako, kad turi būti dešimt kartų geresni, kad pakeistų romų įvaizdį.
– O ar jūsų darbuotojai jaučiasi saugūs Lietuvoje?
– Turbūt nesu tas, kuris galėtų apie tai kalbėti, nes esu žinomas, o žinomi muzikantai su tuo nesusiduria. Aišku, kartais būna vadinančių „čigonais“ ir pan. Bet reikėtų paklausti paprastų žmonių, o jiems tikrai yra sudėtinga, su diskriminacija jie susiduria kiekvieną dieną.
Gimiau Juodšilių kaime, o ten gyvena rusai, lenkai, žydai, totoriai, lietuviai. Man jie niekada nebuvo svetimi. Su žydu žaisdavau šachmatais, su lenku – futbolą, su rusais irgi atrasdavome veiklų. Ir tauta man niekada nebuvo kaip kažko nešėja.
– Kokios didžiausios problemos šiuo metu kyla Lietuvoje besiintegruojantiems romams?
– Jiems vis dar sudėtinga įsidarbinti. Todėl mūsų restorano idėja visų pirma buvo ne verslas, o noras sukurti darbo vietą romams, kad jų dirbtų nors dešimt. Tas tikslas, kaip matote, buvo pasiektas.
O nedirba jų dar labai daug dėl to, kad situacija išties sudėtinga. Pavyzdžiui, romų bendruomenė yra labai jauna – vidutinis amžius yra 40–45 metai, pagal amžių tie žmonės yra tikrai reikalingi darbdaviui. Kita vertus, ir mes jiems turime surasti užsiėmimą, kad jie nebūtų našta.
Nors tai ir mūsų mažas žingsnis, nors aš tą laikau didele sėkme, ties tuo sustoti tikrai neketinu. Man reikia daugiau.
– Kaip manote, kur kultūriškai gimsta didžiausias konfliktas? Kokią skirtybę lietuviams labiausiai sunku priimti?
– Tai tiesiog tam tikri nusistatymai ir stereotipai, nežinojimas apie kitą tautą, nepriėmimas kitų žmonių. Kodėl jis daro taip, o ne kitaip, kodėl jis meldžiasi kitam Dievui, kodėl jis rengiasi kitaip, kodėl jis ryškus, o ne blankus?
Gimiau Juodšilių kaime, o ten gyvena rusai, lenkai, žydai, totoriai, lietuviai. Man jie niekada nebuvo svetimi. Su žydu žaisdavau šachmatais, su lenku – futbolą, su rusais irgi atrasdavome veiklų. Ir tauta man niekada nebuvo kaip kažko nešėja – esą tie yra tokie, o kiti – anokie. Visų pirma jie juk yra žmonės, kiekvienas su savo palikimu.
– Užsiminėte apie edukacinius renginius restorane. Ar jų yra numatyta?
– Tikrai taip. Pavyzdžiui, darysime fotografijų parodą apie žinomus romus. Galbūt nežinote, kad Charlie Chaplinas buvo romas? Taip pat Elvis Presley arba Nikola Sarkozi, kurio pavardė žydiška, bet turi ir romų kraujo. Taigi, yra labai daug įdomios informacijos apie žinomus romus, ją mes norime žmonėms restorane atskleisti.
Galbūt net kurį vakarą čia bus dainuojamos Elvio Presley dainos, kurias atliks romai (arba nebūtinai romai). Arba, pavyzdžiui, galėtume padaryti filmų peržiūrą. Tai tokios veiklos tikrai yra numatytos, tik kol kas to daug nereklamuojame, tiesiog informaciją paskelbiame feisbuke.
– Šį mėnesį buvo Romų genocido diena. Ar ją minėjote restorane?
– Esu romų bendruomenės pirmininkas, todėl su kolegomis padarėme labai daug darbo tam, kad tą dieną paminėtume. Respublikos Seimas tą dieną jau oficialiai patvirtino kaip Romų genocido-holokausto dieną.
Šiemet Lietuvos televizija nufilmavo filmą apie romų holokaustą „Juodasis paukštis“. Taip pat rugpjūčio 2 dieną Raudondvario pilyje rodėme pjesę „Samudaripen. Mergaitė iš vagono“, kurią pastatė Marius Jampolskis, „Sare Roma“ komanda ir kiti. Taigi, bendradarbiavome su įvairiomis institucijomis, o žmonės daugiau sužinojo apie tą tragediją, apie mūsų skausmą.
Man tai yra labai svarbi tema. Kartais žmonės klausia: kodėl apie tai reikia kalbėti? Atsakau, kad viskas yra labai paprasta: tai gali bet kurią dieną įvykti ne tik su mūsų tauta, bet ir su visu pasauliu.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Ištvanas Kvikas Vilniuje atidarė pirmąjį romų restoraną: renginio nepraleido ir žinomi žmonės
Ištvano Kviko restorano atidarymo akimirkos – galerijoje:
