Šie metai Rimai Petrauskytei-Paulauskienei buvo kitokie. Kitokie ne tik dėl planus gerokai pakoregavusio karantino, bet ir gimtadienio šventės, kurią teko nukelti į kitus metus. Kai 1 metų ir 8 mėnesių dukrą tenka auginti be aplinkinių pagalbos, nesinori jokių vakarėlių. Kur kas svarbiau, kad gyvenime dabar yra viskas, ko gali norėti kiekviena moteris. Apie tai su Rima ir pasikalbėjome – neblėstančią jaunystę, vidinę brandą, gyvenimą Klaipėdoje, šeimą ir ateities planus.
– Rima, kokie jums buvo praėję metai?
– Praėjęs laikotarpis, tikiu, buvo įsimintinas visiems. Karantinas gerokai pakoregavo kiekvieno iš mūsų kasdienybę, gyvenimą, mintis, emocijas, darbus, viską apvertė aukštyn kojomis. Privertė sustoti, suprasti vertybes, atsigręžti į save, artimuosius. Iš tikrųjų tai buvo išskirtiniai metai, kokių neturėjau per visą savo gyvenimą. Juk, jei vykdavo kokios nors globalios stichijos ar nelaimės, jos dažniausiai Lietuvos nepasiekdavo, viskas būdavo pakankamai ramu. O dabar pasijautėme labiau pažeidžiami, supratome, kad ne viskas vyksta tik kažkur toli nuo mūsų.
Kalbant apie mane asmeniškai, labai jaudina skaičius 40. Suvokiu, jog gyvenimas jau įpusėjo. Juk iki 100 metų niekas negyvena ir nemanau, kad nori gyventi. Todėl jaučiu, kad pasiekiau pusiaukelę, bet tikrai džiaugiuosi savo psichologine, moraline branda. Jaučiuosi visiškai pasitikinti savimi, laisva, turiu viską, ko reikia, nebesiblaškau, nešvaistau laiko nereikalingiems dalykams. Labai džiaugiuosi savo dukrytėmis, šeima, vyru. Viskuo, ką turiu.
Jaučiuosi visiškai pasitikinti savimi, laisva, turiu viską, ko reikia, nebesiblaškau, nešvaistau laiko nereikalingiems dalykams
Tik dabar jau reikia įdėti šiek tiek daugiau pastangų, kad išlaikyčiau jaunystę (juokiasi). Sunku kalbėti apie kitas moteris, bet nemanau, kad kuri nori senti. Pati stengiuosi puoselėti išorinį grožį. Tokį, kokį davė gamta. Tai padeda padaryti įvairios kosmetinės priemonės, odos priežiūra, sportas, sveika mityba. Žinoma, nesu robotas, būna ir daug nuklydimų iš režimo.
Kita vertus, tie 40 metų yra mano turtas, jais džiaugiuosi bei vertinu. Vaikai paaugę, atsirado vidinė branda, ramybė. Jau žinau, kaip tvarkytis su savimi, kaip elgtis įvairiose situacijose. Tai gyvenime duoda didelį stabilumą. O ir širdyje jaunystė niekada neišblės. Ji visada su mumis, tik kartais bijome ją parodyti, galvojame, kad mums nebepriklauso.
– Gyvenate Klaipėdoje, atrodo, šiame mieste kur kas lėtesnis tempas, žmonės atsipalaidavę. Kaip atrodo jūsų dienos uostamiestyje?
– Apsilankiusi Vilniuje ar Kaune tikrai jaučiu ramų Klaipėdos gyvenimo bangavimą, lėtesnį tempą ir tai mane labai žavi. Dažnai čia būna vėjuota, bet vėjas turi raminantį poveikį, jis yra mūsų kasdienybės dalis, prie jo esame pripratę.
Labai dažnai su šeima nuvykstame prie jūros. Klaipėda – nedidelis miestas, todėl mūsų kelionė trunka tik apie 10 minučių. Jau reikėtų pamiršti tą posakį: „Klaipėdietis yra kaip batsiuvys be batų – jūros nemato.“ Pajūryje vyksta labai aktyvus klaipėdiečių gyvenimas: žmonės sportuoja, vaikšto, važiuoja atsigerti kavos. Ir mūsų šeima – ne išimtis.
Aš esu moteris, šeimos branduolys, kuris ją jungia. Rytais vežu vieną dukrą į mokyklą, kitą į darželį, vėliau keliauju į paskaitas. Po pietų dažniausiai turime kokių nors reikalų su grupe. Dalyvaujame fotosesijose, įrašome dainas. Vakarop pasiimu mergaites, po darbų grįžta vyras, tuomet leidžiame laiką kartu. Nuvykstame prie jūros, pasivaikštome parkuose. Labai daug laiko leidžiame lauke, mieste. Taip ir prabėga tos dienos.
– Nors atrodo, kad dienos plaukia palengva, įprasta vaga, tačiau mėgstate kelti sau iššūkius. Prieš kelerius metus lankėte masažo studijas, svajojote net apie savo saloną. Ar pavyko tai įgyvendinti?
– Kai pradėjau mokytis masažų, iš pradžių dirbau tik su vaikais bei kūdikiais, ir man labai patiko ši sritis. Vėliau gimė antroji dukrytė, privalėjau atiduoti duoklę mažajai, todėl kurį laiką šią veiklą buvau apleidusi, bet visada svajojau įgyti dar daugiau žinių šioje srityje.
Dabar savo ateitį sieju su kineziterapija. Man ji labai patinka, jaučiuosi savo vietoje, todėl pradėjau mokytis ir tikiuosi, kad po 3 metų sėkmingai laikysiu rankose diplomą.
– Tai ar gali būti, kad ateityje atlikėjos kelią visiškai iškeisite į naują veiklą?
– Grupės „Man-go“ dainininkės gyvenimas visada buvo ir bus su manimi. Su vadybininku neseniai juokavome, klausiau, kiek mes dar dainuosime, nes savęs ant scenos 50-ies jau nebeįsivaizduoju (juokiasi). Bet šiais laikais viskas labai pasikeitė. Brandūs žmonės aktyviai dirba, dalyvauja įvairiose veiklose, studijuoja, iš gyvenimo ima viską, ką nori.
Viskas dar prieš akis. Labai nenoriu, kad dėl amžiaus sustotų ir mūsų grupės veikla. Dabar dirbame, kuriame naujas dainas, koncertuojame. Žinoma, visa ši veikla buvo pristabdyta dėl karantino, bet tikiuosi, kad pavasarį viskas susitvarkys, stabilizuosis ir judėsime toliau.
– Užsiminėte apie karantiną. Išties daug žmonių pasakoja, kad jo metu atrado įvairių veiklų – nedainuojantys pradėjo dainuoti, adatos rankose nelaikę tapo dizaineriais. Ką naujo atradote jūs?
– Per karantiną buvau užsiėmusi savo dukromis. Antrokė mokėsi namuose, nuotoliniu būdu, reikėjo jai padėti viską suprasti. O mažylė dar tik vienerių metukų, turėjau būti visada šalia jos. Visas tas laikotarpis buvo persmelktas motinyste. Pajuokausiu, apsirengdavau pirmadienį tais pačiais drabužiais, o persirengdavau tik trečiadienį. Viskas buvo labai įtempta, suskaičiuota minučių tikslumu. Džiaugiuosi, kad išgyvenome šį laikotarpį.
– Kalbėdama su jumis jaučiu neblėstantį pozityvumą ir šypseną. Kaip pavyksta išlaikyti gerą nuotaiką net ir tokiu, atrodo, sudėtingu gyvenimo etapu?
– Jei manęs kas nors netenkina, stengiuosi tuos dalykus greitai pašalinti. Nemėgstu kankintis dėl kažko, ko mano gyvenime gali nebūti. Tarkime, dėl netinkamos veiklos, žmonių, emocijų. Jei matau, kad kažkokioje situacijoje labai jaudinsiuosi ir nespėsiu ko nors atlikti, nesiverčiu per galvą, neerzinu aplinkinių ir to nesiimu. Renkuosi ramybę.
Mano vyras viską sugeba daryti vienu metu, o aš stengiuosi nepasiduoti tokiam darbų sūkuriui. Geriau padaryti mažiau, bet kokybiškai. Jei tik pradedu nerimauti, jaudintis, jaučiu, kad griūna visa šeima ir jos gerovė. Juk moteris šeimoje yra stiprybė, į kurią atsiremia vaikai, vyras. Dabar labai vertinu pozityvumą, stengiuosi jo neprarasti, nenoriu, kad mane kas nors išmuštų iš vėžių. O jei tai padaro, tada viskas subyra ir reikia labai sunkiai vėl iš naujo statyti.
Bet tokia buvau tikrai ne visada. Anksčiau labai pasiduodavau žmonių nuotaikoms, įtakai, nuomonėms, pykčiams. Matyt, su metais nebeleidi įtraukti savęs ten, kur nenori būti. Bet viskas ateina tik su gyvenimiška patirtimi.
– Ar gyvenimiška patirtis išmokė kitaip pažvelgti į viešumą ir į kartu su tuo užgriūvančius sunkumus?
– Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad socialiniai tinklai visiškai ne man, o vidinė ramybė yra brangiau už viską. Viešo žmogaus ir atlikėjo kasdienybė yra neatsiejama socialinių tinklų, įvairių komentarų dalis, bet labai norėčiau, kad visas šis bumas, išpūstas burbulas išblėstų ir grįžtų tikrų darbų vertinimas. Tiek, kiek padarei, tek ir gavai. Įvairūs nuomonės formuotojai gyvena socialiniuose tinkluose, o mūsų grupė koncertuoja, kuria dainas, daro tikrą darbą, kuris suteikia malonumą ir mums, ir klausytojams. Aš visada buvau tokio gyvenimo šalininkė.
Suprantu, kad turiu atiduoti duoklę socialiniams tinklams ir kartais tai darau per prievartą, nes kiekvienas komentaras, ypač negatyvus, drasko ramybę, aurą, širdį. Nežinau, kokiu žmogumi turėtumei būti, kad galėtum visai į tai nereaguoti. O tie, kurie sulaukia piktų komentarų ir juos skaito, manau, netgi gali susirgti. Tai yra labai skaudus dalykas. Ypač jei tos pastabos liečia vaikus. Yra tikrai labai piktų ir nesveikų žmonių.
Man teko ne kartą kreiptis į policiją, bet aš šiuos reikalus tvarkau tyliai. Parašau pareiškimus, o pareigūnai tuos žmones susiranda ir pasikviečia pokalbiui. Niekada nieko nesiaiškinu socialiniuose tinkluose, nešvaistau tam laiko. Su piktais žmonėmis kovoju taip. Bet žinote, nėra teisinės bazės, kuri juos sustabdytų, sulaikytų, nubaustų, jie tiesiog jaučiasi nebaudžiami, laisvi, neturi jokios atsakomybės.
– Išgyvenote sudėtingus gyvenimo etapus – skyrybas, bulimijos ligą. Tokiomis akimirkomis daug žmonių stengiasi nuslėpti savo emocijas, užsidaro savyje. O ar jūs lengvai parodote savo jausmus, pasidalijate su kitais savo išgyvenimais?
– Oi, laisvai. Laisviau net nebūna (juokiasi). Jei susinervinu, tai iš karto matosi. Galiu labai greitai apsiverkti. Nemoku nieko savyje laikyti, esu degtukas. Jei mane kažkas sujaudino ir noriu tai pasakyti, tiesiog numirsiu, jei to nepasakysiu. Nieko nelaikau savyje, viską išlieju ir net kartais per daug.
Man dar irgi reikia išmokti atskirti, ką galime parodyti kitiems, o ką, galbūt, reikėtų pasilaikyti sau, pasikalbėti namuose su artimais žmonėmis. Labai mėgstu kalbėti, išsikalbėti, išsiverkti, pasakyti. Aš esu Svarstyklės, todėl mane žeidžia neteisybė, jei ją pamatau, iš karto pradedu reikšti, sakyti savo nuomonę, net tada, kai jos niekas neprašo. Ir dažniausiai nuo to nukenčiu. Tuomet turiu susirinkti savo nuomonę atgal ir išeiti. Nes ji būna niekam neįdomi (juokiasi).
– O ar turite dar kokių nors Svarstyklėms būdingų bruožų? Pavyzdžiui, ilgi svarstymai prieš priimant sprendimus...
– Žinote, aš anksčiau labai daug svarstydavau, bet dabar jau nebesvarstau ir absoliučiai pasikliauju savo nuomone. Absoliučiai. Dažniausiai apsirikdavau pasirinkusi tą kelią, kuriuo vedė protas. Esu daug nudegusi vedama proto ir išskaičiavimo. Dabar vadovaujuosi nuojauta ir niekada dar nesuklydau (šypsosi).
Esu daug nudegusi vedama proto ir išskaičiavimo. Dabar vadovaujuosi nuojauta ir niekada dar nesuklydau
– Kam tais sunkiais gyvenimo momentais papasakodavote susikaupusias nuoskaudas?
– Aš labai džiaugiuosi, kad turiu dvi seseris. Su viena jų skiria dveji, su kita vos vieneri metai. Esame užaugusios viename kambaryje, kaip daugelis sovietinių šeimų. Tarp mūsų yra labai glaudus ryšys, tai yra du žmonės, pas kuriuos ateinu dažniausiai. Kas man benutiktų, gera ar bloga, jos viską sužino pačios pirmos. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokius žmones šalia savęs.
Turiu tikrai keletą labai gerų draugių, su kuriomis sieja jau ne vienerių metų patikrinta draugystė. Susipažinome labai jaunos, paskui visos ištekėjome, susilaukėme vaikų ir per visus tuos gyvenimo metus keliavome kartu. Labai tai vertinu. Viena kitai galime paskambinti dieną ar naktį. Jei kažkas sugeba turėti 100 draugų ir su jais palaikyti glaudų ryšį, skirti daug energijos ir laiko, manau, tai irgi yra gerai. Turbūt kiekvienas žmogus turi tiek, kiek jam reikia. Man, šiuo atveju, sočiai užtenka ir tų kelių draugių, seserų, dukrų ir vyro.
– O kokius ryšius palaikote su „Man-go“ grupės merginomis?
– Per pastaruosius metus labai suartėjome, pradėjome viena kitą girdėti. Ta ramybė, pasitikėjimas, užnugaris grupės veikloje yra labai svarbus. Jis yra ir, manau, tai jaučiasi, matosi mums koncertuojant. Tikiu, kad tai mato ir žmonės.
– Kaip jums pavyksta suderinti karjerą ir motinystę? Neabejoju, kad daugeliui atlikėjų tai tikrai tampa dideliu iššūkiu.
– Aš labai džiaugiuosi mūsų didele grupės komanda, nuo mūsų pečių nukrenta visi organizaciniai dalykai. Tai jau yra didelis pliusas, kuris padeda suderinti ir grupės veiklą, ir šeimą. Visas laikas, kuris lieka nederinant organizacinių dalykų, lieka šeimai. Tai ir yra visa paslaptis.
Turint vaikų yra labai daug reikalų, ypač, jei nori juos užauginti kokybiškai, skirti laiko, dėmesio. Tai reikalauja daug jėgų ir dėmesio, energijos. Visos mamos tai žino. Žinote, čia dar yra ir pasirinkimas. Jei nori turėti vaikų, privalai jais rūpintis. O gali rinktis gyvenimą be vaikų ir visą laiką skirti tik sau, darbams.
– Didelis šeimos ramstis yra vyras. Kaip su juo pasidalijate pareigomis, ar sutariate buities klausimais?
– Tikrai nekyla jokių ginčų, žinoma, labiau norėčiau, kad vyras dažniau pabūtų su mažąja, bet puikiai suprantu – labai didelė klaida iš vyro daryti moterį. Manau, kad vaikų auginimas yra moters pašaukimas ir dalia, o vyriškas gyvenimas yra visai kitoks. Jei jį uždarysi namuose, vyro kaip ir nebeliks. Bet, jei man reikia pagalbos, mano sutuoktinis šiuo klausimu yra labai didelis šaunuolis. Pavyzdžiui, teko koncertuoti užsienyje, o jis tuo metu puikiai susitvarkė namuose ir su ką tik gimusia mudviejų dukra, ir su mano mokyklinuke.
– Grįžtant prie jūsų 40-mečio šventės. Skaičiau, kad nepraleidžiate progos paminėti gimtadienių, o gal šie metai bus išskirtiniai?
– Jei atvirai, nedarysime jokios šventės, nes nesinori kam nors palikti mažylės, o pasiimti kartu į vakarėlius dar per anksti. Nusprendėme, kad šiais metais nieko nedarysime, kas norės, tas užsuks. O šventę atidėsime kitiems metams. Nesinori surengti bet kokio gimtadienio. Nebent savaitgalį ką nors gražaus sugalvosime su šeima.
– Gimtadieniai, simboliškai, neatsiejami nuo dovanų. Už kokias gyvenimui dėkojate labiausiai?
– Pats gyvenimas yra labai didelė dovana ir, kuo toliau, tuo labiau jį pradedu vertinti. Džiaugiuosi sveikata, gabumais, kuriuos turiu, savimi, šeima. Iš tikrųjų, kiekvienas laikotarpis man yra kaip dovana. Dvi dukros išvis fantastika, negaliu net patikėti, kad taip sugebėjau.
– Tai dabar trūksta dar vienos dovanos – sūnaus.
– Ne, žinokite, du vaikai yra visiška mano galimybių riba. Ir aš labai lenkiu žemai galvą prieš daugiavaikes mamas. Man užtenka ir dviejų mergaičių. Daugiau negalėčiau, nes noriu skirti laiko ir sau. Man jo reikia kaip oro.
– Vis užsimenate apie dukras. Gal jau pastebėjote, ar jos žengs mamos pėdomis ir ateityje pasirinks atlikėjų profesijas?
– Vyriausia dukra yra linkusi į kalbas, intuityviai pajaučiau, kai ji dar tik ėjo į darželį. Dabar ji lanko vokiečių Hermano Zudermano gimnaziją ir tai visiškai pasiteisino. Kalbas kol nėra sudėtingo mokslo, ji gliaudo kaip riešutus ir jaučiasi savo srityje. Dainuoti nedainuoja, bet šoka, „TikTok'as“ yra jos numeris vienas, kaip ir kiekvienam tokio amžiaus vaikui. O dėl mažylės dar sunku pasakyti, bet, manau, bus sportininkė. Jos tėtis yra buvęs tekvondo Europos čempionas ir, matosi, kad ji taip pat labai stabili, tvirta, turi labai gerą pusiausvyrą. O kaip bus, pamatysime po 20 metų. Svarbiausia, kad jos būtų laimingos.
– Rima, o ko sau palinkėtumėte to 40-mečio proga?
– Aš noriu, kad mums viskas pavyktų pagal planą ir kitais metais persikeltumėme į naujus ir pirmuosius mūsų šeimos namus Klaipėdoje. Šiuo metu jie yra statomi, įrenginėjami, tikiuosi, kad jau netrukus galėsime pakviesti į įkurtuves (šypsosi).
