Augo sportininkų šeimoje
„Su seserimi augome labai disciplinuotoje šeimoje, – prisimena Giedrė. – Mums dar ankstyvoje vaikystėje buvo paaiškinta, kad visi turime pareigas, kurias privalome atlikti laiku ir gerai, o apie teises tais laikais nebuvo mados kalbėti.“
Giedrės tėvai buvo pedagogai, visą gyvenimą atidavę sportui.
Mama Irena Jocytė-Genevičienė garsi rankininkė, sovietmečiu pripažinta geriausia vartininke Mažajame pasaulio čempionate tuometinėje Jugoslavijoje, taip pat du kartus tapusi Sovietų Sąjungos geriausia vartininke, tėtis – ėjikas.
Abudu vėliau tapo treneriais, varžybų teisėjais ir universiteto dėstytojais.
„Mama mane labai mylėjo, kaip ir aš ją, – prisimena režisierė. – Ji man tai sakė labai dažnai ir šiandien aš jai už tai esu labiausiai dėkinga.“
Giedrės mama buvo nepaprastai darbšti. Ji augo sunkiu Lietuvai laiku, anksti neteko abiejų tėvų ir nuo 14 metų liko viena su mažesne sese.
„Manau tai ir sąlygojo tą besąlyginį darbštumą – siekį išlikti bet kokiomis sąlygomis, – pasakoja Giedrė. – Tą bruožą turiu ir aš, ir mano dukra...“
Kaip sportininkų vaikas, Giedrė išbandė daug sporto šakų: stalo tenisą, lengvąją atletiką, rankinį.
Tačiau vienu metu ji suprato, kad nenorėtų savo gyvenimo susieti su sportu.
„Staiga supratau, kad man labai nepatinka sportuoti ir po 3 val. per dieną žaisti stalo tenisą, kai tuo tarpu gyvenimas „eina pro šalį“, – prisimena režisierė. – Nors man sekėsi tikrai gerai, būdama III klasėje, po 3 dienų ašarų upių, išsikovojau pirmąsias savo teises į apsisprendimą. Norėjau tik šokti, vaidinti, dalyvauti visur ir kurti spektaklius...“
Aktyviai sportuojantys tėvai gana nelengvai priėmė „baltos varnos“ atsiradimą šeimoje.
„Tėvai labai norėjo, kad pasekčiau savo sesers pavyzdžiu, – pasakoja Giedrė. – Ji buvo vyresnė, mokėsi tik labai gerai, baigė mokyklą „raudonu“ diplomu, žinojo ko nori ir tapo mokslininke, visą gyvenimą nuosekliai dirbo ir yra laiminga savo pasirinkimu.“
Tačiau mergina norėjo eiti savo keliu ir ieškojo kitų gyvenimo mokytojų.
Pirmuoju autoritetu Giedrei tapo literatūros mokytoja Roza Glinterščik, visame Vilniuje garsėjusi savo laisvamanišku pamokų dėstymu, diskusijomis apie literatūrą, kino vakarų organizavimu, spektaklių kūrimu.
Mergina su draugėmis rijo knygas, lankė spektaklius, savaitgalio vakarais rinkdavosi mokytojos bute į diskusijų ratelius.
„Taip palengva man atsivėrė nuostabus literatūros ir teatro pasaulis, – prisimena Giedrė. – Slapta ėmiau svajoti apie aktorystės studijas, bet taip sau ir neleidau net pabandyti.“
Į aktorinį mergina nestojo, o pasirinko psichologijos studijas Vilniaus universitete.
Tačiau tuoj pat ji įstojo ir į Universiteto Dramos teatrą.
Taip prasidėjo laimingiausias Giedrės gyvenimo etapas.
Giedrės kurso vadove buvo garsi pedagogė, režisierė Marija Misiūnaitė, kuri dirbo ir su profesionaliais aktoriais, buvo garsiojo Jono Vaitkaus kurso pedagogė Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje (LMTA).
Marija Misiūnaitė į VU Dramos teatrą atsivedė dėstytojus iš LMTA, kurie ten vedė ir scenos kalbą, ir scenos judesį.
„Marija Misiūnaitė buvo vienas didžiausių autoritetų sutiktų mano gyvenime, – prisipažįsta režisierė. – Gavome tikrai labai daug žinių, kūrėme spektaklius, vaidinome Lietuvos ir užsienio festivaliuose.“
Didžiausios sėkmės Universiteto Dramos teatras sulaukė su spektakliu „Kukutynė“ pagal Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“.
Darbai po studijų
Po studijų apie psichologės darbą Giedrė nesvarstė ir pagal pasirinktą profesiją jai dirbti taip ir neteko.
Taip sutapo, kad pirmaisiais metais po studijų gimė dukra, o dar po poros metų mergina gavo Marijos Misiūnaitės kvietimą ateiti į Universiteto Dramos teatrą ir kartu su ja dirbti antrąja režisiere.
„Dieną buvau mama, vakare – režisierė, jaunų aktorių kurso vadovė, – prisimena Giedrė. – Buvau vos 27-erių ir nelabai skyriausi nuo savo studentų...“
Teatre režisierė sutiko nuostabių žmonių, kurie užaugo, pakėlė sparnus ir jų kelią ji dabar mato jau kitose įvairiose srityse.
Giedrei dirbti režisiere sekėsi, ji pastatė keletą spektaklių, kurie buvo gerai žiūrimi. Paskutinysis jų „Bobos“, pagal Eros Salola „Kvailių kaimas“, surinkdavo pilnas sales.
Nepritekliaus laikai pakeitė karjerą
„Mes visi išgyvenome tuos laukinius nepritekliaus laikus ir dar dirbdama teatre susiradau gerai apmokamą darbą farmacinėje kampanijoje, – prisimena režisierė. – Vienas darbas buvo pilvui, kitas – dūšiai. Taip ir įsisukau į tą beprotišką karuselę, dirbdama po 14–16 valandų per parą...“
Giedrės kūrybinio darbo paieškos vis keitė formą – tai teatras, tai renginių režisūra, tai reklamos agentūra, tai konferencijų organizavimas, tai scenarijų rašymas.
Režisierė prisipažįsta tik prieš gerą dešimtmetį nusileidusi ant žemės ir nebekeitusi savo veiklos.
Kai pradėjo dirbti televizijoje ir kurti laidas ir kaip režisierė, ir kaip vykdančioji prodiuserė, ir kaip redaktorė – viskas tarsi atsistojo į savo vietas.
Per tą dešimtmetį Giedrė sukūrė daugiau nei 200 laidų.
„Man patiko, kad rezultatas gana greitas, aš jį galiu pati matyti ir vertinti“, – prisimena moteris.
Tačiau Giedrė neslepia – tarp jų buvo ir tokių, dėl kurių jai ir šiandien gėda.
Režisierė iki šiol pamena, kai kartą į eterį išėjo grubus turinys, neetiškas elgesys su pašnekovais, jos vertybes laužantis pats laidos formatas.
Giedrė prisipažįsta, kad vis laukė, kada gi ateis tas laikas, kai žmonėms bus įdomūs ne tik verslininkai, muzikantai ir jų besikeičiančios partnerės, su iki graudulio primityviomis gyvenimo istorijomis, bet ir Lietuvą kuriantys žmonės: mokslininkai, menininkai, istorikai, rašytojai, mokytojai. Tie, kurie tikrai turi ką papasakoti.
Ir ji sulaukė.
„Tai užtruko netrumpai, beveik 10 metų, – pasakoja režisierė. – Tačiau manau visi patvirtins, kad per paskutinius penkerius metus vertybės net ir komercinėje televizijoje kardinaliai pasikeitė. Šiandien ieškoma natūralumo, gyvumo, talento, darbštumo, originalumo...“
„Nepakankamumo sindromas“
Giedrė prisipažįsta, kad nepaisant to, kad Dramos teatre buvo aktore, o vėliau penkerius metus dirbo teatro režisiere ir turėjo net „darbo knygelę“, ji visada juto žudantį „nepakankamumo“ sindromą.
„Pamenu, mūsų režisierė Marija Misiūnaitė, kai norėdavo galutinai mus nusodinti, pavadindavo „saviveiklininkais“, – prisimena režisierė. – Mes nuolatos jautėmės nepakankamai protingi, nepakankamai talentingi, nepakankamai išmanantys. „Tai mūsų kartos traumos, nes mus daugiau kritikavo nei gyrė. Mus mokė neišsišokti, patylėti, dar pagalvoti ar tikrai esi vertas.“
Pasak Giedrės, ta žaizda niekur nedingo.
„Aš pati su šiuo jausmu kovoju iki šiol, – pasakoja Giedrė. – Nors už pečių daugybė įgyvendintų projektų, nors žinau, kad daugybė žmonių su režisieriaus diplomu nedirba šio darbo ar nesugeba jo dirbti gerai, tai nepaguodžia...“
Televizijos projektai
„Paskutiniuosius trejus metus mano kuriami projektai tarsi išsigrynino, stengiuosi nebesiimti visko, ką man siūlo, – pasakoja režisierė. – Kartais projekto idėja ir turinys tampa svarbesni už atlygį.“
Giedrė prisipažįsta, kad jai patinka, kad gali sau leisti net ir tokią prabangą.
Jos mylimus projektus – dokumentikos laidas „Lietuvos miestai“, „Lietuvos dvarai“, „Mano mokytojas“, „Teisingumo keliu“, „Mokslo ritmu“, „Tvarumo kryptimi“, „Išgyventi“ bei dokumentinius filmus „Ateities istorija. Lietuva“, „Prezidentas“ sukurti teko įdėti nemažai pastangų.
Kartu Giedrė pripažįsta, kad taip produktyviai negalėtų dirbti neturėdama tų 10 metų užnugario, kai darė ne visada tai, kas jai patiko.
„Aš ir savo jaunesniems kolegoms sakau: dirbk ir mokykis kartu, kiekvienas projektas tave gali išmokyti daug dalykų, kurių prireiks galbūt po metų ar po kelių,“ – dalinasi mintimis moteris.
Pasak režisierės, televizijoje ir kine dabar viskas keičiasi.
Šiandien redaktorius, nemokantis dirbti su montažo programomis atsilieka, apsunkina visos komandos darbą, nes po jo darbo seka montuotojo darbas, kuriam reikia pateikti viską tiksliai ir nepriekaištingai.
Komandoje kiekvienas turi dirbti kaip laikrodis – tai dabar būtina.
Giedrė mokosi tai daryti pati ir perduoda tai ką žino kitiems.
Triumfas ir netektis
Paskutiniai metai Giedrei Genevičiūtei, kaip režisierei, buvo itin „derlingi“.
Jos režisuotas filmas apie Lietuvos mokslininkus „Ateities istorija. Lietuva“ tarptautiniame Helsinkio Edukacinių filmų festivalyje laimėjo „Ypatingo edukacinio filmo / Outstanding educational film“ kategorijoje.
Režisierė buvo be galo laiminga ne tik apdovanojimu, bet ir tuo, kad atkreipė dėmesį į Lietuvos mokslininkų darbus.
Tačiau tik grįžus iš Helsinkio euforiją pakeitė didžiausia Giedrės gyvenimo netektis – po savaitės mirė jos mama.
„Ta atsivėrusi bedugnė dar iki šiol yra, – prisipažįsta moteris. – Dar jaučiu, kad nesu išraudojusi visų ašarų, apverkusi mamos netekties, dar vis laukiu kada ši upė prasiverš.“
Tačiau turbūt kaip tik šis skausmas iš dalies padėjo režisierei iki pavasario pabaigti ir su Daiva Žeimyte sukurti itin jautrų ir ne vieno žiūrovo sielos gelmes suvirpinusį filmą apie Prezidentą Valdą Adamkų „Prezidentas“.
Šis filmas ne tik apie Prezidentą, bet ir apie išeinančią nuostabią kartą, kuri po karo atstatė mūsų valstybę, iškentėjo 50 metų priespaudos ir iškovojo Nepriklausomybę savo vaikams, tai yra mums, ir savo anūkams. Sunkūs laikai užaugino Lietuvai labai stiprius žmones.
Pažintis su Hospisu
„Apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą sužinojau gana atsitiktinai, perskaičiusi Lino Ryškaus postą apie Martyną Šorį (Hospiso pacientą, sergantį labai reta ir sunkia liga), tačiau jai nepasiduodantį, – prisimena Giedrė. – Tuoj pat paskambinau Linui ir pasakiau, kad mane beprotiškai traukia ten nueiti, o gal net ir sukurti filmą apie Hospisą.“
Apsilankymas Pal. kun. Mykolo Sopočkos Hospise Giedrę nustebino, rašoma pranešime spaudai.
„Paskutinius 15 metų mano mama turėjo įvairių sveikatos problemų, todėl su ja lankiausi įvairiose Lietuvos gydymo įstaigose, – pasakoja režisierė. – Tačiau tai, ką pamačiau Hospise, toli gražu nebuvo panašu į ligoninę.“
Pasak Giedrės, Hospisas ją tiesiog užbūrė.
„Ateini į Hospisą ir jauti tą šilumą, jaukumą ir švelnų santykį į kiekvieną žmogų, – pasakoja režisierė. – Jauti, kad viskas ten yra sukurta su didele meile.“
Giedrę nustebino sužinojus, kad Hospise vyksta labai aktyvus gyvenimas.
„Pacientai Hospise gauna įvairias procedūras, masažus, pas juos ateina logopedai, kineziterapeutai, juos veža į lauką, netgi rengia jiems koncertus, – pasakoja režisierė. – Man tai buvo tiesiog kosmosas, kaip aukščiausio lygio ligoninė...“
Giedrė prisipažįsta, kad iki tol turėjo visai kitą požiūrį į Hospisą.
„Aš žinojau, kad yra tokia įstaiga, tačiau įsivaizdavau ją visiškai kitokią, – prisipažįsta režisierė. – Galvojau, kad į Hospisą atvažiuoja žmonės tik numirti ir ten laukia tos mirties...“
Panašius įsitikinimus turėjo ne tik ji viena, tačiau ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų.
Ir tai nenuostabu.
Pasak Giedrės, mūsų tėvų požiūriu, atiduoti savo artimą sergantį žmogų į senelių ar slaugos namus prilygo atsisakyti to žmogaus.
Tačiau toks požiūris susiformavo sovietmečiu, kai senelių ar slaugos namai buvo baisūs, nudrengti, nebuvo ten tokios priežiūros ir rūpesčio, kurio jiems reikėjo oriai senatvei.
Dabar sąlygos pasikeitė.
Pasikeitė ir mūsų gyvenimo būdas.
„Nežinau ar laimingas būtų ligotas senas žmogus tarp savo keturių sienų visą dieną laukdamas, kol jo vaikai ar anūkai galės atlėkti jo pažiūrėti, – dalijasi mintimis Giedrė. – O Hospise pacientas yra prižiūrimas visą parą, ten fantastiškas personalas! Taip pat ir giminės bet kuriuo dienos metu gali ateiti jį aplankyti ir pabūti kiek reikia. Ten tikrai yra labai daug žmogiškumo.“
Režisierės nuomone, visada reikia galvoti apie tai, kaip būtų geriausia ligoniui.
„Jeigu sunkiai susirgtų mano artimas žmogus, aš galvočiau apie tai, kaip sudaryti jam tokias sąlygas, kad jam kuo mažiau skaudėtų, kad jis kuo mažiau kentėtų ir kad gautų kvalifikuotą pagalbą, – dalinasi mintimis Giedrė. – Jeigu aš pati būčiau medikė, tai gal ir sugebėčiau jį tinkamai prižiūrėti, tačiau aš tokių žinių ir sąlygų neturiu. Todėl tikrai ieškočiau jam geriausios vietos ir geriausių specialistų.“
Giedrė prisipažįsta, kad dar neatsigavo po mamos mirties ir susitaikymas su tuo užtruks dar ilgai.
„Mamos išėjimas buvo labai staigus ir vis dar labai jaučiu jos netektį, – pasakoja Giedrė. – Taip norėjosi su ja ilgiau pabūti, pabendrauti. Nesitikėjau, kad viskas įvyks taip greitai...“
Tačiau savo skausmą režisierė užpildo mėgstamu darbu.
„Turiu daug televizinių ir dokumentikos projektų, – pasakoja Giedrė. – O iš tiesų, tai norėčiau kurti tik dokumentiką, mane ji tiesiog beprotiškai traukia! Temos man patinka įvairiausios – nuo iškilių asmenybių iki istorinių įvykių. Aš dabar tikrai labai aiškiai žinau ko noriu ir jaučiuosi laiminga.“
