Vaiko aliuzija su filmu režisieriui labai priimtina ir artima. „Pasiruošimas filmui – scenarijaus rašymas, filmavimo vietų paieška ir kiti paruošiamieji darbai – yra kaip nėštumas. Kuomet juosta nufilmuojama, galima sakyti, kad vaikas gimė“, – pasakoja D.Ulvydas. Dabar prasideda ne mažiau svarbi, tik žiūrovui nematoma ir paprastai nežinoma filmo kūrimo dalis.
Pirmiausiai filmas montuojamas. Vieni režisieriai montažo specialistus samdo, kiti montuoja patys. D.Ulvydas – prie pastarųjų.
„Man patinka kuo ilgiau būti su savo filmu“, – prisipažįsta jis. „Taip pat atkrenta būtinybė perteikti kitam žmogui savo viziją, kas ne visuomet yra lengva“. Paprastai kelias savaites trunkantis užsidarymas studijoje virsta dar vienu režisieriui svarbiu momentu: „Baigęs montuoti sužinai tikslią savo filmo trukmę. Man tai yra kaip sužinoti savo naujagimio ūgį ir svorį“, – paraleles su vaiko gimimu toliau brėžia D.Ulvydas.
Sumontuotas filmas, kuris jau nebebus keičiamas, techniškai užrakintomis kopijomis keliauja garso ir vaizdo režisieriams bei kompozitoriui. Vaizdo režisierius taiso, stabilizuoja ir suvedinėja spalvas; šiame etape taisomos ir filmo detalės – pavyzdžiui, pakoreguojamas neteisingą laiką rodantis laikrodis ar kapinėse ant paminklų pakeičiami vardai, kad būtų apsaugota tikrų žmonių tapatybė. Ypač tai svarbu istoriniuose filmuose – kad, tarkim, juostoje apie XV-ajį amžių aktorius nedėvėtų išmaniosios apyrankės ar sportinių batų.
Su kita filmo kopija dirba garso režisierius. Jis išvalo pašalinius triukšmus, paryškina dialogus, sukuria reikalingus foninius, atmosferinius garsus, sutvarko bendrą garso lygį, prideda kompozitoriaus sukurtą garso takelį. Dar vėliau, jau žiūrint filmo kopiją kino salėje, kiekvienas garsas išryškinamas ir užfiksuojamas, atsižvelgiant į filmo logiką ir surround sistemos galimybes – pavyzdžiui, filmo veikėjui praeinant iš kairės į dešinę, jo batų kaukšėjimas turi tiksliai atitikti vaizdą. Neretai garso režisieriaus darbas trunka ilgiau nei pats filmo montažas – apie pora mėnesių.
„O režisierius tuo metu laksto pas visus tris ir jaudinasi, matydamas, kaip auga jo vaikas“, – nusijuokia D.Ulvydas ir pamini dar vieną, ne mažiau svarbią detalę – filmo titrus. „Sėdi savaitę, galvoji, jaudiniesi, kad nė vieno neužmirštum... Ir, žiūrėk, vis vien apsižioplini: ar kažkurio nepamini, ar padarai klaidą varde – ir žmogui filmo premjera jau sugadinta“.
Iki tikrosios premjeros – šventės visai kūrybinei grupei, kurios metu jie pamatys galutinį kūrinio variantą – paprastai dar būna surengiama viena ar kelios uždaros peržiūros tiems, kurie, prireikus, dar galėtų kažką pakeisti. „Režisieriui tai yra dar vienas magiškas momentas, kuomet galų gale kino salėje pamatai galutinį savo minties įsikūnijimą, savo vaiką, kuris jau tuoj tuoj ims gyventi savo gyvenimą. Pastaruosius mėnesius su juo gulei ir kėleisi, nešiojaisi ir laikei už rankos, tvarkei, auklėjai ir niekam nerodei, prižiūrėjai ir žinojai apie jį viską. Po kelių dienų tavo vaikas išeis gyventi savo gyvenimo ir tau nebepriklausys. Po premjeros filmas jau pats kalbės už save, pats užsitarnaus meilę, draugystę ar neapykantą, užkariaus širdis ir rinksis simpatijas. O tu tik sėdėsi namuose, nieko nebegalėdamas padaryti ir gaudysi žinias apie tą savo numylėtą vaiką. O tada, praėjus kažkiek laiko, mintis užvaldys nauja idėja“, – pokalbį užbaigia Donatas Ulvydas.
Naujausias režisieriaus „vaikas“ – kino filmas „Ir visi jų vyrai“ – į kino teatrus atkeliaus kitų metų sausio 25 dieną. Juostoje, kurios gamybą parėmė Lietuvos kino centras, galėsite išvysti tris puikias lietuvių aktores – Ingą Jankauskaitę, Kristiną Kazlauskaitę ir Aušrą Giedraitytę. O kol kas, iki premjeros likus trim mėnesiams, kviečiame pasižiūrėti pirmąjį filmo anonsą.
