Pabundate kaip laimingas žmogus?
Turbūt. Negalvojau. Bet esu patenkintas tuo, ką turiu, mėgstu savo darbą. Kartą sėdėjome su Vytautu Žalakevičiumi, gvildenome filmo „Mano mažytė žmona“ scenarijų. Jis penktą turėjo kažkur išeiti. Sėdim, sėdim, kalbam, kalbam. Vytautas pažiūri į laikrodį: „Jau septynios?!“ Ir prideda: „Va už ką myliu mūsų profesiją. Nepastebi laiko.“ Jei tu gyveni laukdamas penktadienio, tai blogai, keisk darbą.
O ką turite, išskyrus darbą?
Aš – nieko. Žmona sodyboje vasarą kažką sodina, augina. Man irgi patinka pasikrapštyti, bet šiaip turiu tik kiną.
Violeta: Jis traktoriumi žolę pjauna. Kaimiečiai baisisi, koks jis tinginys: kur tai matyta, kad žolę – traktoriumi!
Raimundas: Kadangi traktorius garsiai burzgia, pasijunti visiškai atribotas nuo pasaulio, tik su savo mintimis. Neįsivaizduoju, ką galėčiau veikti, kad tai nesisietų su darbu. Aš jau trejų metų būdamas dirbau, pirmą kartą išėjau į sceną.
Buvote vargšas vaikas, kurio tėvai neturėjo, kur dėti?
Tėvai iš tikrųjų neturėdavo, kur manęs palikti, nes šeštą valandą, kai uždarydavo darželį, teatre prasidėdavo repeticijos. Ten gyvenau, bet man patiko, net grįžęs namo žaisdavau teatrą. Buvo tik vienas nemalonus dalykas: baisiai bijodavau Renės Zdanavičiūtės, kai ji vaidindavo Mirtį Janio Rainio pjesėje – baltai nugrimuota, su ilgiausiais raudonais nagais. Per jos spektaklius vengdavau eiti į užkulisius, o kartą, pamatęs Renę bufete, dūmiau iš ten neatsigręždamas.
Medžiais nesikarstėte kaip visi padorūs berniukai?
Užtekdavo tų medžių. Aš daug vaidinau, bet gal iki vienuolikos metų, kai gavau jau rimtą vaidmenį J. Anouilh’o pjesėje „Keleivis be bagažo“. Ir – viskas. Paskui buvo tik kino vaidmenys. Atėjo laikas karstytis. Be to, mano visos vasaros būdavo kaime: Mindaugiuose prie Joniškio – pas mamos seserį ir Raudėnuose už Kuršėnų – pas dėdę Vladą. Jis, gydytojas, ten slapstėsi, pakeitęs pavardę, nes buvo Štuthofe su Baliu Sruoga ir suprato, kad rusai nedovanos, kad iš lagerio grįžo gyvas.
Visi kalba apie ypatingą aplinką, kuri buvo tik to meto Panevėžyje.
Panevėžys buvo įvairus, bet buvo ir jaunimo, kuris žiūrėdavo Strindbergą, Ibseną, Durrenmattą, klausydavo dialogų, kuriuos rašė didieji pasaulio protai. Buvo labai geras tonas įsiprašyti į rūbinę nešioti paltų, kad paskui ant laiptelių galėtum žiūrėti spektaklį. Visi mano draugai taip eidavo į teatrą. Studija buvo, kuri priimdavo visus norinčius, nes vėliau žmonės atsisijodavo: kad lankytum ją, reikėjo būti šiek tiek maniaku. Ta aplinka nebuvo bohemiška, bet gyveno teatru, buvo atsiribojusi nuo miesto, jo paskalų.
Jums Miltinis buvo demoniška asmenybė? Ar, tiesiog – dėdė Juozas?
Man tos teatro legendos buvo dzin. Aš spektaklius žiūrėdavau Miltinio kabinoje. Kartą susipykome, tai nusileidau žemyn į salę, jau žiūrovai rinkosi, atsistojau taip, kad jis mane iš kabinos matytų, ir pašaukiau: „Miltinio!“ (panevėžietiškai), o paskui parodžiau jam špygas ir liežuvį – suvedžiau sąskaitas... Man jį geriausiai apibūdina valios jėga. Žinote, kaip būdavo, kai vyrai užgerdavo trims keturioms paroms? Visi prie stalo keičiasi, neatlaiko, o jis sėdi: paeiti negali, o žvilgsnis – blaivus, kalba – rišli, aiški. Kartą gėrė penkių žvaigždučių konjaką, kurio būdavo tik vienoje parduotuvėje prie stoties. Jis baigėsi.
„Donatai, nupirk dar.“ Tėvas su kažkuo nuėjo į parduotuvę, o to konjako – nebėra. Nutarė, kad bus gerai ir prastesnis, perpiltas į penkių žvaigždučių butelį. Grįžta. „Vyrai, kur jį pirkote? Čia ne tiek žvaigždučių!“ Ir tai – dvi ar tris dienas gėręs, kai visi jutimai turėtų būti atbukę. Primityvus pavyzdys, bet aiškus: Miltinis toks buvo visose situacijose… Laimonas Tapinas kartą jį pacitavo, kad aktorius turi būti ir filosofas, ir akrobatas.
O Miltinis klaikiai nemėgo, kad žodžiai virstų štampu. Todėl užsipuolė Tapiną: „Nesąmonė! Pažiūrėkit į vorą: paleidžia seilę, pats ta seile nusilipa, pats užlipa – va kur akrobatas. Ką ten žmogus.“ Miltinis nepripažino išvis jokių klišių. Kodėl jis taip iškankindavo aktorius? Jie negalėjo naudotis jokiais patikrintais dalykais. Reikia demoniškos jėgos ir pasiutimo, kad priverstum aktorių kiekvieną dieną iš naujo gimti ir mirti.
Visą interviu su Raimundu Banioniu skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Laima“.
