Ypač Rusijoje ir Prancūzijoje. Sharunu Bartu užsienyje prisistatantis kino kūrėjas augina 19 metę dukrą iš santuokos su mirusia žymia rusų-prancūzų aktore Jekaterina Golubeva. Ina Marija Bartaitė nusifilmavo naujausiame tėčio filme „Ramybė mūsų sapnuose“ („Peace to Us in Our Dreams“), kuriame vaidina ir Š.Barto draugė, smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, balandį Paryžiuje vykusiame prestižiniame Tarptautiniame Aleksandro Glazunovo smuikininkų, altininkų ir violončelininkų konkurse laimėjusi 1-ąją vietą.
„Kino pavasario“ platinamas filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo spalio 9 d. Pasaulinė juostos premjera praėjusią savaitę jau įvyko 68-ojo Kanų festivalio nepriklausomoje paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ („Quinzaine des Realisateurs“). Iš karto po jos kalbamės su pagrindinį vaidmenį sukūrusiu režisieriumi Š.Bartu.
„Ramybė mūsų sapnuose“ – jūsų aštuntasis pilno metro filmas. Apie ką ši penkerius metus laukta drama?
Visada buvo sunku atsakyti, apie ką mano filmai. Negaliu to padaryti ir šįkart. Apie žmones, jų gyvenimą ir santykį su pasauliu.
2005 m. kino kritikei Izoldai Keidošiūtei duotame interviu filmą „Septyni nematomi žmonės“ apibūdinote kaip pasakojimą apie vienišus žmonės, kurie bando prieiti vienas prie kito, kalbėtis, tačiau jiems nesiseka. Galbūt toks apibūdinimas tiktų ir naujausiai jūsų juostai?
Išmokti gyventi visuomenėje žmonėms rūpėjo nuo seniausių laiką. Atrodo, tai labai paprastas dalykas, tačiau pats svarbiausias ir labai sudėtingai išsprendžiamas. Galima ir taip atsakyti į tokį abstraktų klausimą.
Filme pasakojama apie vyrą, kuris su savo dukra ir gyvenimo drauge atvyksta savaitgaliui į kaimo sodybą. Vaidinate jūs pats, jūsų draugė Lora ir dukra Ina. Galbūt į prieš tai užduotą klausimą galima atsakyti tiesiog, kad tai istorija apie jūsų šeimą?
Šie motyvai – šalutinis dalykas. Tai tikrai nėra autobiografinis filmas, nes daugybė jame rodomų dalykų neatitinka tikrovės. Mano asmeninės istorijos nežinojimas – kas yra mano draugė, dukra ir pan., – neturėtų daryti jokios įtakos žiūrint filmą.
Bet neneigiate, kad tiek jūs, tiek Ina ir Lora vaidinate save?
O koks žmogus, pasirodantis ekrane, vaidina ką nors kitą? Na, nebent jis perrengtas „Kalėdų Seniu“. Juk žmogaus veidas, balsas kine jo paties. Jis – tas pats asmuo, tik ne visas. Juk net į dokumentinį filmą neįmanoma sukimšti viso žmogaus, su visais jo atspalviais. Galima teigti, kad visi aktoriai vaidina save, ir geriausių rezultatų jie pasiekia, tik remdamiesi savimi, o ne kažkokiu išgalvotu herojumi, jo primityviomis jausmų klišėmis, imitacijomis. Ir kiekvienas geras aktorius su tuo sutiks.
Vaidyba yra socialinis bendravimas. Išraiška balsu, gestais atsiranda, kai mes susiduriame su kitais žmonėmis. Taigi vaidiname, mokomės to visą gyvenimą. Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – sunkiau.
Ar sunku, kaip režisieriui, buvo dirbti su artimiausiais žmonėmis?
Neatsimenu atvejo, kad mano filme dirbantis aktorius manimi nepasitikėtų. Būna, kad aktoriai, grubiai tariant, užsirauna ant režisierių, su kuriais negali susikalbėti, nejaučia vienas kito. Man taip nėra buvę. Žinoma, kuriant filmą būna įvairiausių problemų, bet čia svarbiausia pasitikėjimas. Jei jis abipusis, viskas bus gerai.
O dėl Inos ir Loros, darbinė situacija visiškai nesikeitė dėl to, kad gyvename kartu. Mano reikalavimai joms, kaip aktorėms, dėl šios priežasties nebuvo kitokie, neišskyriau jų iš kitų vaidinančiųjų. Kaip ir savęs, vaidindamas savo filmuose, neišskiriu iš kitų aktorių. Visi darome tą patį darbą. Žinoma, visais atvejais aš turiu lemiamą žodį. Tačiau tai normalu, tokia mano profesija, ir dirbantieji kartu tai supranta.
Gal dėl to visuose jūsų filmuose greta profesionalų dirba prieš tai vaidmenų kine nekūrę aktoriai?
Nieko nedarau specialiai, tad kažkokios formulės išvesti negalima ir šioje situacijoje. Tiesiog savo filmams ieškau įdomių tipažų, kurių tarp vaidinančių kine tuo metu nerandu.
Greta filme „Ramybė mūsų sapnuose“ jūsų kuriamo personažo šeimos pasakojama ir geriančių kaimynų istorija. Ar filmavote iš tikro jūsų kaimynystėje gyvenančius žmones?
Taip, tai mano kaimynai, tačiau ne visi, ir filmuoti jie ne toje erdvėje, kurioje iš tikro gyvena. Tai tikrai nėra dokumentinis filmas. „Ramybė mūsų sapnuose“ yra vaidybinė juosta, kurioje susitinka du socialiniai sluoksniai – žmonės, gyvenantys mieste ir kaime. Jie turi susilietimo taškų, šeimos pažįstamos, o tai normalu Lietuvos provincijoje. Tai ir yra tikra. O pačių šeimų, žiūrint filmą, nereikėtų skirstyti į realias ir nerealias.
Su kokiais sunkumais susiduriate dirbdamas su neturinčiaisiais kine patirties? Ar sunku prisikalbinti žmones „iš gatvės“ filmuotis?
Kinas toks dalykas, kuriame žmonės noriai dalyvauja. Niekada nepateikiu jiems scenarijaus, nepasakoju daug apie filmą. Arba jie nori filmuotis, arba ne. O dėl pačio darbo, tai kiekvienas atvejis yra individualus. Kartais tave supranta iš pusės žodžio, kartais reikia daugiau pasakoti apie filmuojamą sceną, visokiais būdais padėti, šiek tiek apgauti ir pan. Nėra taisyklių. Ir aš niekada neskirstau aktorių į profesionalus ir neprofesionalus. Per 30 metų darbo įsitikinau, kad yra daugybė nevaidinusiųjų ar vaidinusiųjų mažai, kuriems lengva įsijausti į kito žmogaus jausmus ir pan. O tie, kurie daug filmuojasi nebūtinai yra geri aktoriai. Būna visaip. Kino istorijoje galybė pavyzdžių, kai režisieriaus gatvėje sutiktas žmogus nusifilmavo ir tapo žvaigžde. Tačiau niekas to net neatsimena, jis dabar tiesiog žymus aktorius, taigi, profesionalas.
Filmavote Sibiro kalnuose, Krymo kaime, Maroko dykumoje ir kitose civilizacijos mažai paliestose vietose, kuriose ir pats filmo kūrimo procesas būdavo sudėtingas. Paskutinis filmas sukurtas Lietuvoje, sodyboje netoli Vilniaus. Ko gero, dirbti savo erdvėje lengviau, nei nusidanginus į tolimas, egzotiškas teritorijas?
Žinoma. Kita vertus, tai pilnametražis filmas, tad darbo jį kuriant įdėta tikrai daug. Lietuvoje lengviau spręsti buitines problemas, bet filmo rezultatui lemiamą įtaką vis tik turi kiti dalykai. Galima vystyti įvairiausias teorijas, pavyzdžiui, kad kitose šalyse, iš šono viskas matosi aiškiau. Lokacijų pasirinkimui įtakos turėdavo gamta, kurios ir „Ramybė mūsų sapnuose“ netrūksta. Tačiau su visomis vietomis, kuriose vyko filmavimai, turėjau asmeninį ryšį, jos nebuvo atsitiktinės. Gyvenu Lietuvoje, bet tai man netrukdo filmuoti, kur tik noriu. Šį kartą norėjosi visą filmą nufilmuoti Lietuvoje.
Jūsų filmuose kartojasi scena, kurioje žmonės linksminasi gausiai vartodami alkoholį. Naujausioje dramoje ji taip pat yra, tik daug ramesniame kontekste – dviese. Sakykite, ką norite, bet nuo pačio pavadinimo iki jūsų kūrybą lydinčių leitmotyvų, vedama link išvados, kad jus aplankiusi ramybė?
Originalus angliškas pavadinimas „Peace to Us in Our Dreams“ yra tikslesnis, nes kai kurie žodžiai pavadinime turi kelias reikšmes, tiek žodis „peace“ (liet. „ramybė“, „taika“), tiek „dreams“ (liet. „sapnai“, „svajonės“). Tad žiūrovui leidžiama pačiam suformuluoti jam labiausiai patinkantį pavadinimą.
O dėl pačios ramybės – jei atvirai, apie tai negalvoju, neužsiimu filmų analize, kitaip juos žiūriu ir vertinu. Galima labai lengvai nuklysti į lankas. Apie kiekvieną juostą įmanoma prikurti įvairiausių teorijų, bet remtis nė viena jų neišeina, nes tai, paprasčiausiai, neturi stabilaus atskaitos taško. Todėl neanalizuoju filmų nei juos kurdamas, nei po to.
Na, bet vis tiek, priežastys juk yra, kodėl kuriate vieną ar kitą filmą?
Gal ir galėčiau rasti atsakymą, bet nenorėčiau jo duoti, nes tai yra nieko konkretaus nepasakantis dalykas. Tiesiog ieškojau būdų kaip išreikšti tai, ką jaučiu, kaip pasakyti tai, ką, manau, privaląs pasakyti. Kažkuriuo momentu supratau, kad man artimiausias būdas tai padaryti yra kinas, kino kalba. Privalau žinoti ir jausti tai, apie ką pasakoju. Kad galėčiau kalbėti kitiems, turiu sukaupti tai širdyje.
Tarp jūsų paskutinių filmų – „Septyni nematomi žmonės“, „Eurazijos aborigenas“ ir „Ramybė mūsų sapnuose“ – yra penkerių metų pertraukos. Kiek laiko iš to laikotarpio skyrėte scenarijaus rašymui?
Esu sukūręs filmų ir be jokio scenarijaus. Dažniausiai tai būna 10-ies puslapių planas. Per visą kino istoriją nėra parašyta labai daug literatūrinę vertę turinčių scenarijų. Kitais atvejais, aš tai, ką daugelis vadina scenarijumi, esu linkęs laikyti paprasčiausiu darbų planu, kurio forma priklauso nuo režisieriaus. Bet detalių scenarijų reikalauja finansinės institucijos. Kinas nusipelnė būni atskira meno šaka, o ne sintezė kitų menų – literatūros, muzikos, teatro, dailės, fotografijos, – kaip kad daugelis kartais mano iki šiol. Lyginti kiną su kitais menais, mano manymu, yra klaidinga. Todėl scenarijaus, kaip literatūrinės dalies, reikšmė yra šiek tiek perdėta. Mano filmų atveju, kūrybinei komandai svarbiausia yra planas, kuris kartais yra scenarijus, bet gali turėti ir žymiai lakoniškesnę formą.
„Ramybė mūsų sapnuose“ – ketvirtas jūsų filmas, kurio premjera įvyko Kanuose („Mūsų nedaug“ ir „Namai“ rodyti konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“; „Septyni nematomi žmonės“ ir „Ramybė mūsų sapnuose“ – programoje „Dvi režisierių savaitės“). Ką jums reiškia festivalis, ant kurio raudono kilimo svajoja užlipti tūkstančiai žmonių. Kaip jaučiatės čia viešėdamas?
Kanų festivalis – stambiausias pasaulio kino renginys ir čia yra paprasčiausia bei lengviausia išleisti filmą į gyvenimą. Prieš 20 metų sukurtos juostos toliau gyvena: rodomos retrospektyvose, per televiziją ir jų likimas mažai nuo manęs bepriklauso. Kanuose susirenka didžiausias kiekis įvairiausiose kino srityse dirbančių žmonių, dėl to ir džiaugiuosi, kad jiems pristatyta ir ši mano drama. O jaučiuosi čia, kaip ir visur kitur: raudoną kilimą juk galima nusipirkti ir prekybos centre.
Šarūno Barto filmą „Ramybė mūsų sapnuose“ platina VšĮ „Kino pavasaris“. Jo premjera Lietuvoje įvyks 2015 m. spalio 9 d.
