Atkurtos Lietuvos 100 metų jubiliejų istorija nuo seno besidomintis LRT radijo laidos „Aktualijų studija“ vedėjas rengiasi paminėti paskaita „Istorijos perimetrai“. Su pasakojimais apie Nepriklausomą Lietuvą jis planuoja apvažiuoti ne tik tolimiausius šalies kampelius, bet ir pasiekti lietuvius užsienyje.
Rimai, ar per Lietuvą su savo pasakojimais važiuosite motociklu?
Lietuvą motociklu esu apvažiavęs ne kartą – keletą metų rengiau istorinį ralį „Aplink Lietuvą“. Maršrutą pavyko tiksliai atkurti pagal 1932 metų periodinius leidinius. Duoklę „protėviams“ atidaviau – raliuose dalyvaudavo šimtai motociklininkų. Oda šiaušdavosi žiūrint į galinio vaizdo veidrodį – motociklai kelyje iki pat horizonto.
„Solo“ važiavimų buvo dar daugiau, man jie artimesni, minioje negirdžiu savo minčių. Praėjusiais metais pradėjau filmuoti dokumentinių filmų ciklą „Istorijos perimetrai“. Šio filmo tikslas buvo nuvažiuoti 1732 kilometrus motociklu ir papasakoti Lietuvos istoriją. Didžioji dalis kelio jau įveikta. Kai kurie etapai – žiemą. Savo malonumui, suprantama, motociklu žiemą nevažinėju, tačiau toks „Istorijos perimetrų“ scenarijus ir ciklo idėja. Važiavimas nebuvo naujiena ar ypatingas iššūkis, tačiau motociklu pralėkti apsnigtais Aukštaitijos keliais, spaudžiant 8 laipsniams šalčio, buvo įdomi patirtis. Prisipažinsiu, kad būtų saugiau ir patogiau, važiavau motociklu su „lopšiu“.
Koks jūsų, motociklininko, stažas?
Pradžia buvo 1989-aisiais, taigi, šalia motociklų praėjo jau didesnioji gyvenimo dalis. Buvo pauzių, ant motociklo visu rimtumu sėdau ir visiškai įklimpai 31-ojo gimtadienio proga sau pasidovanojęs motociklą. Šiandien motociklai mano gyvenime persipynę su darbu, nebesupaisysi, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Nebeklausiu savęs. Žmona irgi neklausia, gal, kad tekėdama žinojo kur „veliasi“.
Motociklas, greta tiesioginės paskirties, estetinės funkcijos ir filosofijos, man visada buvo dar ir tyrinėjimo objektas. Smalsumą žadina ne vien jo mechanizmas, šis objektas turi dar ir istorinę įkrovą. Nei vienas agregatas jo mechanizme neatsirado atsitiktinai, kiekviena funkcija turi savo istoriją, priežastis ir raidą. Dar įdomesnė motociklizmo istorija, nes ji vystėsi istorijos įvykių kontekste ir įtakose. Žvelgiant per motociklo „galinio vaizdo veidrodį“ galima atrasti labai netikėtų sociologinių dėsningumų. Ne mažiau įdomu į motociklus žvelgti kaip į tam tikrą reiškinį, subkultūrą. Motociklizmas buvo ir yra labai margas ir todėl įdomus reiškinys, niekada – nuobodus, kaip ir istorija.
Nors baigėte režisūros mokslus, tačiau jau daug metų domitės istorija. Nuo ko tai prasidėjo?
Visada buvau „istorijos entuziastas“. Istorinė literatūra man niekada nekvepėjo dulkėmis ar pelėsiu. Kažkada pats paleidau frazę, „kad istorija įdomesnė už romaną, nes joje viskas vyko iš tikrųjų“ ir net neįtariau, kad šis aforizmas prigis. Istorija man įdomi kaip priežastinių ryšių galvosūkis, dėlionė, kurios detalės sukuria vientisą paveikslą.
Greta faktų man svarbu rasti ir perteikti atmosferą, kuri padeda giliau suprasti istorinį epizodą, tam tikrų sprendimų foną, emocinius sprendimų kontekstus ir dilemas. Tai svarbu, nes istorijoje veikę asmenys buvo gyvi žmonės ir jų sprendimuose reikėtų ieškoti ne vien logikos ar racionalumo. Profesionaliu istoriku galima tapti tik vienu būdu – baigti istorijos studijas. Tačiau manęs neglumina „istoriko entuziasto“ epitetas. Būti istoriku iš pašaukimo yra tam tikras privalumas.
Pradžios ribą sunku nubrėžti. Neseniai turėjau progos padaryti 15 metų savo filmografijos reviziją, esu sukūręs 50 dokumentinių filmų.
Manote, vaizdais galima papasakoti daugiau nei knygos puslapiuose?
Būsiu subjektyvus, nes ir rašau, ir filmuoju. Dokumentika – arčiau širdies, nes joje svertų ir priemonių randu daugiau. Esu perpratęs jos dėsnius ir kalbėti vaizdu patinka labiau. Galiu pasufleruoti arba sužadinti emociją, kuri padės atverti kitą istorinės medžiagos klodą, lengviau suprasti temą ir žiūrovą sklandžiai pervesti istorinių priežasčių ir pasekmių takais. Kadaise naktį praleidau partizanų bunkeryje, norėjau pasiklausyti tylos ir suprasti, ką girdėjo partizanai. Dėl tos pačios priežasties, kurdamas filmą apie pabėgimą iš Kauno IX forto 1944-aisiais, nakčiai likau kameroje. Perduoti galima tik pačiam pajautus. Tai ne mažiau svarbu, nei faktai.
Kaip kilo mintis parengti paskaitų ciklą Atkurtos Lietuvos 100-mečiui?
Mintis peržengti barjerą, perkelti savo žinias ir patirtis į kitokią platformą jau kuris laikas ruseno. LRT televizijai, Atkurtos Lietuvos 100-mečui, kuriu dokumentinių filmų ciklą „Istorijos perimetrai“, tačiau man norėjosi gyvo kontakto su auditorija. Pasirinkau paskaitos-seminaro formatą, kuris man atrodo labiausiai suprantamas ir paveikus. Į paskaitas sudėjau visas savo dokumentikos kūrimo patirtis, žinias ir supratimą. Pirmosios paskaitos parodė, kad sprendimas teisingas ir poreikis, artėjant šimtmečiui, yra didžiulis. Žmonės ne tik ateina paklausyti, jie aktyviai dalyvauja diskusijose ir išsineša gilesnį suvokimą apie savo valstybės istoriją.
Kam toks projektas gali būti įdomus? Ar įsivaizduojate auditoriją?
Paskaitos skirtos visiems, kam įdomi Lietuvos istorija. Puikiai suprantu auditoriją, todėl neturiu tikslo mokyti istorijos, renkuosi pasakojimą ir bendravimą. Tikiu, kad apie sudėtingus ir klaidžius dalykus galima pasakoti suprantamai. Paskaita „Istorijos perimetrai“, tai lyg nuotykis, tarsi pasivaikščiojimas laike.
Jei turėtume laiko mašiną, į kurį Lietuvos istorijos tarpsnį labiausiai norėtumėte nukeliauti?
Man nepaprastai įdomus 1905-1926 metų laikotarpis. Laikas, kai kūrėsi Lietuvos valstybė. Norėčiau pastovėti dr.J.Basanavičiui už nugaros ir paklausyti. Norėčiau sudalyvauti Lietuvos Tarybos posėdžiuose, kurie vyko dar iki 1918 metų vasario 16-osios. Būtų įdomu pasikalbėti su Petru Klimu arba pavakarieniauti su 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo delegatais to meto Vilniaus restorane ar užeigoje. Smalsu, kokiose aplinkybėse radosi valstybingumas. Norėčiau pasikalbėti su pirmaisiais Lietuvos motociklininkais – Bronium Šaliamoru, Antanu Ilgausku ir Antanu Poška-Paškevičiumi. Tie žmonės išsinešė daug šiandienos motociklininkams svarbių žinių, kurios yra trūkstama istorijos grandis. Skaityti memuarus viena, žinoti kontekstus – visai kita.
