Rita Dapkus-Sproston: atgal į gimtąją Čikagą (papildyta spalio 15 d.)

Buvusios verslininkės, visuomenės veikėjos, vertėjos Ritos Dapkus-Sproston (49) gyvenime nesibaigia permainos. Vasarą ištekėjusi už ilgamečio draugo Johno Sprostono (47), po kelių dienų drauge su juo išskris į gimtąją Čikagą. Kad vėl viską pradėtų iš naujo.
Rita Dapkus-Sproston
Rita Dapkus-Sproston / Gedmanto Kropio nuotrauka

Jau, regis, buvote kaip reikiant įleidusi šaknis Lietuvoje, su mylimu vyru pasistatėte svajonių namą, atšventėte vestuves. Kas nutiko, kad ryžotės išvažiuoti visam laikui?

Tai nebuvo lengvas sprendimas. Be to, niekada nesakau, kad išvykstu visam laikui. Dvidešimt penkerius metus gyvenau Amerikoje, maždaug tiek pat – Lietuvoje. Kai statėmės naujausią savo namą už Vilniaus, manėme, kad jame ir gyvensime. Žadėjo ir tėvelis pas mus persikelti, nors, kaip man atrodo, iš tikrųjų nelabai norėjo. Tačiau greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kai reikėjo parduoti namą Antakalnyje, kainos nebuvo labai aukštos. Statantis naują (prisimenate tą laikotarpį prieš kokius trejus metus?) prasidėjo statybų bumas, kainos išaugo 200 procentų, statybininkai tapo didžiausiais ereliais, už viską teko mokėti trigubai, keturgubai. O tada užgriuvo ekonomikos krizė. Žodžiu, kai užbaigėme statybą, nebeturėjome kaip grąžinti paskolos. Tad nusprendėme namą parduoti, pardavinėjome metus. Ir tai gavome tik pusę kainos, bet nors nelikome skolingi. Nei vienas, nei kitas neturime turto, kuris mus laikytų Lietuvoje, tad esame laisvi tęsti gyvenimą, kur benorėtume.

Ilgai laužėte galvas prieš priimdami galutinį sprendimą?

Svarstėme daug variantų: galimybę pasilikti, persikelti į Angliją ar dar kur nors. Bet labiausiai apsispręsti dėl Amerikos padėjo dvi priežastys: kol dar gyvas tėvelis – o jam jau per 80 metų – norisi su juo daugiau pabendrauti, be to, Čikagoje turėsime kur gyventi.

Seniai jį nudžiuginote?

Prieš parduodami namą. Apsidžiaugė. Aišku, klausinėjau, kad gal jis per tiek laiko jau priprato gyventi be mūsų, nes mama mirė prieš aštuonerius metus, teiravausi, ar nenori pabūti vienas, o gal sutiko kokią paničką? „Ne, ne, – sakė, – važiuok namo, čia tavo namai.“

Kaip sutaria jūsų tėvas su Johnu?

Jie abu labai paprasti, gerai sugyvena. Nesakau, kad bus lengva, nes gyventi po vienu stogu su vienu ar kitu tėveliu sudėtinga. Be to, nebūtinai visą laiką gyvensime kartu tame pačiame name – gal nusipirksime kitą. Bet norėdami aplankyti tėvelį nebeturėsime skristi per Atlantą – užteks valandos ar pusvalandžio.

Dabartinėje kasdienybėje šiek tiek pasiilgau net ir šypsenų parduotuvėse prie kasų.

Ar buvo ir daugiau priežasčių, privertusių išvykti iš Lietuvos?

Man jau ėmė trūkti vakarietiškos aplinkos. Vienaip gyvenimas atrodo, kai kovoji už Lietuvos nepriklausomybę, Sąjūdį ir taip toliau. O dabartinėje kasdienybėje šiek tiek pasiilgau
net ir šypsenų parduotuvėse prie kasų. Mano tėvelis pernai buvo atvažiavęs mūsų aplankyti.
Jis pats gimęs Kuboje, labai linksmas, jam norisi, kad ir kiti šypsotųsi. Kai kartą pabandė pamaloninti kasininkę komplimentu „panele, kokia jūsų graži bliuskytė“, tai atrodė, kad ji tuoj paskambins policijai, nes kažkoks beprotis su jomis elgiasi labai jau maloniai. Taip neturėtų būti.
Vis dėlto esu gimusi ir augusi kitokioje aplinkoje, jos man labai trūksta. Jaučiu, kad net pati per pastaruosius metus pasikeičiau. Noriu savyje vėl atrasti tą nuolatinę šypseną, kurią jau seniai praradau.
Kitas dalykas, aš mėgstu avantiūras, tad gal tiesiog atėjo laikas pakeisti gyvenimą. Gal po penkerių metų nutarsime persikelti į Ispaniją ar kur kitur. Bet kol nesibaigė krizė, kol gyvas tėvelis, yra namai, už kuriuos nereikia mokėti, apsistosime Čikagoje.

Iš ko gyvensite? Turite kokių nors pasiūlymų ar minčių dėl darbo?

Ir toliau vertėjausiu. Bet su Johnu jau senokai mąstėme, kad galėtume pirkti namus, juos remontuoti ir pardavinėti. Tiesa, tas mintis pakoregavo krizė, tačiau jau statydami savo namą supratome, kad mums gerai sekasi kurti interjerus. Johnas – aukštos kvalifikacijos elektrikas, 25 metus dirbęs statybose, tad statybininkai tikrai jo neapgaus. Nors savo namą turėjome parduoti už pusę kainos, Amerikoje, kur daug būstų atimti bankų, galima rasti labai gerų variantų. Tik dabar svarbiausia sugalvoti, ką veiksime iki tol, – ko gero, teks ieškoti darbo. Dėl to šiek tiek baisu, nes mano veiklos Lietuvoje sąrašas ten nelabai kam rūpės.

Kažkada Johnui atrodė, kad jūs jo gimtojoje Anglijoje nepritaptumėte. Bet, regis, jis nepritapo Lietuvoje?

Gal dabar jis nuomonę pakeitė, nes man daug lengviau pritapti kitur nei jam. Tai tiesiog charakterio savybės. Nes jis, sakyčiau, savo įpročiais pakankamai didelis konservatorius.
Lietuvoje kankinosi negalėdamas susišnekėti. Kai kurie žmonės gabūs kalboms, kai kurie – ne. Johnas iš tokių. Jis lietuviškai niekada neišmoks. O gyventi šalyje, kur negali laisvai susišnekėti su žmonėmis, vis dėlto didžiulė kliūtis. Ir tai visą laiką slegia. Be to, lietuviai užsieniečių nepriima į savo gyvenimą. Pasišneka, pajuokauja, bet visada išlaiko ribas.

Kokią turite pilietybę?

Dvigubą. Buvau pati pirmoji Lietuvoje, kuri gavo dvigubą pilietybę 1991 metais.

Ar vis dar esate Lietuvos patriotė?

Be abejo. Aišku, šis jausmas, kaip ir visiems čia gyvenantiems, kinta. Anie laikai atrodo neapsakomi, o šiandien pasididžiavimas savo šalimi labai sumenksta išvydus per televiziją besipešančius valdžios atstovus. Net gėda darosi, kyla klausimas, ar tikrai užsitarnavome savo nepriklausomybę? Tiek metų praėjo, laikas būtų išbristi iš visų tų menkniekių, mąstymo tik apie savo naudą ir truputėlį daugiau progresuoti nei iki šiol.

Po kelių dienų išskrendate. Atsisveikinimo vakarėlis bus didelis?

Ne, nemėgstu atsisveikinimų – esu per daug jautri... 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų